Be to, pastebi A. Medalinskas, dalis M. Saakašvilio šalininkų mano, kad tik jis gali pakeisti situaciją, o kiti laiko jį naudingu instrumentu, leidžiančiu tarkuoti P. Porošenką: „M. Saakašvilio veiksmai iš tikrųjų gali atverti kelią į prezidento postą J. Tymošenko. Be to, reikia prisiminti nesenus M. Saakašvilio pasakymus, kad jis galėtų būti premjeru.“

– Gruodžio 17 d. Kijevo centre per policijos ir protestuotojų susirėmimus sužeista maždaug 60 pareigūnų. Susirėmimas įvyko buvusį Gruzijos prezidentą ir buvusį Odesos srities gubernatorių Michailą Saakašvilį remiantiems demonstrantams ketinant įsiveržti Spalio rūmus ir ten įrengti protestų koordinavimo būstinę. Protestuotojai ir M. Saakašvilis toliau reikalauja prezidento Petro Porošenkos atsistatydinimo. Demonstracijos tęsiasi jau kurį laiką, o vakarykštis susidūrimas su policija – vienas iš daugelio. Kiek nerimo dėl politinės padėties Ukrainoje kelia faktas, kad susirėmimai vis kartojasi?

– Protesto akcijos tęsiasi nuo spalio 17 d., bet tik keli pastarųjų savaičių įvykiai jas labai suaktyvino. Vienas dalykas – kai M. Saakašvilį buvo bandoma suimti ir suėmimas nepavyko. Kitas dalykas, kaip sako M. Saakašvilio šalininkai, – kad valdžia pabandė išvaikyti stovyklą, esančią prie Parlamento rūmų.

Šiaip į akis labai krinta tai, kad M. Saakašvilis itin stipriai kopijuoja Maidano įvykius, ir ne tik pagal datą. Pavyzdžiui, tada Viktoras Janukovyčius gana žiauriai išvaikė studentų protesto akciją, o M. Saakašvilis bando pateikti, kad dabar jo palapinių miestelio išvaikymas panašus.

Savo paties sulaikymą jis bando pateikti kaip Julijos Tymošenko pasodinimą už grotų, P. Porošenką tapatina su V. Janukovyčiumi ir reikalauja prezidento atstatydinimo. Žinoma, kartu jis įneša ir naujų dalykų. O bandymas įsiveržti į Spalio rūmus primena apie tai, kad juose prieš ketverius metus buvo Maidano štabas.

– Koks tikslas kopijuoti Maidaną?

– Maidanas buvo neeilinis įvykis, sulaukęs labai daug simpatijų Vakaruose. Jis buvo nukreiptas ne tik prieš netinkamą geopolitinę V. Janukovyčiaus politiką, kuri reiškė nutolimą nuo Vakarų ir suartėjimą su Rusija, bet ir prieš oligarchinę bei korupcinę politiką. M. Saakašvilis ir nori pasakyti tai, kad geopolitiniai pokyčiai įvyko, bet antikorupciniai juda labai lėtai.

Klausimas kitas – kodėl M. Saakašvilis savo akcijomis stengiasi parodyti, kad Ukraina, kaip valstybė, yra nevykusi. T. y. jie prasiveržia pro sieną sakydami, kad jokie pasieniečiai jų nesustabdys. Taip pat bando įsiveržti į kokius nors rūmus tarsi rodydami, kad gali įeiti, kur nori. Taip pat iš pradžių M. Saakašvilis neina į prokuratūrą, o nuėjęs išvadina prokurorą „kietais“ žodžiais ir neduoda jokių parodymų, demonstruodamas, kad valstybės institucijos nieko negali jam padaryti.

Ši politika labai žalinga Ukrainai. Jeigu ji plėsis, žalos gali būti dar daugiau.

– Kaip plačiau pakomentuotumėte konfliktą tarp M. Saakašvilio ir P. Porošenkos? Ar čia matoma kokia nors išeitis?

– Galimi du atsakymai. M. Saakašvilio šalininkai sako, kad P. Porošenka ir jo aplinka stipriai įklimpę į korupciją, ir iš dalies tuose teiginiuose tiesos tikrai yra. Taip pat jie teigia, kad M. Saakašviliui dirbti kaip Odesos gubernatoriui neleista, kad tai korupcija, kad tai eina iš prezidento sluoksnių ir pan. O P. Porošenkos šalininkai sako, kad M. Saakašvilis pasirodė visiškai nepajėgus dirbti praktinio darbo – jis gali būti tik geras tribūnas, kalbėtojas.

Manau, kad tiesa yra per vidurį. Bet klausimas tas, ką jaučia P. Porošenkos žmonės ir jis pats, juk P. Porošenka ištiesė ranką buvusiam Gruzijos prezidentui, kuris net nebeturėjo vietos politiniame gyvenime, o dabar šis kelia problemų.

M. Saakašvilio šalininkai (nevyriausybininkai, antikorupcininkai) sako du dalykus. Vieni tiki M. Saakašviliu ir sako, kad tik jis gali pakeisti situaciją. Kiti (čia galbūt ir J. Tymošenko pozicija) jį laiko naudingu instrumentu, leidžiančiu tarkuoti P. Porošenką, kad šis nebegalėtų kandidatuoti antrą kartą. O M. Saakašvilio veiksmai iš tikrųjų J. Tymošenko gali atverti kelią į prezidento postą. Be to, reikia prisiminti nesenus M. Saakašvilio pasakymus, kad jis galėtų būti premjeru.

– Kaip prognozuojate, ar neramumai tęsis? Ar demonstracijų vajus yra įsisukęs savaime, ar, jei lyderio staiga nebeliktų, ir žmonės išsisklaidytų?

– Labai keista, bet pati valdžia savotiškai padeda M. Saakašviliui. Juk tos akcijos jau buvo nurimusios, jie patys kalbėjo, kad nepasiekė jokio tikslo, viskas buvo išsisėmę. Bet bandymas suimti M. Saakašvilį, paleidimas, kaltinimai jam privedė prie to, kad M. Saakašvilis tapo didvyriu, o žmonės, kurie nepasitiki prezidentu ir jo aplinkos veiksmuose mato korupcinių elementų, nebetiki netgi informacija, kurią teikia generalinė prokuratūra.

Dabar akcijos gali įsisiūbuoti, nes Ukrainoje bus rinkimai. Ukrainoje jau dabar galima matyti kone rinkimų kampaniją: per televiziją rodomi įvairių partijų klipai, visur kabo dideli plakatai. Taigi, be jokios abejonės, šis procesas lydės rinkimų idėją, bus ir tokių žmonių, kurie manys, kad M. Saakašvilio pagalba galima pramušti tam tikras reformas.

Problema yra ta, kad ši priešprieša labai stipriai klibina Ukrainos valstybę, kuri turi milžinišką iššūkį Rytuose – hibridinį karą su Rusija.

„Jei žmogus pats jaučiasi reikalingas, tvirtai stovi ant kojų, jis reikalingas ir naudingas tiems, kurie stovi ne taip tvirtai. [...] Žmogui siunčiamas toks skausmas, kokį jis gali pakelti. O jei negali, reikia kreiptis pagalbos į specialistus“, – įsitikinusi menininkė.

– Ar vaizdo klipas ir daina „Reikalingi“ yra apie visus žmones, ar apie konkrečią grupę?

– Man patinka filosofinis požiūris, todėl tai tikrai nėra orientuota į konkrečią amžiaus grupę. Tai orientuota į žmogų, kuris yra jautęsis nereikalingas. Tai motyvacinė daina, palaikymas už rankos ir pasakymas, kad visi mes esame savo vietoje, savo laiku gimę ir mes esame reikalingi. Reikia savo požiūrį keisti, nes žmogus reikalingas nepriklausomai nuo nieko.

– Ar yra kas nors, kas jaučiasi nereikalingas labiau nei kiti? Gal jums atrodo, kad mes visi tam tikru gyvenimo metu esame taip pasijautę?

– Manau, kad to dalyko kažkaip išskirti negalima, nes niekada negali žinoti. Žmonių istorijos labai skirtingos, labai įvairios. Vieni išlaisvėja tada, kai lieka vieni. Kitiems labai reikia žmonių pagalbos – tuomet jie jaučiasi reikalingi.

Žmogui siunčiamas toks skausmas, kokį jis gali pakelti. O jei negali, reikia kreiptis pagalbos į specialistus.

Tačiau man atrodo, kad reikia nepamiršti, jog mes gimstame vieni ir kada nors liekame vieni. Ką žmogus turi nuveikti per gyvenimą, tai pagalvoti, kad ateis laikas, kai aplinkui tave galbūt nebeliks žmonių, kuriuos mes labai mylime. Turime visaip juos mylėti ir padaryti, kad jie išeitų šviesiai.

Kitas dalykas – pirmiausia turi būti reikalingas sau. Tada tu nesukeli problemų kitiems žmonėms. Jei žmogus pats jaučiasi reikalingas, tvirtai stovi ant kojų, jis reikalingas ir naudingas tiems, kurie stovi ne taip tvirtai.

– Ar tai reiškia, kad pati vis pagalvojate, kad ateis toks laikas, kai aplinkui nieko nebebus?

– Tiesą pasakius, aš esu unikalus atvejis. O gal ir visai paprastas Lietuvoje atvejis, kai nuo vaikystės jautiesi šiek tiek senas. Iškeliaudavo visi artimi žmonės – ir tėvelis išėjo, ir su seneliai, vėliau dar vienas senelis. Nelabai suprasdavau, kaip elgtis, kaip jaustis. Vietoje ašarų juokdavausi.

Buvo daug atradimų, turėjau daug ką išspręsti. Mano gyvenime buvo etapas, kai viską aplinkui vertinau gal kiek tamsiau. Tai dabar įvardiju kaip dvasinę paauglystę. Joje užstrigti nereikia. Tai kraštutinis atvejis, paauglys jaučiasi unikalus tuo, kad jis labai liūdnas ar kad jam viskas blogai.

Šiek tiek buvau šioje situacijoje užstrigusi. Dabar stengiuosi gyvenime ieškoti kitų spalvų ir atsirado daug džiaugsmo. Ir tai atėjo natūraliai, nebuvo išprovokuotas dalykas. Labai linkiu žmonėms, kurie išgyvena sudėtingus atvejus, nebijoti paprašyti pagalbos. Kartais net šeimoje būna taip, kad vyras lieka kaltas visai be kaltės dėl to, kad moteris sako – „kaip tu nematei, kad man čia kažkas nutiko, kaip tu manęs neatspėji?“ Nė vienas negalime atspėti ko nors apie kitą, kol nebus pasakyta, kas vyksta. Kartais net patys nežinome, kas vyksta. Jei to nepasakai pats sau, kaip kitas žmogus gali atspėti?

–  Bet jei to kito žmogaus nėra?

– Tai klausimas, ties kuriuo aš dirbu ir, matyt, dirbsiu visą gyvenimą. Man tikrai neramu pagalvoti apie tai, kas nutiktų, jei kažkas pasikeistų taip, kaip neplanavai. Tai yra tas skausmas gyvenime. Manau, kad reikia pasitikėti tuo, kad yra laikas, reikia nebijoti gedėti.

Aš mokausi stebėti situaciją, būti sąmoninga ir linkiu kitiems tai daryti. Mano nuomone, žmogui siunčiamas toks skausmas, kokį jis gali pakelti. O jei negali, reikia kreiptis pagalbos į specialistus. Ne į draugę, ne į žmogų, kuris norėtų padėti, bet į tą, kuris tikrai gali padėti, kuris tai studijavo ir moka, turi tam įrankius.

– Esate sakiusi, kad dainą „Reikalingi“ parašyti įkvėpė apsilankymas „Carito“ valgykloje. Tai tiesa?

– Taip. Maniau, kad „Carito“ valgykla yra toks mistinis kambariukas, į kurį ateina 6–8 žmonės, jie suvalgo sriubą, pasikalba ir eina namo. Tačiau aš atėjau ir ten radau 200–300 žmonių, kurie buvo visiškai kitokios išvaizdos, nei tikėjausi, atėję iš visiškai kitokios veiklos.

Vienas jų, nusifilmavęs klipe, – buvęs operos solistas, 28 metus dainavęs profesionalioje scenoje. Yra labai daug žmonių su istorijomis. Labai norėčiau juos visus pakalbinti, bet klipo tikslas nebuvo toks. Klipu norisi atkreipti dėmesį į tai, kad žmogus jaučiasi nereikalingas ir kartais jam reikia kito žmogaus, pasakančio, kad taip nėra.

Manau, kad pagrindinė menininko funkcija – atkreipti dėmesį. Daryti pakeitimus, keisti socialinę situaciją, tobulinti įstatymus ir t. t. – kitų žmonių kompetencija. Praėjusiais metais prieš pat Naujuosius man buvo liūdna. Per radiją girdėjau, kad staiga buvo paaiškėję, jos nebeužtenka vietų benamiams, kad keičiasi situacija ir kai kurie iš jų liks gatvėse.

Man kraupu, nežinau nuo ko pradėti. Norėčiau jiems padėti, bet neturiu įrankių. Man tiesiog liūdna girdint panašias naujienas. Viskas prasideda ne nuo žmogiškumo, o kitos pusės. Jei pirmoje vietoje būtų žmogiškumas, pagalba žmogui, Lietuvoje daug kas pasikeistų.

Siūlyčiau struktūrinius ir griežtus dalykus labiau pritaikyti žmogiškajai pusei. Kaupiasi per daug liūdesio, nes girdime vien neigiamą informaciją. Tai maistas, kuriuos mes maitinamės, mus tai liūdina ir po kiek laiko tampame liūdni, pagiežingi, nežinome, į ką atsiremti.

– Gal kartais pagrindinis pagalbos įrankis yra pokalbis?

– Manau, kad pokalbis bet kokiu atveju labai svarbus. Paklausiau maltiečių, ar galima su senais žmonėmis praleisti kiek daugiau laiko, pasikalbėti. Tačiau į šią situaciją jie žiūri labai rimtai. Dėl reikalų su pagyvenusiais žmonėmis arba ligoniais vykdomi apmokymai, suryjantys labai daug laiko. Manau, kad jei atsirastų galimybė tokiam reikalui skirti, pavyzdžiui, pusę dienos, nemažai jaunų žmonių pasirašytų tokiam projektui.

– Sakote, kad jei žmogus jaučiasi nereikalingas, reikia, kad kas nors tai paneigtų. Ko griebtis, jei nėra žmogaus, galinčio tai paneigti?

– Manau, kad visos jėgos ir atsakymai yra žmoguje. Tačiau kai kurie taip nepasitiki savo sugebėjimais, jėgomis, kad ieško atspirties kažkur kitur. Kai kurie ieško užsienyje, neranda ir grįžta. Ir supranta, kad ieškoti reikėjo viduje.

Reikia ieškoti kažkokios vidinės ašies. Vienam žmogui tai gali būti gamta, kitam – santykis su kitu žmogumi. Trečiam labai daug reiškia vaikai. Bet į tai reikia žiūrėti atsargiai – vaikai išeina iš mūsų gyvenimo, juos reikia paleisti. Galbūt toji ašis yra mokymasis paleisti.

Dar vienas variantas – mana patinkanti taisyklė, kad išmokti ilsėtis ir turime išmokti dirbti. Ilsėtis geriausia darant visiškai priešingus dalykus nei tavo darbas. Nuo poilsio galima pailsėti imantis konkretaus darbo.

Mokslininkai sako, kad gyvename aštuonis kartus greičiau nei prieš kelerius metus. Turime atkreipti į tai dėmesį. Mes nespėjame evoliucionuoti taip staigiai, nesame greitesni. Turime rasti savo vidinį tempą, jo nepamesti.

Anot jo, bandant atkurti aukštutinę pilį, tai buvo daroma netiksliai, todėl dabar susiduriama su dar didesnėmis problemomis: „Man atrodo, kad tiesiog bandoma išsaugoti nesąmones vietoje to, kad būtų viskas sutvarkyti taip, kaip buvo. Panašu, kad tokiose vietose nestovėjo nei kažkokios sienos, nei bokštai.“

– Pacituosiu keletą dalykų iš jūsų to teksto, kuris sulaukė daug atgarsio. „Mitas yra tai, kad esą Gedimino pilies kalnas griūti pradėjo tik po to, kai iškirto medžius. Mitas yra ir tai, kad esą medžiai ant kalno buvo užsodinti tik sovietmečiu. Mitas ir tai, kad dėl visko kaltas funikulierius ar kokios nors statybos. Mitas ir tai, kad pavojus negresia. Mitas ir tai, kad visas kalnas sugrius. Mitas ir tai, kad viskas tvarkoje.“ Jūs taip sakėte kovo viduryje. Ar šiandien dar taip manote?

– Iš esmės manau panašiai, nors pavyko rasti kažkiek naujesnių duomenų. Pavyzdžiui, pasisekė rasti duomenis apie projektą, kas buvo statoma iki tol. Paaiškėjo gana įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kai nuo šlaito buvo išnaikinti medžiai, buvo supilta dar žemių, kurios pradėjo virsti.

[...] Pagal projektinę dokumentaciją matosi, kad bokšto pagrindas statytas iš esmės be pagrindo. Kitaip tariant, supiltos žemės ir net be pamato pastatytas pagrindas. Galima nesunkiai suprasti, kodėl ten prasidėjo griuvimas. Buvo statoma, kaip papuola, kas papuola. Tai, kas papuola, pradėjo byrėti.

– Kultūros ministerija, vyriausybė po pasitarimo sako, kad skelbs ekstremalią padėtį. Ar jums atrodo, kad čia viskas taip ir turėtų vykti, ar anksčiau reikėjo tą ekstremalią padėtį skelbti? Esate tikrai įsigilinęs į detales.

– Manau, kad tą ekstremalią padėtį vertėjo skelbti net ne prieš metus, o kokius dvejus. Turbūt jau matėsi gana daug problemų, bet turbūt niekam buvo neįdomu.

Kitas dalykas, apie ekstremalią padėtį ir apskritai apie tai, ką galima išgirsti, kas numatoma daryti. Viršuje pastatytos nesąmonės. Vizualiai matosi, ypač ankstesnėse nuotraukose iki griūties, kad žemės supiltos dirbtinai – nebūna natūralių tokių kalvų. Man atrodo, kad tiesiog bandoma išsaugoti nesąmones vietoje to, kad būtų viskas sutvarkyti taip, kaip buvo.

Panašu, kad tokiose vietose nestovėjo nei kažkokios sienos, nei bokštai. Jie stovėjo gerokai labiau į viršutinės aikštelės vidų. T. y. ta viršutinė aikštelė buvo mažesnė. Dabar tiesiog supiltos žemės ten, kur jų niekada nebuvo. Ant tų birių žemių pastatyta tai, ko nebuvo, ir visa tai dabar griūva. Man atrodo, kad reikia sutvarkyti šituos dalykus ir nebus jokios problemos.

– Norite pasakyti, kad ilgą laiką Gedimino kalnas buvo visiems neįdomus?

– Manau, tai toks svarbus simbolis Lietuvai, kad paprasčiausiai bijoma. Visi, sėdintys valdžioje, bijo kažką daryti, bijo pripažinti esančias problemas, bijo tas problemas tvarkyti.

Tiesiog kažkada norėta atstatyti viršutinę pilį. Viršutinės pilies atstatinėjimas po mažą gabaliuką baigėsi dalykais, kuriuos matome – buvo atstatinėjami ne tikri, o prifantazuoti dalykai. Tas rezultatas dabar matosi. Toliau bijoma pripažinti, kad pastatytos nesąmonės ir rengiamas didžiulis projektas, kad tos nesąmonės būtų išsaugotos.

– Ar tiesa, kad lietuviai mėgsta juodus drabužius?

– Pasižiūrėkite į mane, turbūt kaip ir atsakiau į klausimą (juokiasi). Ne paslaptis, lietuviai iš tikrųjų yra tamsių spalvų mėgėjai. Turbūt ne tik lietuviai, bet ir viso Baltijos regiono gyventojai. Nuvažiavę į Latviją, Estiją, pamatysime taip pat daug tamsių spalvų, minimalizmo.

– Net ir vasarą?

– Net ir vasarą. Kodėl gi ne? Tereikia tinkamai pasirinkti medžiagas. Manau, kad puikus sprendimas yra viskozė, modalas. Tai vasarai labai tinkantys audiniai, kurie vėsina.

– Ar galėtumėte įžvelgti kokią nors dinamiką tarp miesto ir kaimo? Ar galima sakyti, kad mieste labiau mėgstami juodi drabužiai?

– Tiesą pasakius, labai retai tenka pabūti provincijoje. Galiu tik paspėlioti iš to, ką mačiau pastaraisiais metais. Skirtumo gal net nėra. Esu sekmadienį buvęs mažame miestelyje ir mačiau, kaip žmonės pasipuošę eina į bažnyčią. Tikrai ten nėra daug juodos spalvos. Vis dėlto mes taip pat mėgstame puoštis.

Juoda spalva mieste galbūt yra paplitusi dėl to, kad tai darbinė spalva. Pats labai mėgstu juodą spalvą ne dėl to, kad esu niūrus ir nelinksmas, o dėl to, kad tai manęs neblaško tada, kai dirbu daug ir sunkiai. Kai pakalbu su žmonėmis, kurie dirba analogiškai nemažai, visi sako, kad juodą spalvą pasirenka dėl praktiškumo.

– Kyla klausimas, ką daro drabužių įmonės, turinčios filialus ar frančizes Lietuvoje? Ar jos užsisako daugiau juodų drabužių būtent šiai rinkai?

– Taip ir yra, teisingai. Greitosios mados pasaulinio dydžio ženklų Lietuvoje nemažai. Kai atstovai iš Lietuvos ir kaimyninių šalių vyksta užpirkinėti kolekcijų, pavyzdžiui į Ispaniją, Italiją (ženklai dažnai ten bazuojasi), mums perkamos kolekcijos stipriai skiriasi nuo kolekcijų, kurias perka Paryžius, Milanas ar Londonas. Mūsų kraštui būdingas minimalizmas, tamsesni tonai, kuo mažiau detalių. Ši tendencija pastaruoju metu keičiasi.

– Skiriasi tik spalvos ir atspalviai ar ir kažkas daugiau?

– Mūsų krašte vis dėlto žmonės dar nėra tokie drąsūs, kad pasirinktų įdomesniu derinius, siluetus, detales. Vis dėlto renkamės kuo paprasčiau, kuo paprastesnį kirpimą. Visame kame mėgstame paprastesnius dalykus. Tai iš tikrųjų nėra blogai.

– Su kuo gali būti susiję tai, kad mėgstame tamsesnes spalvas?

– Manau, kad vis dėlto daug dalykų mūsų elgesyje susiję su nelengva mūsų praeitimi, sovietmečiu. Žmonės tikrai nebuvo skatinami būti labai įvairūs. Kuo visuomenė homogeniškesnė, vientisesnė ir paprastesnė, tuo lengviau ją valdyti.

Niekam nepatiko ryškūs žmonės, asmenybės, personos. Manau, kad tai užsilikę iš tų laikų. Tiesiog perduodama iš kartos į kartą. Todėl man labai smagu matyti jaunus žmones didmiesčių gatvėse, kurie absoliučiai kitaip supranta, ką reikia dėvėti ir absoliučiai kitaip tai daro.

– LRT RADIJO klausytoja pastebi, kad juodos spalvos drabužius derėtų dėvėti tik oficialiuose renginiuose, o visur kitur derėtų rinktis kitas spalvas. Kaip tai vertinate?

– Iš tikrųjų klausytoja teisingai pastebėjo. Ypatingoms progoms ir saugiausia, ir pagal protokolą teisingiausia rinktis juodą spalvą.

Norėčiau pridurti, kad mūsų tamsių spalvų pasirinkimui įtakos daro ir klimatas.

– Kas yra greitoji ir lėtoji mada?

– Greitoji mada yra senesnė sąvoka nei lėtoji mada. Apie lėtąją mada pradėta kalbėti prieš kelis metus, bent jau Lietuvoje.

– Lėtas maistas irgi yra tokia sąvoka.

– Taip, lėtas maistas atėjo anksčiau negu lėtoji mada. Dabar viskas lėtėja arba bent jau kai kurie žmonės norėtų, kad jų gyvenimas lėtėtų. Žmonės nori investuoti į patirtis, nori keliauti, skaniai valgyti, rengtis kokybiškais daiktais. Kartais už visa tai jiems tenka sumokėti brangiau, bet jie žino, kad tos patirtys, tie daiktai to verti.

Kas yra greitoji mada? Tai didžiųjų tinklų mums siūlomas asortimentas. Tai ir greitasis maistas, nebrangūs drabužiai, kuriuos didieji gamintojai meistriškai nukopijuoja nuo garsių dizainerių ir padaro patraukliai kainuojančius, labai patrauklių siluetų. Dėl to žmonės ir susigundo.

– Ir ši mada labai greitai keičiasi?

– Taip, be abejo. Dabar nebėra tokių dalykų kaip dvi kolekcijos per metus. Buvo keturios kolekcijos. Dabar būna ir tarpinės kolekcijos. Jeigu pasižiūrėtume į didžiuosius prekybos tinklus, prekiaujančius rūbais, ten naujos prekės atvežamos kas savaitę. Tai didžiulis aparatas, milžiniški pinigai. Ne paslaptis, kad vienas turtingiausių žmonių planetoje yra vieno drabužių tinklo savininkas. Iš ten ir krauna didelius turtus.

– Ką mums, vartotojams, rinktis, žinant, kad greita mada kam nors krauna turtus. Turbūt ir lėta mada sukrauna turtus ir ne apie tai reikia galvoti, renkantis greitą arba lėtą madą?

– Be abejo. Kiekvienas daro sprendimą pats, ar nori per metus sudėvėti penkias poras džinsų, ar vis dėlto vieną porą, bet pagamintą lokaliai, savoje šalyje, sukūrus darbo vietas žmonėms, kurie galbūt gyvena kitoje laiptinėje, iš kokybiškų audinių, iš audinių, kurie gauti neišnaudojant vaikų darbo jėgos ir kt.

– Ką daryti, jeigu tu tiesiog neturi pinigų lėtai madai, nors tau atrodo, kad labai norėtum kokio nors gero, kokybiško daikto?

– Manau, yra kelios išeitys. Viena ši jų – vis dėlto pataupyti. Geram daiktui reikia taupyti. Tai vis dėlto yra privilegija. Kaip ir išsilavinimas yra privilegija, taip ir geri daiktai. Žinoma, nereikia orientuotis į visiškai kitokį socialinį statusą, kuriame nesi, bet norėtum būti. Jeigu nori kokybiško švarko arba palaidinės, kodėl nepataupius? Tame nematau nieko blogo. Kitas dalykas, jau senokai girdėjau apie tai kažką kalbant, tad atgaivinsiu šią diskusiją – dėvėtų prekių parduotuvės.

– Mažesniuose miestuose kartais tik jos ir yra.

– Tai labai puiku. Ne kartą esu buvęs Rietavo turguje. Iš ten atsivežiau tokių įdomių namų apyvokos daiktų, interjero detalių, rūbų, kurių nei mačiau kur pirkti, nei būčiau įpirkęs už tikrąją kainą. Nieko nėra tame gėdingo. Ta stigma jau keičiasi iš tikrųjų. Žmonės ne tik iš neturėjimo eina į tokias parduotuves, bet ir dėl to, kad nori atrasti įdomesnių daiktų, kuriuos vėliau derins su brangiais. Tokia tendencija labai gaji šiuo metu Lietuvoje.

– Ar nesi pastebėjęs, kad tame pačiame Rietave yra likę tik mažiau kokybiški ir mažiau madingi daiktai, o geriausius išsigraibstė Vilniaus dėvėtų drabužių parduotuvės. Ar ne taip viskas veikia?

– Paskutinį kartą Rietavo turguje buvau prieš kelis metus. Labai nusistebėjau vieno antikvarinio šviestuvo kaina. Pasakiau, kad man tai brangoka. Man atsakė: „Nenori – nepirk, vilniečiai atvažiuos ir nupirks“. Iš principo tas turgus yra truputį kitoks, nei buvo prieš daug metų, kai ten apsilankiau pirmą kartą. Iš tikrųjų sendaikčiai, geri dėvėti rūbai taip pat tampa tokia įdomia tendencija, kuria kai kurie bando pasinaudoti užkeldami kainas.

– Ar pastebite pasipiktinimą ir žmonių nerimą dėl to, kad išmanieji telefonai kenkia?

A. Rutkauskas: Taip, tai dažnas pastebėjimas. Tačiau kiek pats pastebiu, tokios mintys būdingos vyresnio amžiaus žmonėms ar mažiau patyrusiems, kurie technologijomis nesinaudoja.

G. Užkuraitis: Žmonės skundžiasi, nes yra linkę laikytis to, ko jau nebėra. Kiekviena nauja karta kaltinama moralės praradimu. Tačiau ji užauga tokia pat konservatyvi ir sako tą patį savo vaikams. Kalbant apie technologijas, jaunoji karta užaugo, bet ji neturi dėmesio stokos, pasižymi mobiliuoju etiketu, net mažiau naudojasi telefonais.

Problemiški žmonės esame mes, kurie augome ir turėjome adaptuotis, neturėjome technologijų nuo mažiausių dienų, nebuvome prie to pripratę. Dėl to ir kilo tokie dalykai kaip naudojimasis telefonu restorane ar per darbo pokalbį.

– Ar laikote problema tai, kad išmaniaisiais telefonais naudojamasi restorane, per darbo pokalbį ir kitur?

G. Užkuraitis: Jei tai trukdo žmonių bendravimui, tai reiškia socialinio etiketo nebuvimą, taisyklių nesuformavimą. Nors galima pamanyti, kad jų šiek tiek yra, jei žmonės į tokį elgesį žiūri negatyviai, kritikuoja.

Kai kur atsiranda įdomių žaidimų. Pavyzdžiui, atėję į barą JAV, žmonės ten sudeda telefonus į vieną vietą. Tas, kuris pirmas jį paima, turi sumokėti už vakarienę. Atsiranda tokios socialinės normos, jos natūraliai taiso problemas.

A. Rutkauskas: Manau, kad tos socialinės normos dabar keičiasi. Nematau problemos, jei žmonės, atėję į restoraną, pradeda naudotis telefonais. Problema yra tai, kad jie neturi apie ką kalbėtis. Jei jie neturėtų mobiliųjų telefonų, bėda būtų nejauki tyla ir galvojimas, ką pasakyti.

– 2011 m. tyrimas, skelbtas interneto svetainėje Time.com, pateikė išvadą, kad žmonės daugybę dalykų atsimena prasčiau, nes žino, kad visa tai ras internete. Pavyzdžiui, žinoję sesės ar brolio telefono numerį, tiesiog prisimena, kur jo ieškoti. Ar sutinkate, kad tai problema?

G. Užkuraitis: Tai keistos išvados. Tai, kad mums nereikia prisiminti nereikalingų dalykų, yra puikus telefono pranašumas. Nesakau, kad nereikia žinoti sesers telefono numerio, bet jokio skirtumo, ar jis bus prisimintas, ar rastas telefone.

Žmonės per dieną turi labai limituotą sprendimų kiekį. Jei telefonai palengvina mums sprendimus, kurie nėra itin svarbūs, tai puiku. Vaikui nereikia atsiminti nesvarbių faktų, nes jis juos gali susirasti. Vietoje to, galima skirti daugiau dėmesio matematikos formulių mokymuisi.

A. Rutkauskas: Neatsižvelgiama į tai, kad informacijos kiekis pasaulyje didėja, jos visos mes negalime ir negalėsime atsiminti. Nesutikčiau, kad dėl telefono prastėja atmintis. Šiais laikais reikia prisiminti kitus duomenis, pavyzdžiui, slaptažodžius.

Neseniai skaičiau, kad dabar tenka prisiminti apie 30–40 slaptažodžių. Man dažnai tenka susidurti su sistemomis, kurioms saugumas labai svarbus. Tad anksčiau reikėdavo prisiminti apie 30–40 telefono numerių, o dabar tas pats su slaptažodžiais.

– Kritikuojama ir tokia iliuzija – kai ko nors ieškome telefone, įsivaizduojame, kad kažką efektyviai darome, bet iš tikrųjų ne.

A. Rutkauskas: Jei mes pasiekiame savo tikslą kažką sužinoti, tai puiku, pasiteisina. Tas greitas tikslo pasiekimas labai patogus. Galėčiau tai iliustruoti pavyzdžiu. Vieną žiemos vakarą ėjome su mažamečiu sūnumi ir jis paklausė – tėti, kokia ten žvaigždė danguje? Negalėjau pasakyti, ar toje pusėje Venera, ar Marsas. Man užteko į dangų iškelti telefoną, mobilioji aplikacija pati nustatė telefono buvimo vietą ir man pasufleravo, kas tai buvo.

– Rašoma, kad nuolatinis naudojimasis telefonu atima iš mūsų galimybę tiesiog pasvajoti. Neuromokslas sako, kad tai – reikalinga, taip galima sau leisti laisvai mąstyti, apibendrinti savo patirtis. Ką manote?

G. Užkuraitis: Tiesos čia yra. Retai kada naudojamės telefonu turėdami tikslą. Dažnai darome tai visiškai neturėdami tikslo ir mūsų siekis – praleisti laiką, užpildyti jį kažkokiu turiniu. Visi tyrimai ir visuomenė nuomonė paremta tuo, kad dabar turime telefonus, ši technologija egzistuoja. Toliau tik turėsime to daugiau.

Visiškai ignoruojama, kad inovacijos seka tai, ko reikia žmonėms, ir sprendžia problemas. Pavyzdžiui, jei atsiranda dėmesio problema ar netenkame tam tikrų kognityvinių funkcijų, akivaizdu, kad tos problemos bus sprendžiamos. Įvairiose šalyse matome vis kitokį telefonų pritaikymą, vis inovatyvesnį naudojimą.

A. Rutkauskas: Taip, laiko sau reikia, bet jo atsiranda natūraliai, dienos eigoje. Prisiminiau pavyzdį apie tai, kaip išmaniuosius telefonus mato vyresnioji ir jaunesnioji karta. Važiavau troleibusu, gal tūkstantąjį kartą tuo pačiu maršrutu. Tikrai žinojau, kad kelyje nieko įdomaus nebus, man nebuvo prasmės žiūrėti pro langą. Autobuso gale sėdėjome mes, gal kokie 2–3 jaunesnio mažiaus žmonės, ir vienas senjoras. Jaunimas buvo „įlindęs“ į telefonus, senolis kentėjo, bet galiausiai nesusilaikė ir pradėjo piktintis tuo, kokie dabar laikai, kokios mados – anksčiau žmonės bendraudavo ir pan.

Suprantu, nes jis viską mato iš išorės – tik žmones, žiūrinčius į vieną tašką, į plokštelę rankoje. Kas vyko iš tikrųjų? Tuo metu skaičiau diskusiją „Facebooke“ apie griūvantį Gedimino kalną ir pats joje dalyvavau. Per pokalbių programą su manimi iš Stokholmo susisiekė draugas ir paprašė rekomendacijų, kur centre galima papietauti. Pakonsultavau jį ir persimečiau keletu žodžių su žmona. Nors atrodo, kad tik žiūrėjau į vieną tašką, komunikavau 3–4 kanalais ir tai buvo maksimaliai išnaudotas laikas. 

– Ar tai, kad nuolat reikia ir norisi tikrinti telefoną – kartos klausimas?

A. Rutkauskas: Kai pas senelius atvažiuoja anūkas ir naudojasi telefonu, problemą kelia ne technologija, ne anūkas, o seneliai. Pagalvokime, ar seneliai stengiasi kuo nors sudominti vaiką ir ką tie vaikai išgirsta? Turbūt 101-ąjį kartą klausimą apie tai, kaip sekasi mokykloje. Arba 305-ąjį pastebėjimą, kokie dideli jie užaugo.

Manau, kad reikia ieškoti kontakto. Telefonais sunkiau naudotis turint prastesnę regą, tačiau seneliai galėtų prieiti prie anūkų ir pasakyti – papasakok, kas čia per telefonas, ką su juo galima daryti, ar aš galėčiau juo naudotis. Įsivaizduoju, kad anūkas būtų nustebęs, bet galėtų užsimegzti gražus kontaktas.

– Ar pritartumėte nuomonei, kad technologijas kartais reikia dirbtinai pamiršti ir pabandyti tam tikrus veiksmus atlikti mechaniškai? Pavyzdžiui, pasikartoti daugybos lentelę.

G. Užkuraitis: Jaunesnės kartos žmonėms, kurie užaugo su išmaniaisiais telefonais, to nereikia. Kai kurie vyresnio amžiaus žmonės visiškai nesiadaptavo, jiems to taip pat nereikia. Mano karta yra ta, kuri kartais pasako – reikia technologinės dietos. Tai jau tapo tendencija. Pavyzdžiui, kur nors išvykstama mėnesiui be jokių technologijų, paliekant telefoną. Jaučiamas poreikis nuo to atsitraukti.

Kalbant apie vyresnio amžiaus žmones ir jų požiūrį, yra du tipai. Vieni puikiai prisitaikė, nes suprato, kad pasaulis dabar toks. Kiti sako, kad tai ne jiems, jie to niekad nesupras. Tai labiau baimė, o ne reali problema. Juk technologijos gaminamos tam, kad žmonės jas naudotų. Jos supaprastintos iki paties žemiausio lygio, nereikia didelių pastangų, norint naudotis išmaniuoju telefonu. Tai nėra sudėtingiau nei kitos kasdien naudojamos priemonės.

Moterys beveik pasivijo vyrus vartojamo alkoholio kiekiais, rodo naujas tyrimas apie alkoholio vartojimo įpročius. Tirti 4 mln. žmonių, gimę nuo 1891 iki 2001 m. visame pasaulyje. Daugiausia Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Rezultatai rodo, kad anksčiau vyrai būdavo tie, kurie nukentėdavo nuo gėrimo ir turėdavo sveikatos problemų, o dabar skirtumas beveik išnykęs, skelbia BBC.

– Tyrimas rodo, kad visame pasaulyje maždaug prieš šimtmetį vyrai būdavo dvigubai labiau linkę vartoti alkoholį, triskart – turėti problemų dėl alkoholio ir beveik keturis kartus dažniau sirgti ligomis, susijusiomis su alkoholio vartojimu. Dabar iš esmės tai susilygino. Ar jūs irgi pastebite, kad moterų alkoholio vartojimo mastai auga?

– Šis tyrimas apžvelgė 68 studijas, kurios padarytos per daugiau kaip 100 metų. Tyrimas nenustebino, nes moterys tampa labiau savarankiškos, išsimokslinusios (gal net labiau nei vyrai). Jos tampa mažiau priklausomos nuo vyrų, yra socialiai aktyvios, daro karjerą, turi įvairių hobių, sportuoja.

Panašias tendencijas matome ir Lietuvoje – moterys dalyvauja gyvenime, darbinėje veikloje su tokiomis pačiomis teisėmis, kaip vyrai. Neišvengiamai vienodėja jų įpročiai, todėl alkoholio vartojimas tampa daugmaž vienodas. Mūsų centro padėtis rodo, kad per praėjusius dešimtmečius moterų daugėja. Jei prieš 20 ar 25 metus buvo santykis vienas ir aštuoni, tai dabar santykis yra vienas ir vienas.

– Tyrime minimos kelios jūsų nepaminėtos tokios tendencijos priežastys: alkoholio pasiekiamumas ir reklama, nukreipta į jaunas moteris. Ar Lietuvoje yra tokių reklamų?

– Man taip pat kilo šis klausimas. Aš negalėjau sau identifikuoti, kad kažkuri reklama būtent nutaikyta į moteris. Galbūt vyrauja ta tendencija, kad daugiau vartojama silpnesnių alkoholinių gėrimų – vyno, įvairių maišytų gėrimų, alaus. Galbūt tai siejama su padidėjusiu alkoholio vartojimu tarp moterų. Tokius gėrimus lengviau pradėti vartoti.

– Jei vyrų ir moterų suvartojami alkoholio kiekiai susilygina, ar tai reiškia, kad kada nors moterys vyrus ir pralenks?

– Nebūtinai. Turbūt tai yra procesas, susijęs su savarankiškumu ir moterų bei vyrų įpročių panašėjimu. Nematau priežasčių, kodėl jos turėtų vyrus pralenkti.

Tiesa, yra viena priežastis – moterų alkoholio vartojimas labiau susijęs su emocijų kaita, polinkiu į depresiją. Moksliškai įrodyta, kad į depresiją linkusios moterys, vartojančios antidepresinius vaistus, vartoja daugiau alkoholinių gėrimų, lyginant su vyrais. Tačiau tai galbūt nevaidina tokio svarbaus vaidmens.

– Kas nepadaroma, ką dar reikia daryti, kad Lietuvoje tiek moterys, tiek vyrai alkoholio vartotų mažiau?

– Šis tyrimas parodė, kad tikriausiai reikia planuoti specifines prevencines priemones. Prevencija galėtų būti taikoma ir moterims.

Joms ypač aktualus mokslo įrodytas ryšys tarp alkoholio vartojimo ir krūties vėžio rizikos. Duomenys rodo – jeigu moteris kasdien vartoja du standartinius alkoholio vienetus, rizika susirgti vėžiu padidėja 8 proc., lyginant su tomis moterimis, kurios vartoja tik vieną standartinį alkoholio vienetą. Taip pat, žinoma, labai svarbi alkoholio vartojimo prevencija nėštumo metu, nes galbūt tai ne visiems žinoma. Tą žinutę reikia plačiau skleisti.

[...] Taip, žmonėms gali atrodyti, kad jie viską žino apie alkoholio vartojimą, bet aš esu garantuotas, kad tos prevencinės žinutės tikrai nepasiekia visų tiek vyrų, tiek moterų, kuriems to reikia.

Taip LRT RADIJUI sako politologas Liutauras Gudžinskas. Jo pastebėjimu, nepaisant partiją krėtusių skandalų, liberalai per šiuos rinkimus pasirodė geriau nei kada anksčiau.

– Turbūt galima matyti, kad LRLS, kaip jokia kita partija, džiaugiasi rinkimų rezultatais?

– Taip, tai galima pavadinti šių rinkimų netikėtumu, nes dar sekmadienį tikrai nebuvo aišku, ar jie iš viso peržengs rinkimų slenkstį. Nemažai rinkėjų turbūt apskritai balsavo tiesiog iš pasigailėjimo ar baimės – kas įvyks, jei liberalai apskritai nepateks į Seimą.

Kita vertus, liberalai pasirodė dar stipriau, dar geriau nei 2012 m. rinkimuose. Vadinasi, Eligijaus Masiulio skandalas esminio poveikio liberalų elektoratui nepadarė.

– Ar tai nėra šiek tiek gąsdinantis faktas?

– Manau, kad tai galima pavadinti duotu dar vienu šansu. Liberalų elektoratas yra vienas priekabesnių. Kita vertus, juos įtikino pasirinkta naujosios vadovybės strategija – atgaila ir tam tikrų argumentų pateikimas, kodėl vis dėlto už juos reikėtų balsuoti. Rinkėjai suteikia dar vieną šansą. Jei pasikartotų panaši istorija, abejoju, ar rinkėjai dar kartą atleistų.

– Bet ar tai netampa tam tikra tendencija – nieko tokio vienas kitas rimtesnis skandalas? E. Masiulio skandalas jau atrodė labai rimtas.

– Tiesą sakant, Lietuvos politika tokia, kad dažnai daug kam kyla dilema – nėra už ką balsuoti. Liberalams turbūt pasisekė. Yra nemažai rinkėjų, kuriems nepriimtinos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų nuostatos, [...] jie negalėtų balsuoti už socialdemokratus, ir tada lieka liberalai.

Iš tikrųjų tų skandalų būta daug ir kitose partijose. Lietuvos rinkėjai, deja, su tuo jau susitaikę ir susigyvenę. Norėtųsi nepiešti visko juodomis, niūriomis spalvomis. E. Masiulio skandalas galbūt atvėrė akis ir leis šiek tiek atsinaujinti visam politiniam elitui.

– Kaip tada pačių liberalų mintis, kad tie 9 proc. yra įrodymas, jog žmonės vis dėlto pasitiki naujos kartos politikais?

– Reikėtų žiūrėti detaliau, kas ir kaip balsavo. Pastebima ir neigiama tendencija – [...] regioninė nelygybė, miesto ir kaimo auganti skirtis. Šiuo atveju yra tam tikra gyventojų dalis, kuri tiesiog dabar jau stabiliai balsuos tik už liberalus, nes jie atstovauja didesnes pajamas uždirbantiems žmonėms. Tai – sisteminis, tvarkingas ir nuoseklus pasirinkimas.

– Kaip vertinti Remigijaus Šimašiaus lyderystę, jos perspektyvą?

– Manau, kad jis vienas perspektyvesnių politikų. Liberalai susidūrė su papildoma problema – negana E. Masiulio skandalo, dar ir partijos pirmininkas negalėjo vesti partijos į rinkimus. Šį vaidmenį teko atlikti Eugenijus Gentvilui – tarsi senesniam, galbūt šiek tiek nusibodusiam politikui. Vis dėlto jis šį vaidmenį atliko puikiai.

Pats R. Šimašius, bent jau kaip galima spręsti iš Vilniaus miesto gyventojų rezultatų, daugiau ar mažiau palaikomas – rezultatai liberalams palankūs. Žinoma, tai subjektyvus požiūris, bet jis charizmatiškas, fotogeniškas ir t. t. Jis atitinka jaunos kartos politikų tendenciją, gana gerai „žiūrisi“ kartu su Gabrieliumi Landsbergiu.

Galima būtų patvirtinti, kad šiais rinkimais Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis jau nekvestionuojamai įsitvirtino kaip pagrindinė liberalus vienijanti šalies politinė jėga. Artūro Zuoko era praktiškai nueina į užmarštį. Sunku būtų tikėtis, kad jA. Zuokas kada nors sugrįžtų. Ar bus kitų jėgų, bandančių nugvelbti, varžytis dėl liberalų etiketės, prognozuoti sunku, bet bent jau dabartiniame horizonte sunku matyti kažkokių galimų konkurentų.

– Kiek tikėtina vaivorykštinė koalicija?

– Mažai tikėtina. Jau girdėjome G. Landsbergio pasisakymą, iš kurio buvo galima suprasti, kad konservatoriai patys į tai žiūri skeptiškai. Algirdas Butkevičius konferencijoje daug kalbėjo apie savo klaidas, bet nepamiršo kritikuoti TS-LKD.

Takoskyra tarp TS-LKD ir Lietuvos socialdemokratų yra. [...] Toks scenarijus būtų įmanomas tik tuo atveju, jei iš tai būtų tik vienintelė išeitis. Šiuo atveju yra ir kitų galimybių. Politikai stengsis nesujaukti bendro Lietuvos politinės sistemos vaizdo, paveikslo, mėgins elgtis taip, kaip iš tikrųjų rinkėjai yra pratę matyti jiems atstovaujančias partijas.

– Kas vis dėlto labiausiai nustebino – liberalų surinkti 9 proc., tai, kad Darbo partija, panašu, nepatenka į Seimą ar yra dar kažkokių netikėtumų, kuriuos norėtumėte pabrėžti?

– Šie netikėtumai – du pagrindiniai. Žinoma, nustebino ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Galima sakyti, kad šie rinkimai buvo testas – ar keičiasi bendros rinkimų tendencijos Lietuvoje, ar ne, ar pralaimi valdančioji partija, ar toliau išliks (kaip apklausos ilgai rodė), ar yra nauji gelbėtojai, ar nėra.

Matome daug nuostabą keliančių dalykų, bet taip pat galima pasakyti, kad bendrosios struktūrinės rinkimų ypatybės išliko. Nors Lietuvos ekonomika auga, matome tokį patį aktyvumą, rinkėjų norą balsuoti už gelbėtojus. Kiek tai tęsis, sunku pasakyti, bet tikrai galima patvirtinti, kad tai labai sunkiai pokyčiams pasiduodančios tendencijos.

Gydytojos teigimu, pristabdyti plikimą galima, bet tam skirtas brangias priemones reikia naudoti nuolatos.

– BBC portale rašoma, kad plinkantys vyrai senovės Egipte maldavo ežio spyglius su medumi, statybiniu gipsu, dažais. Vikingai naudojo ožkos išmatų losjoną, o Hipokratas manė, kad labiausiai padeda balandžių mėšlas, sumaišytas su ridikais, kmyniniu kuminu ir dilgėlėmis. Šiandien nuo plikimo naudojami šampūnai, einama į specialias klinikas ir per metus iš viso išleidžiama 3,5 mlrd. dolerių – tai daugiau negu metinis Makedonijos biudžetas arba daugiau nei išleidžiama maliarijos gydymui. Ar visais laikais vyrai vienodai pliko?

– Vienareikšmiškai atsakyti sunku, bet plinkančių vyrų jaunėjimo tendencija tikrai yra. Šioje srityje jau dirbu daugiau kaip 15 metų: anksčiau ateidavo 30-mečiai vyrai, o dabar pagrindinis kontingentas yra 20-mečiai.

– Apie priežastis, dėl ko žmonės plinka, BBC rašoma, kad 1897 m. kilo panika, kai prancūzų dermatologas paskelbė radęs tikrą kaltininką – mikrobą. Tada būdavo patariama šukas virti, neleisti kitiems jų naudoti. Romėnų laikais, dar anksčiau, buvo manoma, kad plinkama, pavyzdžiui, dėl metalinių šalmų, kuriuos kariai dėvėjo. Dėl ko iš tiesų plinkama?

– Dabar pripažįstama, kad pagrindinė vyriško tipo plikimo priežastis – aktyvus androgenas dihidrotestosteronas, kuris gaminasi odoje ir skatina plauką gyventi trumpiau bei virsti gyvaplaukiu. Taip vystosi plikimas. Bet, be abejo, jaunėjimo tendencija kalba apie tai, kad didelę įtaką daro ir stresas, pagreitėjęs gyvenimo tempas.

– Genetika turbūt irgi turi įtakos?

– Taip. Pirmiausia ir yra genetika, nes vieniems vystosi plikimas, kitiems – ne. Būtent genetika lemia ypatingą plauko reagavimą į androgeną dihidrotestosteroną.

– Tame pačiame BBC tekste svarstoma, kiek plikimas gali būti susijęs su kitomis ligomis, pavyzdžiui, prostatos vėžiu. Kokia jūsų nuomonė apie tai?

– Teko skaityti mokslinių straipsnių, kad tiems vyrams, kurie pradeda anksti plikti, reikėtų susirūpinti ir stebėti cholesterolio kiekį kraujyje, nes jie gali turėti polinkį į didesnį cholesterolio kiekį ir kartu anksčiau susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Dėl to kyla ankstyvų miokardo infarkto ir ankstyvų mirčių rizika. O prostatos didėjimą lemia tas pats dihidrotestosteronas. Taigi ryšys yra.

– Ar įmanoma sustabdyti genetinį polinkį plikti?

– Pristabdyti įmanoma, bet pakeisti genetinio polinkio – ne. Tai, kad išleidžiama labai daug pinigų šiai problemai spręsti, rodo, jog žmonės į tai investuoja, bet tas investavimas turi būti nuolatinis. Nors mes galime pristabdyti, polinkis vis tiek lieka, todėl vienokias ar kitokias priemones žmogus turi naudoti nuolatos. O chirurginė intervencija, persodinimas, žinoma, kainuoja dar daugiau.

Šiandien, anot jo, kuriasi naujas raštingumas, o technologijos yra to dalis, kurią mokiniai privalo išmanyti, – nori jie to, ar ne.

– Kaip manote, ar ne per dažnai sakoma, kad technologijos kenkia mūsų raštingumui?

– Pats klausimas, ar technologijos kenkia ar nekenkia mūsų raštingumui, yra ydingas. Technologijos šiandien yra viena iš raštingumo sudedamųjų dalių, kitaip ir būti negali. Jei nėra technologijų, žmogus raštingas būti negali. Šiandien galima vaiką dešimt metų per lietuvių kalbos pamokas dresuoti rašyti nosinę ant „ą“ raidės, bet aš puikiai žinau, kad pirmokas ar antrokas, puikiai įvaldęs įvairius šablonus ir vadinamąjį spellingą [mokėjimą paraidžiui pasakyti žodį – past.], parašys geresnį rašinį už tą dešimt metų besikamavusį dvyliktoką, nesinaudojantį technologijomis.

Manau, kad visiškai nereikia priešinti šių dalykų. Reikia atkreipti dėmesį į žmonijos raidą, kuri, atmetant tam tikrus etapus (pavyzdžiui, akmens amžių), yra perėjusi tris etapus, susijusius su raštingumu. Pirmiausia buvo žodžio žmonija. Vėliau – knygos žmonija. O šiandien ji tampa vaizdo žmonija.

Galima girdėti pasakymų, kad vaikas neparašo nosinės raidės, bet tai nėra pagrindiniai raštingumo kriterijai. Su žąsies plunksna šiandien nė vienas nemokame rašyti, juo labiau – stiliais į vaškines lenteles. Ar mūsų protėviai ims verkti, kad esame neraštingi? Nieko panašaus, technologijos šiandien yra raštingumo dalis ir mokiniai privalo jas išmanyti, nori to ar nenori.

– Ar sąvoka „informacinis raštingumas“ yra ta, kurią girdėsime vis dažniau ir dažniau?

– Norėčiau paminėti Ekonominio ir socialinio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacijos vykdomą tarptautinį penkiolikmečių tyrimą, kuris vadinasi PISA (Programme for International Student Assessment). Ten, mano nuomone, apimamas tikrasis raštingumas.

Tyrime tikrinami skaitymo, matematiniai ir gamtamoksliniai gebėjimai. Čia įtraukiami įrankiai – gebėjimas tai atlikti šiuolaikinėmis priemonėmis. Siaurasis raštingumas jau atgyvenęs ir pasenęs, kalbėti apie jį neverta. Šiandien kuriasi naujas raštingumas.

Kiek antikos kultūros turi išmanyti raštingas žmogus? Apie tai galima daug ir įvairiai svarstyti. Tačiau iki 10–12 klasės su ja nesusiduriame, bet šiandien penktokas, o gal net penkiametis žino visą argonautų istoriją – iš žaidimų, pieštų vaizdelių. Mes vaikystėje to nežinojome. Kyla klausimas, ar jie raštingi? Žinoma, raštingi. Ar perskaitė nors vieną knygą? Neperskaitė.

Taigi, viskas kinta ir turime prie to taikytis. Mokykla taip pat turi keistis. Bet yra didesnė bėda – mokykla gal ir pasiryžusi keistis, bet tai ne visuomet leidžia ekonominės sąlygos. Juk norint susieti mūsų įprastąjį raštingumą su technologiniu raštingumu reikia investicijų. Taip pat yra šioks toks ministerijos nepalankumas. Sakoma, kad formuojamos naujos programos, bet, kai žiūriu į tai iš šalies ir stebiu konkrečius veiksmus, atrodo, kad einama ne šia kryptimi.

– Ko labiausiai reikia, kad būtume raštingi ne siaurąja, o plačiąja prasme?

– Norėdami būti raštingi plačiąja prasme neturime užsidaryti nuo pasaulio. Turime suvokti, kad šiandien daug kas yra kitaip, nei buvo mūsų tėvų, senelių, o gal mūsų pačių jaunystės laikais. Į tai reikia orientuotis. Nuo technologijų nepabėgsime, o jos nėra nei blogos, nei geros. Nuo kanono taip pat nepabėgsime, jis susiformavo per tūkstantmečius, privalome jį išmanyti. Kokiu būdu tai pasieksime – antraeilis klausimas.