Akvilės Snarskienės nuotr.

DIDŽIAUSIA MĮSLĖ – ATSITIKTINIO GROŽIO GIMIMAS

2017-09-24 21:00
Gintarė Vasiliauskaitė

Kai turi ką pasakyti, įrankis atsiras, įsitikinusi britų fotografė, tapytoja, poetė ir vaizdo menininkė Stacie McCormick. Jos paroda "Beieškant tapybos" šiuo metu veikia galerijoje "Meno parkas".

Parodoje eksponuojamos Londone gyvenančios ir kuriančios menininkės fotografijos bei vaizdo kūriniai, įkvėpti atsitiktinių praeivių stebėjimo, nepastebėto grožio ieškojimo bei žavėjimosi paprastais objektais.

Pokalbis su S. McCormick – apie fotografijos bei tapybos sintezę, gebėjimą pastebėti nepastebimus objektus bei pasisemti įkvėpimo padedantį menininkės sugalvotą žaidimą.

– Esate fotografė, tapytoja, poetė ir vaizdo menininkė. Parodoje "Beieškant tapybos" eksponuojamas jūsų fotografijų ir vaizdo filmų rinkinys. Esate sakiusi, kad fotografija yra jūsų tapytojos praktikos atspindys. Galbūt galite plačiau apie tai papasakoti?

– Taip, fotografija yra mano tyrimo būdas ir, kaip mėgstu sakyti, eskizų sąsiuvinis. Mano gyvenime buvo etapas, kai aštuoneriems ar dešimčiai metų buvau nustojusi tapyti. Kai dabar žvelgiu į anuomet darytas fotografijas, suprantu, kad visą tą laiką ieškojau tapybos. Taigi vėl pradėjau tapyti ir dabar fotografuoju kur kas mažiau.

Lietuvoje savo kūrinius demonstruoju pirmą kartą. Kai prieš mėnesį atvykau čia apžiūrėti galerijos, puoselėjau mintį Kaune eksponuoti savo naujus paveikslus, tačiau pamačiusi, kad vyksta festivalis "Kaunas Photo", apsisprendžiau taip pat demonstruoti fotografijas. Prieš rengdama parodą visada mėgstu pirmiau apsilankyti mieste, kuriame ji vyks. Tik susipažinusi su miestu ir pajutusi jo kultūrinę atmosferą, nusprendžiu, kokius savo kūrinius atvešiu parodyti jo gyventojams ir miesto svečiams.

– Jūsų fotografavimo ir tapybos procesai skiriasi ar yra panašūs? Kokios temos vyrauja jūsų nuotraukose ir piešiniuose?

Fotografuodama ieškau atsitiktinio grožio, tad taip pat elgiuosi ir tapydama, tačiau tas mano atrandamas grožis nėra stereotipinis.

– Abu šie procesai yra labai panašūs. Sakyčiau, kad tiek savo fotografija, tiek tapyba aš fiksuoju laiko ženklus bei jo tėkmę. Mano kūrybos temos koncentruojasi ties irimu, erozija, taip pat nepastebėtu grožiu, paslaptingumu bei atsitiktinumu. Dažnai žmonės galvoja, kad tai, kas yra mums įprasta, nėra gražu, tačiau užtenka pakeisti perspektyvą ar žvilgsnio tašką ir tai jau tampa nuostabiu grožiu. Mano kūryboje itin svarbus sluoksniavimas, abstrakčios formos. Trokštu būti nustebinta, kadangi tai, į ką mes paprastai nekreipiame dėmesio, sustojus ir atkreipus dėmesį, gali atsiskleisti visai kitomis spalvomis. Kai tapau, tai darau labai instinktyviai. Ieškau tų pačių fenomenų kaip ir fotografuodama, tačiau tuo metu pati juos kuriu – ne tik užfiksuoju. Naudoju itin daug skirtingų medžiagų: Indijos tušą, akrilą, aliejines pasteles ir kt. Sluoksniuoju, laukiu, ieškau, pašalinu sluoksnius ir juos vėl sukuriu – taip atkartoju laiko atliekamus procesus, tad paveikslas tampa savo paties netikėtumu bei atsitiktinumu. Fotografuodama ieškau atsitiktinio grožio, tad taip pat elgiuosi ir tapydama, tačiau tas mano atrandamas grožis nėra stereotipinis. Tiesiog dirbu ir stebiu, kaip visai atsitiktinai gimsta nuostabūs dalykai, o šis atsitiktinis grožio gimimas man iki šiol yra didžiausia mįslė.

Mano parodoje eksponuojama vienuolika fotografijų, kurias užfiksavau per dvejus pastaruosius metus. Šios fotografijos labai primena abstrakčius piešinius – stengiausi, kad jos taip ir atrodytų. Neretas atvejis, kai žmonės mano fotografijas parodose palaiko piešiniais. Tik viena Kaune eksponuojamo rinkinio fotografija turi šiokį tokį kontekstą – vaizduoja balandį. Ji neseniai buvo demonstruojama Londono karališkojoje dailės akademijoje, labai džiaugiuosi galėdama ją pristatyti ir Lietuvoje.

– Papasakokite daugiau apie savo vaizdo kūrinius. Ką galima išvysti parodoje?

– Parodoje eksponuojami du vaizdo kūriniai, paremti miesto stebėjimu ir leidžiantys patirti miesto kasdienybės didingumą. Juos jungia ta pati traukinių tema. Pirmajame kūrinyje vaizduojamas pravažiuojantis traukinys. Labai mėgstu juos stebėti, nes sustojus ir įsižiūrėjus į pravažiuojantį traukinį, galima pamatyti grožį, kurio paprastai mes nepastebime. Antrasis kūrinys vaizduoja traukinių stotį. Stotyje buvo didelis reklaminis stendas, tačiau jis neveikė, degė tik šviesa. Sėdėjau stotyje ir stebėjau praeinančius žmones. Žmonės vis praeidavo, o tuščias reklamos stendas atrodė kaip paveikslo rėmas – taip jis tapo judančiu paveikslu. Vieni praeiviai praeidavo lėtai, kiti greitai, pasitaikė ir moteris, kuri pro tą vietą praėjo penkis kartus, taip mane pralinksmindama. Taigi šie du vaizdo kūriniai labai panašūs – jie vaizduoja žmonių judėjimą urbanistinėje aplinkoje. Miesto žmonių stebėjimas ir atsitiktinės didybės užfiksavimas ir yra mano mėgstamiausia veikla. Gyvenimu aš keliauju kaip stebėtoja ir liudiju mūsų patirties žemėje magiškumą, grožį ir keistumą. Tad mano vaizdo kūriniai niekuo nesiskiria nuo tapybos ar fotografijos. Kurdama aš visada ieškau netikėtumų ir nepastebėto grožio.

– Parodą pavadinote "Beieškant tapybos". Fotografuodama ir kurdama vaizdo kūrinius ieškote idėjų tapyti?

– Trumpas atsakymas į šį klausimą galėtų būti taip, fotografuodama aš ieškau inspiracijos savo paveikslams. Tačiau fotografuodama aš taip pat ieškau ir savo tapytų kūrinių suvokimo. Dažnai stebiu pasaulio grožį ir galvoju, kad tokio grožio aš niekada negalėčiau nutapyti. Taip pat ieškau būdų pagrįsti savo tapymui – surasti pasaulyje įrodymų, kad mano piešiniai jam priklauso. Taigi egzistuoja nesibaigiantis ratas tarp mano piešinių ir pasaulio, bet manau, kad man pavyko atrasti vietą savo piešiniams.

– Pirmiau pradėjote tapyti ar fotografuoti?

– Visada mėgau fotografuoti. Kiek prisimenu, pirmąjį savo fotoaparatą gavau, kai man buvo šešeri. Nuolat su savimi jį nešiodavausi ir fiksuodavau patikusius objektus. Esu menininkė, tad kai noriu ką nors pasakyti visuomenei, aš ieškau įrankio, kuris geriausiai tam tinka. Tai gali būti poezija, eskizai, fotografijos, paveikslai ar skulptūros. Artimiausiu metu ketinu sujungti dvi savo aistras į vieną – tapysiu ant savo nuotraukų. Negalėčiau savęs įvardyti kaip tik tapytojos ar tik fotografės. Fotografuoju kasdien, tad gal esu labiau fotografė (juokiasi). Visada norėjau save išreikšti, o kai esi vaikas ir turi fotoaparatą, tai yra tiesiog nepaprasta patirtis, tad fotografija tais laikais buvo nuolatinė mano palydovė. Iki 1980-ųjų dirbau su analoginiu fotoaparatu, nuotraukas ryškindavau tamsiame kambarėlyje. Šiais laikais visų mobiliuosiuose telefonuose yra kameros ir jos yra žymiai aukštesnės kokybės negu tos, kurias turėjome anuomet, tad fotografija dabar užima didelę visų žmonių gyvenimo dalį. Manau, kad šis žanras šiuo metu išgyvena labai įdomius laikus, nes jis nebėra toks, koks buvo. Anksčiau nuotrauka būdavo objektas, kurį galėdavai laikyti rankose, o dabar – tai tik įrašas telefone ar kompiuteryje. Nežinau, kiek žmonės dar tiki fotografija, galbūt ji tiesiog tapo kiekvieno gyvenimo dalimi.

Mano fotografijos yra itin didelės, bet jose vaizduojami smulkūs objektai, kadangi mano kūryboje nepastebimų dalykų pastebėjimas užima labai didelę vietą. Kai dar buvau tik pradedanti menininkė, žaisdavau pastebėjimo žaidimą, jis man būdavo tarsi pratybos. Pasidariau 20 kv. cm rėmelį ir, nuvykusi į miestą, mesdavau rėmelį į gatvę. Vieta, kurioje jis nusileisdavo, turėdavo įkvėpti mane kurti. Kartais nufotografuodavau kokį mažą objektą toje vietoje, kartais tas mažas žemės lopinėlis įkvėpdavo mane tapyti. Svarbiausia būdavo pastebėti kažką, ko niekas nepastebi. Kitaip sakant, pastebėti ir užfiksuoti atsitiktinį grožį.

Iš parodos anotacijos

Videofilmų ir nuotraukų rinkinys "Beieškant tapybos" atspindi S.McCormick susidomėjimo lauką ir matymo būdą. "Fotografija man yra eskizų sąsiuvinis, tyrimo būdas, taip pat mano, tapytojos, praktikos atspindys."

S.McCormick tapydama pastebi nematytus dalykus: gesto, leidžiančio materijai "tapti" atsiskleidimą, taip pat uždengimą, sluoksniavimą kiekviename kūrybos etape. Naudodama įvairią techniką – nuo Indijos tušo, akrilo, aliejinių pastelių ir stipriai blizgaus latekso, ji nuolatos įvertina akimirką, kai kūrinys gali gimti ir tapti "kitu" menininko atžvilgiu. Neleisdama vienam elementui užgožti drobės, S.McCormick tęsia darbą kaupdamasi trapiam tapsmo balansui netikėtą akimirką.

Paroda "Beieškant tapybos" atskleidžia S.McCormick kūrybos procesą. Kai netapo, menininkė nuolat stebi sluoksniuotas, atsitiktines sankaupas, netikėtus sugretinimus, staiga išnyrančius prieš ją lyg jau sukurtas darbas. Fotografuoja autorė panašiai kaip ir tapo, panašus procesas, tie patys žavėjimosi objektai – laiko ir žmogaus intervencijos ženklai, erozijos ir sluoksniavimosi, atsitiktinumo didybės. Netikėtai nutikęs elementų derinys nustebina simetrija, išbaigtumu, nepastebėtu grožiu, neakivaizdumu. Nykimas, griuvėsiai, irimas tampa susidomėjimo objektu. Troškimas būti nustebintai motyvuoja tapybos ir fotografijos procesus, skelbdamas atsitiktinumą, įperšantis netikėtumą, nepramintą taką kaip dominantę. Eksponuojami du vaizdo kūriniai – meditacija apie patyrimo sulėtinimą, leidžiantį patirti didingumą miesto kasdienybėje. Paprastas asmens judėjimas miesto peizažu sukuria kinematografiją, naratyvą, paslaptingumą ir grožį.

Kas? S.McCormick paroda "Beieškant tapybos".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki rugsėjo 30 d.