ASMENUKĖ MUZIEJUJE: NUO KANKLIŲ IKI SUTARTINIŲ KARAOKĖS
Trečioji stotelė – Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos skyrius, pasislėpęs vienoje Senamiesčio gatvelių. Čia apsilankyti nusprendžiau išgirdusi apie interaktyvias, modernias ekspozicijas.
Išbandyti patiems
Muziejaus tema, tiesą pasakius, neskamba patraukliai, tad norėjosi pamatyti, kaip (tikriausiai daugeliui pabodę) liaudies eksponatai bus prikelti naujam gyvenimui. Niekada neteko lankytis šiame muziejuje, apie jį jokios papildomos informacijos taip pat neieškojau, o ir didele senosios tautinės muzikos entuziaste savęs nelaikau, todėl galėjau puikiai įvertinti, ar sudomins ekspozicijos tokį "žalią" lankytoją ir kiek jame galima pažinti bei suprasti savarankiškai.
Pravėrus muziejaus sodelio vartus ir įžengus į pagrindinį pastatą, pasitinka šviesi, jauki erdvė. Čia pat – modernus, kiek netikėtas eksponatas – į pirmąją salę veda skambantys laiptai. Kylant pakopomis, žingsnius palydi skudučių skleidžiama muzika. Tai puikiai atspindi patį muziejų – šiuolaikiškomis idėjomis perteikiama senoji kultūra, skambesiai – ir tai keistai dera tarpusavyje.
Antrame aukšte atsiveria salė, kurioje galima išbandyti įvairiausius senuosius instrumentus. Ir visiems žinomus, tokius kaip kanklės, švilpukai, ir kiek keistokus. Nors ir nelabai malonu skambinti kiaulės pūsle ar instrumentais iš kaulų, šie eksponatai bene įdomiausi ir ilgai nepamirštami. Šioje salėje praleidau tikrai daug laiko, kol išbandžiau visas tarškynes, dūdas ir pūsles. Labai smagu, kad lankytojams suteikiama proga prisiliesti prie senosios muzikos, viską išbandyti patiems, vadovaujantis iškabintomis instrukcijomis ir paaiškinimais. Na, o pavargus, čia pat galima prisėsti ant sėdmaišio ir pasiklausyti šiuolaikinių folklorinės muzikos grupių įrašų.
Labai smagu, kad lankytojams suteikiama proga prisiliesti prie senosios muzikos, viską išbandyti patiems, vadovaujantis iškabintomis instrukcijomis ir paaiškinimais.
Sužinok ir pasitikrink
Pučiamųjų instrumentų ekspozicijoje liesti eksponatų jau nebegalima, tačiau kiekvienas instrumentas atsiskleidžia keliuose skirtinguose įrašuose, kuriuos kviečiama išklausyti. Čia taip pat gausu informacijos apie liaudies muzikos tradicijų kūrimąsi, instrumentų gamybą, tradicines dainas, kurios buvo atliekamos šiais instrumentais. Kiekviena salės siena pasakoja ką nors naujo, o svarbiausiai – glaustai ir įdomiai, tad visos popietės praleisti muziejuje siekiant įsigilinti į pateikiamą medžiagą tikrai nereikia. Dar vienas netikėtas elementas – sutartinių karaokė, kurią išbandyti gali drąsesni muziejaus lankytojai. Tiesa, man ir kompaniją palaikiusiai seseriai jas tinkamai sudainuoti pasirodė pernelyg sudėtinga.
Gretima salė skirta kanklėms – vienam gražiausių lietuviškų instrumentų. Eksponatai guli po stiklu, tačiau taip pat galima pasiklausyti jų muzikos įrašų. Salė suskirstyta į Lietuvos etninius regionus, tad tai puiki proga palyginti iš skirtingų regionų kilusias kankles, jų skambinimo tradicijas, istoriją. Tikriausiai didžiausią įspūdį paliko Mažosios Lietuvos arfinės kanklės – niekada nepagalvojau, kad šis instrumentas gali būti toks gražus.
Ekspozicijoje taip pat kviečiama pasitikrinti įgytas žinias atsakant į čia pat stovinčiame interaktyviame ekrane užduodamus klausimus. Pasinaudojau šia galimybe – džiugu, kad į nemažą dalį klausimų sugebėjau atsakyti teisingai.
Kiekvienas tampa kompozitoriumi
Dar vienas sudominęs muziejaus kampelis – jau minėta postfolkloro ekspozicija, kurioje galima prisėsti ir pasiklausyti šiuolaikinių atlikėjų, savo kūryboje naudojančių liaudies muzikos motyvus. Puiku, kad muzika, kuri atsigręžia į senąjį palikimą yra skatinama ir savotiškai pagerbiama. Manau tai taip pat yra puiki žinutė jaunajai kartai – į tautosaką, folklorą, liaudies menus galima pažvelgti naujoviškai, kitaip, nei esame įpratę. Tai teigia ir pats muziejus, pateikdamas liaudies istoriją interaktyviai ir šiuolaikiškai.
Muziejuje taip pat stovi dar nematytas Lietuvoje eksponatas – DJ FOLK pultas. Tai – dėžę primenantis objektas, kviečiantis lankytojus pamėginti kurti skirtingas vienos iš dviejų liaudiškų dainų variacijas, dėliojant skirtingas kaladėles ant eksponato ekrano ir taip keičiant vokalą, bosą ir kitus kūrinio elementus. Tai – tikriausiai moderniausias muziejaus eksponatas, kurio analogų Lietuvoje nėra. Toks daikčiukas turėtų pritraukti ne vieno lankytojo dėmesį – pati prie jo praleidau mažiausiai 15 min., dėliodama įvairias puikiai žinomų liaudies dainų kompozicijas.
Paskutinės ekspozicijų salės laukė kitame pastate, perėjus muziejaus kiemelį. Ten stūksojo fisharmonijos, armonikos bei akordeonai, keli kiti instrumentai iš užsienio šalių. Ši muziejaus dalis jau nepriminė ankstesnių, nebuvo nei interaktyvi, nei naujoviška. Vis dėlto eksponatai buvo nematyti, autentiški – tikrai įdomu palyginti įmantrius, rafinuotus užsienietiškus instrumentus su ką tik matytais liaudiškais lietuviškais.
Apibendrinant apsilankymą, Lietuvių tautinės muzikos skyrius mane nustebino net tik savo šiuolaikiškumu, interaktyviomis ekspozicijomis, bet labiausiai – gebėjimu sudominti iš pažiūros tokia nusibodusia tema ir atskleisti ją naujai. Išvaikščiojau visą muziejų per maždaug pusantros valandos, tačiau nuovargio ar nuobodulio tikrai nepajaučiau. Manau, tai puiki vieta tiek susipažinti su liaudies instrumentais, tiek pagilinti savo žinias puikiai praleidžiant laiką.
Įvertinimas
Ar ekspozicija patraukti moksleiviams? 5 žvaigždutės iš 5.
Ekspozicija šiuolaikiška, moderni ir įtraukia kiekvieną, todėl nuobodu nebus net muziejų ypač nemėgstantiems moksleiviams.
Ar pritaikyta savarankiškai apsilankyti? 5 žvaigždutės iš 5.
Informacijos tikrai netrūksta, ji aiški ir išsami. Savarankiškai galima net tik pamatyti ar išgirsti, bet ir išbandyti eksponatus.
Ar grįžčiau edukacinės programos? 4 žvaigždutės iš 5.
Įdomu, ką dar galima būtų sužinoti ir patirti, nes savarankiško apsilankymo taip pat pakanka.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
3 komentarai -
73 komentarai -
8 komentarai
Literatė