Lapkričiui liko savaitė – rudens laikas palieka mus tyliai, nunyra tamson ir atrodo, kad mes jo nepasigesime. Kodėl? Gal pyksime, kad ilgus tris mėnesius su mumis nesidalijo šviesa, kad saulei būdavo taip sunku prasiveržti pro tirštus lietaus debesis. O gal mus jau užbūrė būsimos šviesos ir Kalėdų, didžiųjų metų švenčių, laukimas ir nuojautos?

Koks buvo šių metų ruduo? Gali būti, kad jo charakterį įvardyti galima jau dabar: mums jis buvo ne visai mielas! O jo lietūs bei rūškanas dangus gerokai pakeitė mūsų saulėto ir spalvoto rudens supratimą. Išlydėdami rudenį galime guostis, kad jis, gali būti, buvo tik vienas toks, kad kitąmet bus kitaip.

Dabar mums jau rūpi būsima žiema ir jos charakteris, tačiau dar nederėtų skubėti ir pasiduoti jos nuotaikoms net ir matant padraikytą pirmą sniegelį. Kai kas dar liko iš rudens, todėl skubėkime tvarkytis. Tik negrėbkime lapų ten, kur to visai nereikia, nes juos „utilizuos“, į savo urvelius įtrauks ir suvirškins sliekai. Geriau ten, kur po ketverto mėnesių tikimės žolės gaisrų, nušienaukime žolę. Bent apie savo namus – dėl jų saugumo.

Tiesa, ne visur Lietuvoje tai aktualu... Rudens darbu laikytinas ir gandrų lizdų remontas, ir inkilų valymas bei sutvarkymas. Ir viena, ir kita – mūsų pačių jėgoms. Tiesa, jei gandro lizdas yra susuktas ant elektros stulpo ir būtina pagalba, patys nedarykite nieko – kvieskite energetikus, prižiūrinčius šią elektros liniją.

Dabar vis dažniau bandome daugelį darbų atlikti ne patys, o ieškome, kas tą galėtų padaryti. Deja, tokių organizacijų, galinčių pasiekti bet kurį Lietuvos kampelį, nėra, be to, labai specifinis darbas nėra paklausus visus metus. Kam laukti kažko, kviesti ir mokėti pinigus, jei galima atlikti patiems ar pasitelkus draugus, kaimynus.

Didžioji atsakomybė už jaukius paukščius tenka vietos bendruomenei, todėl ji ir turi spręsti šią pačių sukurtą problemą.

Kasdien į savo lesyklą papilu saujelę saulėgrąžų – kad paukščiai suprastų, kur galės rasti pagalbą tada, kai jos reikės. O jos prireiks, kai staiga plūstelės sniegas, kai žemę padengs plikšala. Vis to nuspėti neįmanoma, todėl tokiems dalykams turime būti pasiruošę visada. Nepamirškite lesyklos. Į ją tikrai nesuplūs viso miško paukščiai, tačiau pulkelis, pasiryžęs prie namų pasilikti visai žiemai, jūsų nepamirš.

Kai mes jau dėliojame būsimos žiemos scenarijų, iš Žuvinto biosferos rezervato stebėtojai praneša apie žąsis, kurios dabar gyvena saugomame ežere, čia nakvoja, o rytais skrenda maitintis į laukus. Prieš trejetą dienų rytą iš ežero pakilo 5322 žąsys! Daugiausia jų – baltakakčių, mažiau – želmeninių, pilkųjų.

Žąsys išskris, bet kiti vandens paukščiai liks – dar nematėme ledo, dar nebuvo problemų, bet žmonės jau skambina, klausia, ką darysime su gulbėmis, kurios neišskris. „O kodėl joms neskristi?“ – klausiame mes. „Jos taip čia priprato... Vis kažko tikisi“, – aiškina žmonės.

Palaukite, gerbiamieji! Kas jas pripratino lesti batoną? Kas apgavo, o dabar dedasi nieko nežinantis? Didžioji atsakomybė už jaukius paukščius tenka vietos bendruomenei, todėl ji ir turi spręsti šią pačių sukurtą problemą.

Kaip? Visų pirma – nelesinti paukščių, kad jie apsispręstų skristi. Gelbėtojus protinga kviesti tik tada, kai ant ledo randami tikrai sužeisti ir tikrai skristi negalintys paukščiai.

O dabar šiek tiek apie bites. Lyg ir ne laikas joms, bet ką tik Kaune, Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, buvo atidaryta garsaus lenkų fotografo Kšyštofo Hejkės paroda „Paskutiniai Europos drevininkai, kuriuos sutikau“. Tai – gražus pasakojimas apie beišnykstančią ir vėl prisikelti galinčią drevinę bitininkystę. Jei būsite Kaune, aplankykite parodą, prisiminkite vasarą ir bites.