Rankinių karalienė: žvelgiant į priekį, sunkumus įveikti lengviau | KaunoDiena.lt

RANKINIŲ KARALIENĖ: ŽVELGIANT Į PRIEKĮ, SUNKUMUS ĮVEIKTI LENGVIAU

Spėkite, kas labiausiai krinta į akis, kalbantis su  bene populiariausio lietuviškų odinių rankinių prekės ženklo "Sirena" įkūrėja Irena Serapiniene? Ne, ne tik energija, kuria ši moteris tiesiog pulsuoja. Ne elegantiškas stilius. Ir netgi ne puikus profesijos išmanymas. Nors visa tai pašnekovei būdinga, tačiau labiausiai stebina jos spindinčios akys, kai kalba apie savo darbą.

Kaip įmanoma po 23 metų plaukiojimo tos pačios profesijos jūroje tebespinduliuoti tokia didžiule meile tam, ką darai? Paklausta apie tai, ponia Irena atsako trumpai ir paprastai: "Veža svajonės – pradėti ir daryti darbus, kurie galėtų gyventi ilgiau už jų sumanytoją."

– Galbūt pamenate momentą, kai pajutote pašaukimą kurti rankines ir kitus odinius aksesuarus?

– Žavėjausi oda kaip medžiaga. Jos taurumu, galimybėmis. O tada pasirinkau studijuoti odos gaminių technologiją ir dizainą. Ir tai, kas žavėjo, tapo mano profesija. Oda kaip medžiaga man yra vertybė – tiek tada, tiek dabar. Įdomu suvaldyti tą odą. Čia reikalingas kūrybiškumas, išmanymas. Tai atitinka mano charakterį: mėgstu iššūkius – būtent šioje srityje reikia ir inžinerinio, technologinio mąstymo, ir dizaino žinių bei pajautos, visa tai sujungti, suvienyti. Patinka būti tarp žmonių – pažinti jų pomėgius, stiprybes ir silpnybes.

– Šiandien jau nemažai lietuvių kuria rankines, drabužius, o štai "Sirena" – pirmoji. Kaip atrodė verslas tuomet, kai startavo jūsų prekės ženklas? Kuo jis skyrėsi nuo dabartinės situacijos?

– Taip, "Sirena" yra pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos odinių rankinių prekės ženklas. Skaičiuojame jau 23-ius kūrybinio kelio metus. Lengva daryti, kai turi pavyzdį, į ką lygiuotis. O tuomet, nepriklausomybės pradžioje, ir mūsų šaliai, ir kiekvienam žmogui reikėjo iš įprastos aplinkos pasukti nauju keliu, išmokti veikti kapitalistinėje rinkoje. Mokėmės konkuruoti su importinėmis rankinėmis, kurias kuriantys mados namai istoriją skaičiavo šimtmečiais, o gamintojai naudojo pažangias technologijas, lemiančias aukštą kokybę.

– Kokie buvo pirmieji žingsniai svajonės link?

– Teko gerokai paplušėti, gilinantis į meistrystės šaknis, aprėpti daug profesiniu požiūriu naujų dalykų. O tada įrodyti, kad mes galime ir mūsų reikia. Nes tada viskas, kas buvo rankų darbo, atrodė jau matyta, atsibodę. Juk kiekviena moteris megzdavo, siūdavo. Norėjosi kažko viliojančio, masino Vakarų pasaulio galimybės. Ir štai atsitiktinumas: prieš ketvirtį amžiaus dirbau valstybinėje įmonėje, kuri suteikė galimybę išvykti į Daniją. Išvažiavau. Ir ta kelionė man padėjo ne tik pamatyti, kaip gyvenama ir dirbama išsivysčiusiame laisvame pasaulyje, bet ir labai padrąsino. Supratau, kad norėčiau kurti ir gyventi Lietuvoje, bet kūrybinės laisvės prasme jaustis kaip Danijoje. Daug nesvarsčiusi, nusprendžiau pabandyti.

– Ar netekdavo girdėti gąsdinimų, kad nepasiseks? Kad Lietuva – ne Italija su išvystyta mados kultūra ar panašiai?

– O taip, žinoma! "Sirena" buvo ne tik pirma, bet ir novatorė. Tai, ką ji darė, buvo nauja, kokybiška, bet reikėjo suburti savo pirkėjų auditoriją. "Sirena" praėjo kaip ledlaužis – ir moterys nuoširdžiai patikėjo, kad mūsų siūlomos lietuviškos rankinės – nuostabios. Net daug keliaujančiosios pripažino, kad galėdamos įsigyti rankinę svetur, mūsų rankinių paleisti iš rankų nenori. Tai labiausiai širdį glostantys klienčių atsiliepimai apie mūsų produkciją.

– Kaip manote, ar palyginus su laikmečiu, kai startavote patys, šiandien jūsų profesinėje srityje dirbti yra lengviau, ar sunkiau? Iš vienos pusės, galima didelė reklamos sklaida per internetą, išaugo įvairiausių medžiagų pasiūla. Iš kitos – didžiulė konkurencija ir rizika paskęsti informacijos gausybėje...

Jei darai kažką gerai, niekada nėra lengva. Profesionalas visada turi būti priekyje, o priekyje būti sunku: turi numatyti ne tik tai, kas bus šiandien ar rytoj, bet ir dar toliau.

– Jei darai kažką gerai, niekada nėra lengva. Profesionalas visada turi būti priekyje, o priekyje būti sunku: turi numatyti ne tik tai, kas bus šiandien ar rytoj, bet ir dar toliau. Tada ar dabar – iššūkis išlieka, skiriasi aplinkybės. Rinkoje galima labai greitai kažką pradėti – siūti rankines ar atidaryti kavinę. Bet svarbu, kad tai, kas pradėta, gyvuotų, kad klientai nenusiviltų. Kaip rodo faktai, "Sirenai" tai iki šiol pavykdavo.

– Esate sau reikli? Ar galėtumėte save įvardyti kaip perfekcionistę?

– Pripažįstu, esu labai reikli, bet mano reiklumas neapsiriboja vien produkto kokybe. Man kur kas svarbesnė visuma, harmonija. Galbūt tai moteriška savybė. Svarbu ir gražūs santykiai – ne tik su klientais, bet ir kolektyve. Ir daiktas turi būti geras, ir medžiagos kokybiškos, ir gera energija apgaubtas. Svarbu per mums įprastą skubėjimą šeimos neapleisti. Tad didžiausias darbas – išlaikyti balansą ir pagrindinėse srityse, ir tarp sričių.

– Gal prisimenate nuopuolių, klaidų, sunkių momentų, susijusių su "Sirenos" veikla? Kas teikė jėgų, motyvavo?

– Visada turėdavau viziją, svajonę. Aiškiai įsivaizdavau: kokia bus rankinė, kolekcija, kokia įmonė. Kaip "Sirena" gyvuos, kad būtų apsupta patenkintų klienčių. Jau yra sukurta tiek kolekcijų, kad sunku tuo patikėti. Turbūt visada labiausiai ir motyvavo ta svajonė. Prisimenant nueitą kelią, iškyla daug jėgų ir darbo pareikalavę žingsniai: prieš aštuoniolika metų atidarėme saloną Kaune, o tada klientės Vilniuje skatino atkreipti dėmesį į sostinę. Kai ten įkūrėme galeriją, pastebėjome, kad kūrybiškumui reikia erdvės. Vilniuje masino Dailiųjų amatų asociacija. Į ją labai norėjome įstoti, nes tai užtikrino profesinį augimą, jo sąlygas. Vilniaus miesto dailiųjų amatų programa jungė pirmaujančius amato profesionalus, teikė galimybę bendrauti su Europos kolegomis, skatino laikyti aukštą lygį. Atsigręžėme į odos technologijų ištakas, pavyzdžiui, darėme odos dirbinių rekonstrukcijas, sietinas su XIII, XVI amžiumi. Ieškodami amato šaknų, bendravome su archeologais. Greta to norėjosi pirmauti šiuolaikinėje madoje, rengėme daug ir įvairių projektų. Mums visada buvo svarbu ruošti pamainą. Pradėjome bendradarbiauti su jaunimu, rengti bendras parodas su Lietuvos aukštųjų mokyklų studentais, jiems suteikiame galimybę atlikti praktikas. Stengėmės, kad ir jiems, ir mums visada būtų įdomu. Tačiau per visus darbo metus neprisimenu nė vieno dalyko, kurį galėčiau vadinti nuopuoliu. Gal nuolatinis žiūrėjimas į priekį padėdavo prašokti tamsų lūžio tašką ar dėl neužsisėdėjimo vienoje vietoje jo paprasčiausiai nepastebėti. Mūsų sunkumai labiau verčia galvoti ne kaip iš jų išlipti, o kaip viską suspėti. Žinia, vaikštome ne rojaus sode, o realiame gyvenime. Tikrai kartais iškyla įvairių sunkumų ir nelengva juos įveikti.

– O kokie šiandien yra tie į priekį stumiantys varikliukai, antrame plane paliekantys pasitaikančias kliūtis?

– Šiandien galvojame ne tik apie "Sirenos" ateitį Lietuvoje, bet žvelgiame ir į ryšius su kitomis šalimis. Šiemet dalyvavome Kopenhagoje vykusioje "Cif" parodoje, kur pripažinti mados namai pristato savo kolekcijas. Mus pastebėjo garsiausias Danijos rankinių tinklas. Jis įvertino mūsų produkciją, pamažu mezgasi ryšiai. Taip pat plėtojasi ir mūsų ryšiai su Japonija. Mūsų dirbtuvės Vilniuje yra įtrauktos į turizmo katalogą Japonijoje, daug japonų susiranda mūsų parduotuves tiek Vilniuje, tiek Kaune. Tad turime ilgalaikių planų.

– Anksčiau užsienio gamintojo prekės ženklas – drabužių ar galanterijos – tarsi iškart reikšdavo prestižą, kokybę. Kas pasikeitė, kad dabar ir tie, kurie galėtų sau leisti net išskirtinius "Hermes" ar kiek kuklesnius "Michael Kors" gaminius, renkasi lietuviškas rankines ir kitus odinius aksesuarus?

– Ko gero, svarbus bendras kompleksas – ir kokybė, ir žmonių nusiteikimas. Yra klienčių, kurios sako: "Aš labai didžiuojuosi nešiodama lietuvišką rankinę." Ne viena klientė yra pasakojusi, kad užėjus su mūsų rankine į kokį prabangų rankinių saloną užsienyje, ten dirbantys profesionalai susidomi gamintoju. Man tai labai didelis įvertinimas. Kaip ir Lietuvoje, taip ir visame pasaulyje, profesionalų nuomonė labai svarbi. Tik užsienyje tikras profesionalumas yra brangesnis.

– Ar ten daugiau kainuoja žaliavos, meistrų darbas? O gal brangiau palaikyti aukštus ne tik produkcijos, bet ir aptarnavimo, apipavidalinimo standartus?

– Tai, kas tikra, turi vertę. O vertę užsieniečiai labiau supranta. Beje, mūsų ženklas turi 20-ies metų istoriją, o importinis – beveik 200 metų. Jų meistrystė įtraukta į kainą – tu moki ir už pardavėjos makiažą, ir už pakuotę, ir reklamą, kuri rodoma visame pasaulyje. O daikto kokybės lygis galbūt toks pat. Kai mados namai turi 200 metų istoriją, tai dažnai turi ir 200 parduotuvių visame pasaulyje. Reikia pagalvoti, kiek jų rankinių nupirkta. O mūsų yra tik dvi parduotuvės, tiek galime parduoti ir pačių produktų. Šią verčių situaciją reikia pažinti, suvokti. Gyvenime visada verta pasižiūrėti iš esmės, ypač į tai, kas yra tavo rankoje (šypsosi).

– Manote, kad rankinė atspindi ją pasirinkusią moterį?

– Gal ne taip tiesmukai, bet... Vyrą nemenkai atskleidžia laikrodžio pasirinkimas, o moteriai svarbi rankinė. Kas tavo rankoje, kalba apie tave. Aišku, nekalbu apie pirkinių krepšį išsiruošus pirkti daržovių. Bet rinkdamasi rankinę suvoki save kaip moterį. Čia kaip draugystė, tiesiog arba limpa, arba ne, išsirinkti ar tiesiog su tau skirtu susitikti. Kaip pasirenkate? Draugui reikia daugiau žvilgsnio, o rankinei – prisilietimo... Subtilus dalykas – ryšys...

Juk ar žiūri spektaklį, ar bendrauji su žmogumi, ar turi daiktą – svarbu jo turinys, ne tik išorė. Kas įdėta, tokia ir energija.

– O kokia rankinė geriausiai atspindėtų jus pačią?

– Man visada svarbiausia, kad būtų tikra, ne padirbinys, ne kopija. Kaip ir visa kita gyvenime (šypsosi). Spalva ar dydis priklauso nuo to, kur eini, bet giluminę vertę rodo medžiaga ir kokybiškas, teisingas darbas. Juk ar žiūri spektaklį, ar bendrauji su žmogumi, ar turi daiktą – svarbu jo turinys, ne tik išorė. Kas įdėta, tokia ir energija.

– Jūsų gaminiai – odiniai. Ar netenka girdėti priekaištų iš gyvūnų teisių gynėjų?

– Žinau, ši tema yra labai svarbi. Tačiau dažnai kreipiama tendencinga linkme, kai nepelnytai į vieną vietą suplakamas ir kailis, ir oda. Kailiui žvėrelis auginamas specialiai, o odos gaminys – gyvenimo pratęsimas. Juk žirgas ar karvutė nėra specialiai auginami dėl jūsų rankinės, jie gyvena savo gyvenimą. Be to, dirbtinės medžiagos daugiau teršia aplinką, o tai, iš ko jos pagamintos, iš viso yra nuodai. Tai nepalyginami dalykai. Natūralus daiktas labiau siejasi su atsakingu požiūriu į gamtą. Toks gaminys tarnauja ilgiau, turi savo vidinę stiprybę, jį galima atnaujinti. Todėl šioje diskusijoje atkakliai ir motyvuotai pasisakau už odinę rankinę.

– Sakoma, kad moterims rankinių ir batelių per daug niekada nebus. Kiek ir kokių rankinių reikia save gerbiančiai stilingai moteriai?

– Čia, ko gero, labai priklauso nuo gyvenimo būdo. Būtina kasdienė rankinė – talpinanti tai, kas tau reikalinga kasdien. Kita skirta vakarui – mažesnė delninė. Patogu keliauti su kuprine. Dar spalviškai skiriasi žiemos ir vasaros sezonų rankinės. Tai kriterijai, į kuriuos reikėtų atsižvelgti. O kiekis jau priklauso nuo moters poreikio. Ir tai labai individualu.

– Kaip reikėtų prižiūrėti rankinę, kad ši tarnautų ilgus metus?

– Visų pirma, reikia gerai, atsakingai pasirinkti. Jei gera medžiaga, kokybiškas darbas, tai rankinė bus paprasčiausiai nesunešiojama. Tai dažnai girdime apie savo gaminius.

– Ar yra kokių nors su rankinių dėvėjimu susijusių tabu? Gal tam tikromis progomis galima tik mažytė delninukė? Arba nuo tam tikro amžiaus derėtų vengti ryškių detalių?

– Svarbiausia, kad rankinė atitiktų žmogaus proporciją. Vienoms prie figūros labiau tinka lakoniškų formų rankinė, kitoms – minkšto silueto. Kadangi rankinė yra stiliaus akcentas, tai jis turi papildyti visą moters įvaizdį, derėti. Rinktis reikėtų daugiau atsižvelgiant į progą ir natūrą. Jeigu esate romantiška svajoklė, netiks kažkoks griežtas lagaminėlis. Jei artimesnis biuro stilius, beformis krepšys irgi neatrodys gerai. Svarbu įvertinti bendrą visumą.

– O kaip teisingai sužaisti derinant rankinę su moters išvaizdos visuma?

– Tinkamai parinkta rankinė gali puikiai išryškinti bendrą moters žavesį, pabrėžti grakščias rankas ar kojas. Jei reikia – paslėpti formas, kurias ji norėtų matyti liaunesnes (juokiasi). Rankinė iš tiesų yra ne tik gera draugė, bet ir grožio, žavesio ginklas, skydas. Jei kažkur skubate, užtenka gražiai sutvarkytų plaukų, o rankose savo mylimos rankinės – tada ne taip svarbu, ką jūs vilkite. Štai mergina paima delninę ir matai, kokia grakšti jos ranka. Daug reiškia ir spalva, ji labai išryškina akis, jei su jomis dera. O tai yra reikšmingas akcentas.

– "Sireną" galima vadinti šeimos verslu, bendrai kuriamu prekės ženklu. Ar kūrybiniame procese dalyvauja ir jūsų dukra Inga, ar nebūna nesutarimų? Juk prie vieno produkto gimimo prisideda net kelios skirtingos kartos, kurių ir skonis, atrodo, turėtų skirtis.

– Skirtumų yra, jie įneša pageidaujamos įvairovės. Pati oda yra tokia medžiaga, su kuria lengviau rasti ir kompromisą. Kartais dukrai norisi daugiau drąsos, bet viskam savo laikas. Neretai tenka nusileisti (juokiasi).

– Ar meilę madai dukra iš jūsų paveldėjo, o gal tai jūsų įskiepytas dalykas?

– Dukra pati dažnai pasako, kad tiesiog užaugo tarp rankinių ir tai taip miela, taip pažįstama. O dažniau mylime tai, ką pažįstame.

– Ne tik su savo dukra, bet ir garsiąja Edita Vilkevičiūte bei jos mama kūrėte jūsų ir Editos dueto išleistą rankinių kolekciją. Ar nebuvo baisoka prie produkto gimimo prileisti žmonių iš pašalies", juolab dar ir ne profesionalų?

– Mums tai kaip tik buvo didžiulis įvertinimas. Vienas garsiausių pasaulio supermodelių, lietuvaitė, dirbanti su garsiausiais mados namais, atkreipė dėmesį į mūsų rankines ir sutiko su mumis bendradarbiauti. Tai aukso raidėmis į savo istoriją įrašėme. Kadangi Editos laikas buvo labai ribotas, stengėmės sujungti viską. Per šį projektą su Edita suderinome stygas, paskui vykome į bendras keliones. Pamačiau, kaip tuose garsiuosiuose pasaulio mados namuose vyksta kūrybinis procesas, kokie ten dideli reikalavimai, didelis atsakomybės jausmas... Pažvelgti iš vidaus į tuos dalykus – neįkainojama patirtis, kurią nepaprastai vertinu ir kuri labai sustiprino "Sireną".

– Kuo norėtumėte baigti mūsų pokalbį, kurio metu visą laiką neblėso jūsų žėrinčios meile savajai veiklai akys?

– Sujunkime pokalbio pradžią su pabaiga. Štai detalė: sėdžiu Danijoje kavinukėje ir matau užrašą: "Pas mus valgote ledus, kurie čia gaminami jau beveik 200 metų." Norėčiau pasvajoti, kad taip po 200 metų būtų parašyta ir "Sirenos" salone: "Išsirinkite rankinę. Mes jas gaminame jau ne vieną šimtą metų." Juk norisi daryti tai, kas gyvens daug ilgiau už tave.

GALERIJA

  • I. Serapinienė <span style=color:red;>(dešinėje)</span> ir I. Serapinaitė-Aksamitauskienė
  • Rankinių karalienė: žvelgiant į priekį, sunkumus įveikti lengviau
  • Rankinių karalienė: žvelgiant į priekį, sunkumus įveikti lengviau
  • Rankinių karalienė: žvelgiant į priekį, sunkumus įveikti lengviau
  • Rankinių karalienė: žvelgiant į priekį, sunkumus įveikti lengviau
  • Rankinių karalienė: žvelgiant į priekį, sunkumus įveikti lengviau
  • Rankinių karalienė: žvelgiant į priekį, sunkumus įveikti lengviau
  • Rankinių karalienė: žvelgiant į priekį, sunkumus įveikti lengviau
  • Rankinių karalienė: žvelgiant į priekį, sunkumus įveikti lengviau
  • Rankinių karalienė: žvelgiant į priekį, sunkumus įveikti lengviau
  • Rankinių karalienė: žvelgiant į priekį, sunkumus įveikti lengviau
  • Rankinių karalienė: žvelgiant į priekį, sunkumus įveikti lengviau
  • Rankinių karalienė: žvelgiant į priekį, sunkumus įveikti lengviau
  • Rankinių karalienė: žvelgiant į priekį, sunkumus įveikti lengviau
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS