POTEKSTĖ IR DIRBTINIS INTELEKTAS
Daugiau nei prieš penkiolika metų mokslo festivalio „Erdvėlaivis Žemė“ metu Vilniaus universitete korporacijos „Microsoft“ atstovai pristatė būsimąsias „Windows“ operacinių sistemų vizijas ir naujoves. Vienas labiausiai tada stebinusių faktų buvo tas, kad kompiuterijos kūrėjai žadėjo tokią „Google“ paieškos versiją, kuri turės intuiciją – gebės nuspėti ir pasiūlyti vartotojui tai, ko jis galbūt ieško. Regis, šiandien nieko nestebina tai, kad, paieškos laukelyje įvedus vieno ar kito asmens vardą, paieškos sistema čia pat pasiūlo galimų pavardžių variantų. Žinoma ir akivaizdu, kad „Google“ beveik visada intuityviai vartotojui rodo ne vien asmenvardžius, bet ir daugelio pasaulio kalbų kone kiekvieno žodžio kombinacijas su kitais žodžiais, remdamasis informacija, kurią kaupia paieškos variklis.
Informacinių technologijų ir intuicijos sąsajos dabar yra jau nenutraukiamos ir gerokai įsibėgėjusios. Tai, kad mašina ir jos virtualiosios versijos turi nuojautą, yra daugiau nei vien tik kompiuterinis fenomenas. Tai – žmogaus intuicijos „tęsinys“ tokiu pavidalu ir dėl tokių priežasčių, apie kurias mąstė ir rašė medijų teoretikai dar praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje. Kai sukuriama technologija, kuri „pratęsia“ vieną ar kitą žmogaus gebėjimą, šis asmeniui, grupėms ir visuomenėms tampa beveik nereikalingas – tai, ką atlikti gali mašina, žmogui daugiau neturi kelti jokių rūpesčių, išskyrus nenutrūkstamo medijos veikimo užtikrinimą. Tai, kad nuo šio tūkstantmečio pradžios gyvename sociume, kuriame žmonėms nebereikia intuicijos, susiję su daugelio kultūrologų ir antropologų diagnozuojamu žmonijos ateities projekto nebuvimu – kai ateities nebereikia nujausti, vaizduotė tampa beveik paralyžiuota.
Potekstė, kaip kalbinis reiškinys, bylojantis, kad kažkas sakinyje, pastraipoje ar tekste yra nujaučiama, bet tiesiogiai nepasakyta, šių dienų visuomenėje vis labiau tampa anachronizmu. Mūsų gyvenimas eina tokioje aplinkoje, kurioje vertinamas ne nutylėjimas, o kuo garsesnis šauksmas ir noras nustelbti kitus balsus ar tekstus. Kaip Lietuvoje parodė periodiškai besikartojantys atminties konfliktai dėl istorinių asmenybių literatūrinės kūrybos, joje sukurtų poteksčių šiandienos Lietuvos žmogus suprasti negeba, nes mūsų jau kelis dešimtmečius bent akivaizdžiai niekas nepersekioja, esame laisvi sakyti tai, ką galvojame. Paradoksas, kad ši laisvė reiškia bet kokio nutylėjimo draudimą. Virtualybė, socialiniai tinklai ir dirbtinis intelektas įgalina tokį individą, kuris niekada nenori tylėti. Dar prieš šimtmetį Vakarų filosofijoje ir literatūros suvokimo teorijose mąstytojai formulavo teiginius apie tai, kad ir mūsų kasdienė kalba, ir grožinės literatūros tekstai visada turi vadinamuosius prasmės tarpus – jokia kalba, pasak pažangiausių jos tyrinėtojų, negali išsemti visko, ką žmogus ketino pasakyti ir pasakė, tekstas visada ir bent iš dalies sukuria nežinią. Šiandienos rėkiančios minios ir kalbėjimo perteklius – dar viena priežasčių, kodėl gyvename taip sutrikę, kaip, regis, niekada anksčiau.
Ar rėkianti visuomenė, pasitelkusi dirbtinį intelektą, išsaugos galimybę patylėti?
Dirbtinis intelektas, jo programinė įranga siekia tikslo, kuris žmonijos istorijoje ilgus amžius atrodė neįveikiama užduotis: sukurti tekstus, tobulai atitinkančius tai, ką vartotojas ir norėjo pasakyti. Kiekvienam mokykloje bandžiusiam parašyti literatūrinį rašinį iš patirties žinoma situacija, kai rašantysis nori pasakyti vieną ar kitą teiginį, tačiau sukuria tokį tekstą, kuris neatitinka išankstinio lūkesčio. Kalba tokiam rašančiajam tarsi nepaklūsta. Tai nėra vien tik progimnazijų ar gimnazijų lygmens reiškinys – tai būdinga net ir įgudusiems poezijos ar prozos meistrams: norint parašyti viena, galutinis tekstas, nebūtinai nuviliamai, skiriasi nuo pradinio sumanymo – parašoma kas kita.
Mokslo disciplinos semiotikos, nagrinėjančios reikšmės kūrimą ir funkcionavimą, atstovas Kęstutis Nastopka yra parašęs ir išleidęs knygą, kuri iškalbingai pavadinta „Išsprūstanti prasmė“. Dirbtinio intelekto eroje apie jokius „išsprūdimus“ kalbėti, atrodo, greitai jau neteks – rašinys viena ar kita tema maksimaliai atitiks vartotojo užklausą. Taigi, mokykloje tai reiškia, kad klausimas „ką norėjo pasakyti kūrinio autorius?“ bus tiesiog neįmanomas. Didžioji vertybė bus JAV gyvenančio mokslininko Dano Lapkaus disertacinė monografija „Poteksčių ribos“, kurios autorius gilinasi į potekstės reiškinį sovietmečio lietuvių literatūroje, o pačioje disertacijoje – ir priespaudos metų dailėje.
Grožinės literatūros dėstymas, tikėtina, po kelių dešimtmečių bus toks, kokia dabar yra siaura egiptologijos tyrinėjimų sritis – tai, kas istoriškai yra nutolę ir šioms dienoms jau reiškia tik negrįžtamą praeitį. Žinoma, kelioms dešimtims lietuvių literatūros mokslininkų ta istorinė praeitis bus tikresnė už jų gyvenamąjį laiką. Tai – istorikų eskapistinė paguoda.
Potekstės netektis nebūtų toks skaudus reiškinys, jei jis nebūtų susijęs su tuo, ką religijos filosofai vadina artuma – tokius žmonių santykius, kuriuose labai daug kas lieka neišsakyta, tik nujaučiama, jautriai nutylima. Tiesa, kad artumos santykyje verbaline kalba pasakoma labai nedaug – šnekėjimo triukšmą nutildo transcendencijos tyla, apie kurią lietuvių mąstytojai rašė prieš kelis dešimtmečius ir dar seniau. Ar rėkianti visuomenė, pasitelkusi dirbtinį intelektą, išsaugos galimybę patylėti? Tai klausimas, nuo kurio priklauso, ar ateityje bendrausime lyg mašinos, ar visgi dar būsime menantys humanizmo tradiciją ir ją kūrybingai tęsiantys.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
DMN inf.1 komentarai -
0 komentarai -
LNK inf.0 komentarai
Al Razis