Galerijoje "Meno forma" pristatyta jungtinė itin gausi dailininkų ir fotografų paroda "Belvedere".

Atrenkami gabiausieji

Bendradarbiaudama su "Meno forma" Vilniaus dailės akademija (VDA) Tapybos katedra jau ketvirtus metus rengia tęstinį bendrą VDA ir Kauno fakulteto projektą, siekdama skatinti bei skleisti VDA studentų ir dėstytojų kūrybinę veiklą, pagrįstą asmeniškesniu, produktyvesniu bendradarbiavimu, vengiant formalumo, trinant atstumą tarp dėstytojo ir studento, o tiksliau – jaunojo tapytojo.

Taigi į parodą pakviečiami autoriai, atitinkantys projekto koncepciją: atrenkami gabiausieji įvairių studijų pakopų studentai, absolventai bei meno doktorantai ir dėstytojai. Kiekvienas iš dalyvių su parodoje eksponuojamais darbais pristato ir savo asmeninę kūrybos koncepciją, įsiliejančią bei praplečiančią bendrą parodos kryptį. Parodos dalyvių amžiaus skirtumai – sąmoningas pasirinkimas, norint pasitikrinti, palyginti, atrasti ir suprasti, kas pakito, o kas apskritai nekinta.

Šių metų paroda pavadinta "Belvedere" (it. belvedere – puikus reginys – aut. past.) – terminu, kuris pradėtas plačiai vartoti romantizmo epochoje. Juo bendrąja prasme apibūdinama architektūrinė struktūra, dažniausiai – aukštas pastato antstatas, iš kurio matoma graži, vaizdinga vietovė.

Šiais laikais belvedere galima traktuoti ne tik kaip estetinį aplinkos vaizdą, bet ir kaip nepasiekiamai nutolusią iliuziją. Galima teigti, kad tapyba, jos istorinė raida išgyvena tą patį procesą. Pradžioje ji siekia konkretaus savęs įkontekstinimo laiku, o vėliau neretai virsta dar viena romantiška iliuzija.

Simboliniai belvedere

Parodoje dalyvaujantys menininkai Jonas Gasiūnas, Konstantinas Gaitanži, Jolanta Kyzikaitė, Gintaras Makarevičius, Eglė Ulčickaitė, Vita Opolskytė, Adelė Pukelytė, Donata Minderytė, Ričardas Nemeikšis, Milda Drazdauskaitė, Rymantas Penkauskas, Adomas Danusevičius, Eimutis Markūnas, Viktoras Paukštelis, Eglė Knyzė, Eglė Puodžiūnaitė kuria savuosius simbolinius belvedere, kuriuose veikia romantizuoti personažai, praeities artefaktai bei šiandienės iliuzijos ir jų refleksija.

Taigi paroda – tarsi belvederio bokštas, iš kurio atsiveria daugiasluoksnio laiko vaizdas.

Parodos autoriai žiūrovui siūlo pačiam apmąstyti, kas iš jos dalyvių tiki iliuzijomis, o kas liudija jų griūtį. Tiesa, tai nebus labai lengva, nes tapytojai savo darbais nekalba tiesmukai – jau radę savo stilistiką, jie pirmiausia atskleidžia savo pasaulio matymą, o dar labiau – požiūrį (rimtą, profesionalų) į tapybą, tai parodoje ypač juntama, jis ekspozicijos dalyvius ir jungia, ir kažkiek niveliuoja, suvienodina.

Iliuzijos ir refleksijos

Vienas ryškiausių, beje, absoliučiai tiesiogine prasme, parodos "Belvedere" darbų – dailininko ir VDA dėstytojo Ričardo Nemeikšio. Didžiulio formato paveiksle iš kartono dėžių padarytais rėmais tviska daugybė įvairiaspalvių blizgučių. Turint galvoje, kad gerą, profesionalią tapybą šiais laikais mažai kas perka ir dažniausiai komentuoja: "Nieko nesuprantu, kas nutapyta, nieko gražaus čia nėra", šis darbas suskamba kaip atsakymas – gražus, nes labai blizga, o suprasti kaip ir nieko nereikia, juk blizga ir gerai.

Jis – ir tikroji iliuzijos iliustracija, o gal refleksija – tai čia, šiame blizgiame paviršiuje nieko nėra, o ne rimtame tapybos darbe, kuriam suprasti reikia ir išsilavinimo, ir jautrumo, pagaliau – dvasios pastangos atpažinti ne paviršinius dalykus.

Dėmesį patraukia ir jaunos tapytojos A.Pukelytės darbas "Nuo žmogaus", kuriame sujungta ir forma, ir kompozicija, ir įdomi, nors neįmantri, spalvinė išraiška, o drauge kūrinys spinduliuoja gyvybę. Paveiksle nutapyta mėlyna tvorelė ne tik atitinka visus perspektyvos, kompozicijos reikalavimus bei įgija savotišką 3D vaizdą, bet ir perteikia vaikiškos lovelės simbolį (individualiai suvoktą), auginantį naujas prasmes – lovelė (jos tvora) tampa tarsi grotos, augančios sulig kiekvienais mūsų metais ar mūsų žingsniais (nesvarbu, kiek mums metų), ir neretai tų grotų (dar vaikystėje apibrėžtos erdvės / auklėjimo / mąstymo bei matymo ir t.t.) taip ir neperžengę tenkinamės iliuzija, kad iš tos lovelės išaugome ir gyvename autentišką (be grotų) gyvenimą.

Taigi gerų darbų parodoje yra išties nemažai, daugelio jų nelabai įmanoma, o ir nereikia aprašyti – geriausia pamatyti pačiam. Jau vien dėl to, kad nepaslystume ant blizgių paviršių.