„BIRUTĖS“ FENOMENAS: OPERA, JAUDINANTI IR XXI A.
Kompozitoriaus Miko Petrausko operai "Birutė" neseniai sukako 110 metų. Solidus ir garbingas amžius, kurio paminėjimu nusprendė pasirūpinti Kauno M. ir K.Petrauskų lietuvių muzikos muziejus.
Idėjos pradininkė – muziejininkė Deimantė Kondrotaitė. Jos graži svajonė ta proga pristatyti operos "Birutė" koncertinį atlikimą, palaikoma muziejaus direktorės Ritos Garbaravičienės ir veiklių bendradarbių bei visų projekto dalyvių, realizavosi neeiliniu rezultatu.
Su jaunatvišku polėkiu
Ko gero, pirmą kartą tokiam atsakingam sumanymui buvo pasitelktos itin jaunatviškos pajėgos – Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos (VDU MA) Dainavimo katedros studentai, globojami katedros vedėjo prof. Tomo Ladygos ir gausus Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos gimnazistų būrys – mišrus choras su jame dainuojančiais solistais – ruošiamais vokalo mokytojo eksperto Giedriaus Prunskaus ir pastatymo meno vadovės bei dirigentės – konservatorijos mokytojos ekspertės Vilmos Masienės.
Operos "ypatas", anot pirmąjį pastatymą menančios programėlės, kūrė VDU MA studentai: Marija Arutiunova, Mykolas Stanevičius, Rapolas Baranauskas, Jurgis Kemežys, Martynas Žukauskas ir Kauno J.Gruodžio konservatorijos gimnazistai: Gerda Kuznecovaitė, Aistė Benkauskaitė, Viltė Baltrūnaitė, Dominykas Papovas, Vygantas Bemovas, Andrius Bakanas, Vytis Kišūnas, Žilvinas Kovas, Mantas Ivanauskas ir kiti, kartu su choru atlikę žmonių minios – vaidilučių ir pjovėjų – vaidmenis.
Ir šiandien manau, kad tai yra geriausias muzikinis M.Petrausko kūrinys.
Tad scenos dalyviai pajėgumu buvo gana artimi pirmosios operos pastatymo sudėčiai, kuri nežibėjo profesionalais, nes buvo skirta mėgėjams dainininkams ir mėgėjų chorui, tačiau entuziazmu galėjo pralenkti bet ką. Malonu buvo stebėti, su kokiu užsidegimu iš jaunimo lūpų liejosi šiaip jau gana statiški kai kurių veikėjų monologai, dialogai, replikos, lyg bandydami išsiveržti iš erdvės ir meninių apribojimų, kartu primindami senosios vaidybos stilių, kuriam nesvetimas deklamacijos patosas.
Istoriniai motyvai
Neaišku, ar pirmojo pastatymo metu buvo koks nors instrumentinis pritarimas, nors kompozitorius yra instrumentavęs operą ir, remiantis pirmosios Birutės atlikėjos Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės prisiminimais, pastatymui organizavęs kuklų orkestrą. Apie operos instrumentinį spalvingumą pasisakė ir pirmosios operos dalyvis kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša.
Istorijos verpetuose dingus partitūrai, muzikos instrumentinis fonas paprastai atkuriamas pagal 1928 m. Amerikoje išleistą operos klavyrą. Pagal jį kompozitorius Teisutis Makačinas orkestravo operą jos šimtmečio paminėjimui. Šį kartą tuo pačiu klavyru pasinaudota kuriant aranžuotę styginių kvartetui. Jos autorė – muziejininkė ir muzikologė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė kuklų instrumentinį variantą rinkosi atsižvelgdama į šio pastatymo ribotas vietos sąlygas.
Aranžuotė pavyko, atskleisdama gana spalvingą ir nenuobodžią muzikos faktūrą, kurią įgyvendino styginių kvartetas "Collegium": Rasuolė Čiuladienė (I smuikas), Dalia Aleksandravičienė (II smuikas), Žaneta Janonienė (altas), Asta Krištaponienė (violončelė), savo interpretacija sąmoningai (ar nesąmoningai) kūręs vokalinės išraiškos mėgėjiškam atspalviui nekontrastuojantį foną.
Klausytojas turėjo pasijusti tarsi nusikėlęs šimtmečiu į praeitį ir atsidūręs Petrauskų namuose organizuotame koncertiniame operos pastatyme. Tokie koncertai buvo neretai rengiami didesniuose kultūros veikėjų butuose. Iš tikrųjų kompozitoriaus butas – tame pačiame pirmame aukšte, vos už muziejaus koncertų salės sienos.
Praeities laikmetį artino ir taikliai pirmosios operos pastatymo pavyzdžiu parengta "Birutės" programėlė "G.Landsbergio-Žemkalnio dviejų veiksmų melodramai su artisto M.Petrausko kompozicija po vadovyste V.Masienės" su nuviliančiu prierašu, kad šokių nebus, kai senojoje programoje buvo žadami "šokiai lig 4 valandų ryto".
Negęstanti turinio energija
Dabar sunku įsijausti į tas istorines aplinkybes, kuriose formavosi pirmieji mūsų gimstančios tautinės kultūros daigai naujomis spaudos ir lietuviško žodžio laisvės sąlygomis. Atsivėrusios galimybės išlaisvino nuo XIX a. pabaigos stiprėjusią tautos atgimimo dvasią, kultūriniais ir politiniais idealais solidarizavusią lietuvių visuomenę 1905-ųjų tautiniam sukilimui "vardan tos Lietuvos".
Kūrėsi partijos, profesinės sąjungos, draugijos, įvairūs pažangūs judėjimai, išaugę į Pirmąjį lietuvių suvažiavimą, tapusį Pirmuoju seimu. Išsivadavimo idėjų ir nepriklausomybės siekių fone radosi pirmasis lietuviško žodžio laisvės sąlygomis dramos veikalo pastatymas, pirmoji operetė, opera, pirmoji dailės paroda. Daug kas vyko pirmą kartą.
Nenuostabu, kad didelio entuziazmo sulaukė ir pirmosios operos pastatymas, kurios herojė, išaugusi iš plačiai XIX a. žinomos Silvestro Valiūno sukurtos "Birutės dainos", buvo tapusi tautos patriotizmo ir saugomų papročių tvirtybės simboliu. Tuo metu jos lūpomis byloti žodžiai "Brangiausia už visus man turtus – tėvynė" turėjo kur kas daugiau galios, nei dabar įsivaizduojame. Jau nekalbant apie tai, kokias nuotaikas žadino pirmojo veiksmo pabaigos choras, besikreipiantis į kryžiuočius: "Drebėkit jūs, puikūs valdovai, sutremps jus lygybės pajėga!", ar su kokiu jauduliu buvo klausomasi finalinio operos choro žodžių: "Aukštaičiai, žemaičiai, prūsai, kuršiai, lyviai – tai viena lietuvių Šeimyna..." Ar jautė šią turinio energiją operą atliekantis šių dienų jaunimas? Manau, turėjo jausti, jei jam nesvetimi tautos idealai, jos istorijos ir kultūros palikimas. O jį atgaivinant šie jausmai tik stiprėja.
Daugiau nei opera
Žvelgiant iš mūsų laikmečio, operos muzikinė kalba gana primityvi, nors ir bandanti tais laikais gana sėkmingai prabilti tautišku koloritu, bet neišvengianti lenkiškų ar slaviškų intonacijų. Netolygus ir skubotas, matyt, nulemtas ribotų atlikėjų pasirinkimo galimybių, veikėjų charakterių formavimas.
Daugeliu aspektų pirmoji lietuvių opera neprilygsta tuo metu kitų tautų kultūrose išryškėjusiems sceniniams kūriniams. Tačiau suvokiant jos kūrimo aplinkybes, žinant jos kūrėjų išsilavinimo galimybes, "Birutė" mums tampa neįkainojama vertybe. Apie tai kalbėjo ir pirmosios operos dalyvis kompozitorius J.Tallat-Kelpša, prieš septynis dešimtmečius teigęs: "Ir šiandien manau, kad tai yra geriausias muzikinis M.Petrausko kūrinys. Tuomet aš ir neįsivaizdavau, kad muzikoje būtų buvę kas nors aukštesnio ir gražesnio."
Suprantama, kodėl ši opera, žadinusi didelius jausmus klausytojų širdyse, neapsiribojo vienu pastatymu. Jau po kelių metų, minint pirmojo viešo vaidinimo pastatymo lietuvių kalba Palangoje Keturakio "Amerika pirtyje" dešimtmetį, buvo nuspręsta pakartoti šią pjesę Vilniuje kartu su M.Petrausko opera "Birutė".
Dar po dešimtmečio, 1919 m., gerokai sustiprėjusios kūrybinės pajėgos, vadovaujamos režisieriaus Antano Sutkaus ir kompozitoriaus J.Tallat-Kelpšos, šią operą pastatė Kaune. Tai sustiprino ketinimus susiburti profesionalaus muzikinio teatro kūrimui. Taip vos metams prabėgus Kaune gimė Valstybės vaidykla – Valstybės opera, pristačiusi klausytojams G.Verdi operą "Traviata". M.Petrausko "Birutė" po metų skambėjo jau ir profesionalioje scenoje.
Tautos turtų šaltinis
M.Petrauskui gyvenant Amerikoje, "Birutė" ten taip pat apkeliavo įvairių miestų scenas. Skambėjo "Birutė" Lietuvoje ir vėliau, prisimenant ją pirmosios lietuviškos operos 50-mečio, 70-mečio minėjimuose. 100-mečio proga ji suskambo 2006 m. lapkričio 6 d. ten pat, kaip ir pirmąjį kartą – Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje. Po to 2013 m. liepos 6 d. ji buvo pakartota Palangoje. Atrodo, kad ji skambės dar ne kartą. Nes kaip gieda joje senasis Vaidila: "Po tamsiai naktelei išaušo dienelė, (...) atgijo Lietuvos žemelė", kad tautos kultūros šaknys, nors ir grubioj dirvoj augusios, maitintų savo syvais ateities kartas.
Dalydamasis prisiminimais apie kompozitorių M.Petrauską, kompozitorius J.Tallat-Kelpša rašė: "Kad geriau suprastume Miko Petrausko reikšmę mūsų kultūriniam gyvenimui, įsivaizduokime vienai trumpai minutei, kad jo nebuvo – nebuvo nei jo veikalų, nei jo vadovaujamų chorų, nei to patrauklaus asmens, kuris sugebėjo savo maloniu elgesiu įtraukti žmones į visuomeninį darbą..." Ar turėtume dabar tai, ką turime? Tačiau pagalvojus, daug ko ir netenkame, prarasdami tautinio išlikimo ir kultūros išsaugojimo ryžtą, kuriuo pulsavo lietuvių inteligentija XX a. pradžioje.
Abejingumas dėl savosios kultūros ateities, jos nuvertinimas ir netgi naikinimas pakerta net ir tvirčiausiai augančio tautos kultūros medžio šaknis. Kas liks iš to medžio šakų, ant kurių kažkada klestėjo chorinė kultūra, gebėjimas oriai lietuviškai kalbėti ir rašyti, savo istorinės praeities išmanymas ir pasididžiavimas ja?
Nors didžiuotis turime kuo. Tai matyti ir M. ir K.Petrauskų muziejuje pirmosios lietuviškos operos "Birutė" 110 metų sukakties paminėjimui muziejininkės, muzikologės Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės surengtoje ekspozicijoje "Mikas Petrauskas 1873–1937".
Muziejaus rinkiniuose saugomas M.Petrausko fondas, kurį sudaro per 670 eksponatų. Naujojoje ekspozicijoje supažindinama su svarbiausiais fondo eksponatais, nuotraukomis, fragmentais iš laiškų, užrašų sąsiuvinių, pristatomi muzikos kūrinių rankraščiai ir spausdinti leidiniai. Įvairių renginių programos, afišos pasakoja apie M.Petrausko gyvenimo kelią ir įvairiapusę muzikinę veiklą. O veikla buvo plati ir turininga, tačiau nepelnytai primirštama, tarsi užgožiama jaunesnio brolio Kipro šlovės spindesio. Kipro, kurį globojo ir jam šlovę pasiekti padėjo apie savąją šlovę negalvojęs vyresnysis brolis Mikas.
GALERIJA
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
0 komentarai -
0 komentarai -
0 komentarai
Alina