Apie ką kalba šokio spektaklis „Ilgesys“? | KaunoDiena.lt

APIE KĄ KALBA ŠOKIO SPEKTAKLIS „ILGESYS“?

Netrukus Kauną aplankys Madride gyvenanti šokėja ir choreografė Ugnė Dievaitytė. Kartu su ispanu Koke Armero ji gimtajai publikai pristatys naują šiuolaikinio šokio spektaklį "Ilgesys".

Spektaklyje vaizduojamas perėjimas nuo instinktyvios, pasąmoninės žmogaus būties iki kasdienių buitinių išgyvenimų ir sąmoningo realybės suvokimo. Šokėjų kuriami gyvi skulptūriniai vaizdiniai, atspindintys žmogų kaip gyvūną, atveda stebėtoją į jausminių vaizdinių realybę. Sapniškas, siurrealus pasaulio vaizdavimas po truputį tampa vis racionalesnis. Antroje spektaklio dalyje šokėjų judesiai įgauna kasdienes, atpažįstamas formas.

"Ilgesys" – tai dviejų žmonių kelionė nuo sapniško pasaulio į realybę, iš pasąmoninių gelmių į sąmonės šviesą. Šios kelionės trukmė iš anksto nežinoma, čia svarbiausia – apsisprendimas tai daryti kartu.

Kūrėjai kviečia žiūrovus kartu ieškoti atsakymų į klausimus: kaip prisirišame prie žmonių, vietų, tam tikrų patirčių, veiklų; kas kyla susitikus, išsiskiriant, priartėjant ir atsitraukiant, atvykstant ir išvykstant. Kūrinys suteikia galimybę pačiam žiūrovui reflektuoti, įsijausti ir susitapatinti su tuo, kas vyksta scenoje.

U.Dievaitytės ankstesni kūriniai yra pelnę autorei tarptautinius apdovanojimus. Kūrybinėje biografijoje – penki įvertinimai pelnyti Ispanijos choreografijos konkursuose už darbą "Es como ver nubes" ("It stebėtum debesis", su Poliana Lima, 2012), apdovanojimas festivalyje "Feedback" už kūrinį "Flesh" ("Kūnai", su P.Lima, 2014), komisijos apdovanojimas "Tetuan" choreografijos konkurse už solinį darbą "Uninvited Presence" ("Nekviesta būtybė", 2013).

Dailininkas K.Armero šokėjo ir choreografo karjerą pradėjo susidomėjęs improvizacijos ir butoh technikomis. Anksčiau dirbo su šokio trupėmis "Cranamour" ir "Ladinamo danza". 2013 m. K.Armero režisuotas spektaklis "Crisalida" buvo pripažintas geriausiu Ispanijoje vykusiame festivalyje "10 sentidos".

Artėjant premjerai, spektaklio autoriai maloniai sutiko pasidalyti savo mintimis apie naująjį kūrinį. Angliškai nekalbančio K.Armero (K.A.) žodžius vertė ir savo nuomone papildė scenos ir gyvenimo partnerė U.Dievaitytė (U.D.).

– Kaip kilo bendradarbiavimo idėja?

– Labai natūraliai, mes gyvename kartu ir esame pora.

– Kaip vyksta kūrybinis procesas?

U.D. ir K.A.: Kūryba dalijamės. Vieną dieną vienas turi daugiau idėjų ir jas siūlo, kitą dieną kitas. Yra lengva, nes mūsų požiūris į šokį, į tai, kas mums patinka ir kas mus domina, yra panašus ir sutampa beveik 80–90 proc.

U.D.: Gyvename ir šokame kartu jau puspenktų metų, tad tarpusavyje bendraujant nebėra jokių filtrų, mandagaus korektiškumo. Kartai nesutampančios nuomonės virsta konfliktu. Tada ieškome sprendimų.

– "Ilgesio" koncepcija kilo iš teorinių žinomo psichologo, emocinio intelekto tyrinėtojo Danielio Golemano idėjų, kurias nesunku suvokti, tačiau gana sudėtinga perteikti. Kokio pasiruošimo tikitės iš žiūrovo? Ar manote, kad žiūrovas sugebės atpažinti teorines idėjas judesiuose?

U.D. ir K.A.: Tai, ką mes įsivaizduojame atskleidžiantys, ne visada sutampa su tuo, ką žiūrovai supranta, nes kiekvienas žmogus mato spektaklį skirtingai, priklausomai nuo jo suvokimo prizmės, grįstos gyvenimo patirtimi. Klausydamasis jų nuomonių suvokiu, kad žiūrovai interpretuoja darbą asmeniškai ir individualiai. Mane šie atradimai visada įkvepia, mano paties suvokimas apie darbą prasiplečia. "Ilgesyje" nėra nuoseklaus naratyvo, tad žiūrovui paliekama daug erdvės suteikti savas reikšmes.

U.D.: Žiūrovų suvokimas labai priklauso nuo jų patirties šokyje. Nuomonės ir grįžtamas ryšys, kurį gauname, skiriasi priklausomai nuo to, ar žiūrovai yra šokio profesionalai, ar mėgėjai. Kurdami negalvojame apie konkrečių jausmų perteikimą judesiais. Mums šis šokio spektaklis yra kaip takelis, kuriuo keliaujame, kaip kelionė, kurioje santykis tarp dviejų žmonių nuolat kinta. Spektaklį reikia žiūrėti intuityviai, jusliškai, o ne racionaliai.

– Ar pavyko įgyvendinti užsibrėžtus tikslus?

U.D: Kartais kūrybos procese prieini tašką, kai jau nebegali būti objektyvus žvelgdamas į savo paties darbą. Nieko nebegali pagerinti ar pabloginti, nes nebesupranti, kas gerai, kas ne. Tada kviečiu draugus choreografus, kad papasakotų, kaip jiems atrodo, nes mes nebesame kritiški.

U.D. ir K.A.: Priklauso nuo to, kaip apibrėžiama "sėkmingo darbo" sąvoka. Mūsų darbas nėra komercinis, nėra skirtas didelei publikai. Jei darbo parodymas visam pasauliui yra kokybės rodiklis, tada ne, darbas nėra pavykęs. Man kiekvienas darbas turi priežastį, kodėl jis atsiranda, kodėl jis gimsta, ir ta priežastis yra susijusi su tuo, ką išgyvename šiuo metu savo gyvenime. Kūrybinis procesas išsprendžią klausimą ar problemą, su kuriuo čia ir dabar susiduriama. Baigus darbą tarsi atsakoma į klausimą. Šia prasme taip, jis yra sėkmingas.

– Šiame projekte bendradarbiaujate su avangardinės mados dizainere Marta Cazalla Briz, kuri vadovauja Madride įkurtam salonui "Nikita Nipone", ir pastaruosius ketverius metus dirba su įvairiomis šokio trupėmis. Kokius tikslus kėlėte kostiumo dizainerei?

U.D.: Pirmas dalykas, ko mes norėjome, – homogeniškumo. Norėjome būti kaip du gyviai arba dvi būtys, kurios yra skirtingos, bet visą laiką keliauja kartu. Dar norėjome, kad būtų šioks toks elegantiškumo prieskonis. Darbas yra labai subtilus, judesiai yra subtilūs, tema yra subtili – viskas labai subtilu, tad to subtilumo norėjosi ir kostiume. Svarbus buvo ir drabužio lengvumas. Darbas susijęs su skrendančio paukščio leitmotyvu, tad norėjosi paukščio lengvumo, sklandymo pojūčio.

U.D. ir K.A.: Su Nikita ir kitais dirbame kaip komanda, turime savo šviesų dailininką, turime savo muzikos kūrėją. Kai einu į "Nikitos namus" ir duodu jai užduotį, į jos siūlymus žiūriu labai atvirai. Komandą taip pat suvokiame kaip kūrėjus.

– Projekto įgyvendinimo komandą taip pat sudaro prancūzų kilmės kompozitorius VIDAL, kuris muzikinę karjerą pradėjo alternatyvaus roko grupėje, vėliau dirbo su prodiuseriais Belgado ir Xisco Rojo, bei šviesų dailininkas Pablo Seoane, turintis darbo su šokio ir teatro projektais patirties. Ar lengva buvo suburti tokią komandą? Ar lengva dirbti kartu?

U.D. ir K.A.: Surasti komandą yra visada labai sunku. Su tam tikrais žmonėmis jau daug metų dirbame, daug darbų esame sukūrę kartu. Pablo yra su mumis nuo pat pradžių. Jis puikiai jaučia mūsų darbą, supranta jautrumą ir subtilumą. Su VIDAL pradėjau bendradarbiauti kurdama "Female". Tuo metu apstulbau, kaip jis be išankstinių aiškinimų pajaučia, kas mane įkvėpia, koks yra kūrinio emocinis krūvis. Koke dirbo su Nikita ankstesniuose projektuose, aš apie ją girdėjau iš kitų choreografų, žinojau, kad ji, kaip sakoma, turi akį šokiui. Kai atrandi tinkamus bendraautorius, su jais lieki ilgam.


Kas? Šiuolaikinio šokio spektaklis "Ilgesys".

Kur? "Aura+" erdvėje (M.Daukšos g. 34).

Kada? Lapkričio 26 d. 19 val.

GALERIJA

  • Apie ką kalba šokio spektaklis „Ilgesys“?
  • Apie ką kalba šokio spektaklis „Ilgesys“?
  • Apie ką kalba šokio spektaklis „Ilgesys“?
  • Apie ką kalba šokio spektaklis „Ilgesys“?
  • Apie ką kalba šokio spektaklis „Ilgesys“?
  • Apie ką kalba šokio spektaklis „Ilgesys“?
  • Apie ką kalba šokio spektaklis „Ilgesys“?
  • Apie ką kalba šokio spektaklis „Ilgesys“?
  • Apie ką kalba šokio spektaklis „Ilgesys“?
  • Apie ką kalba šokio spektaklis „Ilgesys“?
  • Apie ką kalba šokio spektaklis „Ilgesys“?
  • Apie ką kalba šokio spektaklis „Ilgesys“?
  • Apie ką kalba šokio spektaklis „Ilgesys“?
Eva Viera ir Miguel Berrocal nuotr.
Gairės: šokis, menas, kūryba
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS