DRABUŽIŲ KŪRĖJŲ GYLIAI IR PLATUMOS: NUO KARPINIŲ ANT LINO IKI MOTERŲ KOSMONAUČIŲ

„Ten, kur susitinka saulė ir mėnulis, gimsta kūryba. Ji turi pradžią, bet neturi pabaigos. Kaip ir meilė, ji keliauja tūkstančius metų iš kartos į kartą, iš širdies į širdį“, – kalbėjo jau devintus metus rengiamo „Kūrybos podiumo“ organizatorė Inesa Uktverienė. Nors VDU Botanikos sodo rožynai, kur prieš savaitę rinkosi grožio mylėtojai, skendėjo saulės spinduliuose, šių metų „Kūrybos podiumo“ simboliu tapo mėnulis, nes, anot kūrėjų, geriausios idėjos gimsta būtent vakarais.

Panaudojo karpinių motyvus

Šiais metais „Kūrybos podiume“ pristatytos šešios lietuvių kūrėjų drabužių kolekcijos. Dvi seserys – drabužių kūrėja Edita Gajauskienė ir tautodailininkė Elvita Šeputaitė – nustebino kolekcija „Nuo pradžios be pabaigos“, kurią sudarė net 22 skirtingi modeliai, papuošti specialiai šiai progai kurtais ir ant lino spaustais Elvitos karpiniais.

E. Gajauskienė ištikima ekologiškam, ilgaamžiam, patogiam ir jos labai mylimam linui. Trečią kartą „Kūrybos podiume“ dalyvavusi kūrėja pradėjo nuo vienspalvių lininių suknelių ir nešioklių kūdikiams, antrais metais ji jau puošė drabužius sesers Elvitos karpinių motyvais, o šįmet nuėjo sudėtingesniu keliu, mat karpiniai buvo specialiai sukurti konkretiems drabužių modeliams.

Maža to, kolekcijos autorė drąsiai žaidė ir spalvomis. Vietoj tradicinio baltos ir juodos derinio jos spalvų paletėje atsirado ryškiai žali, mėlyni raštai.

Paklausta, kuriai iš seserų šovė į galvą mintis tuos raštus perkelti ant lino, Edita trumpam susimąsto. „Idėja mano, bet jei ne sesuo, kažin ar būčiau ieškojusi kitų tautodailininkių, dirbusi su jų karpiniais“, – prisipažįsta E. Gajauskienė, kad niekada jokių siuvimo kursų nelankiusi, o močiutės siuvimo mašina išmokusi dirbti savarankiškai, kai reikėjo pasiūti kraitelį savo pirmajam kūdikiui.

„Siuvėjos karjerą pradėjau nuo lininių nešioklių, tačiau pagrindinis mano darbas visiškai kitoks. Esu teisininkė, dirbu Inovacijų agentūroje su viešaisiais pirkimais, taip pat esu Kauno kolegijos teisinių dalykų lektorė. Siuvimas, kūryba – mano laisvalaikis, o prekės ženklas „Maži dideli“ – tarsi dar vienas sparčiai augantis ir be galo mylimas vaikas“, – prisistato E. Gajauskienė, auginanti sūnus Augustą ir Adrijų.

D. Piličiauskienės, Regimanto Zakšensko nuotr.

Nuo lėlių iki moterų

Kad nuo vaikystėje siūtų lėlių drabužėlių pamažu prieis iki originalių drabužių moterims, Edita, sako, ir pati netikėjusi. Tačiau ši kolekcija iš kūrėjos pareikalavo ypač daug laiko ir pastangų.

„Iš pradžių sesuo turėjo sukurti karpinius. Tada maketavome ir žiūrėjome, kaip jie atrodys ant audinio ir koks raštas tiks vienam ar kitam drabužio modeliui. Tada atėjo eilė spaudiniams. Prispaudėme daug skirtingų raštų lino rietimų. Gavusi audinį su spaudiniais dar žiūrėjau, derinau ir dariau nemažai korekcijų. Žodžiu, to galutinio drabužio dizaino dėliojimas buvo ilgas ir kruopštus darbas“, – dalijosi kolekcijos kūrimo užkulisiais autorė, kūrybą vadinanti vienu iš geriausių savirealizacijos būdų.

Šįsyk pirmenybę abi kūrėjos teikė ilgoms, labai moteriškoms suknelėms, leidžiančioms moteriai tarsi įsižeminti – t. y. pajausti artimesnį ryšį su žeme. Kita priežastis, dėl kurios dauguma suknelių buvo ilgos, – ant tokių geriausiai galėjo atsiskleisti viso karpinio grožis.

„Dar norėjau, kad jos pleventų vėjyje, kad būtų spalvingos, efektingos, trauktų praeivių akį. Tikrai nemanau, kad linas, kaip senovėje, turėtų būti tik natūralios spalvos, ramus, neprovokuojantis... Šiuolaikinė moteris drąsi, ryški, norinti atkreipti į save dėmesį, būti pastebėta, bet drauge ir žinanti savo šaknis – apie tai primena mano sesers Elvitos karpiniai“, – sako E. Gajauskienė, visus kolekcijos modelius siuvusi pati, nesinaudojusi jokių dizainerių paslaugomis.

„Sesė pasiūlė šiai kolekcijai spalvas rinktis pagal mėlyną lino žiedą, trapius žalius jo lapelius ir juodą žemę, kurioje jis auga“, – džiaugiasi tautodailininkės Elvitos idėja jos sesuo Edita.

D. Piličiauskienės, Regimanto Zakšensko nuotr.

Modeliai iš gyvenimo

Seserys nenorėjo, kad jų kolekciją demonstruotų tam tikrus grožio standartus atitinkančios manekenės. Jos sako, kad visi 22 drabužius pristatę modeliai yra moterys iš gyvenimo – Editos ir Elvitos draugės, pažįstamos, kolegės.

Tarp jų galėjai sutikti ir Vitaliją Maksvytę – rašytoją, konsultantę, dulą, taip pat Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų nares, kitas aktyvias moteris, neabejingas linui. Mažiausiam modeliukui, tądien saugiai stebėjusiam renginį iš lininės nešioklės, – vos devyni mėnesiai.

Pačios seserys Edita su Elvita šventės metu taip pat pasipuošė naujausios savo kolekcijos suknelėmis. Abi tikina, kad iki galutinio kolekcijos vaizdo daug ginčijosi, mat kiekviena, kaip menininkė, turėjo savo matymą ir viziją. Laimei, rado kompromisą, tad į plaukus viena kitai nekibo. „Vaikystėje nesipešėme, – juokiasi šešeriais metais už Elvitą jaunesnė Edita. – Niekada nejaučiau ir metų skirtumo. Elvita visada man buvo geriausia draugė.“

Paklausta, ką reiškia naujausios kolekcijos pavadinimas „Nuo pradžios be pabaigos“, Edita autorystę atiduoda sesei. „Mūsų kūryba turi pradžią, bet pabaigos dar tikrai nematyti... Kursime drauge tol, kol bus minčių, noro ir finansinių galimybių“, – žada seserys ir labai didžiuojasi savo originalia idėja – karpinių raštais, spaustais ant lininių drabužių. To Lietuvoje, anot jų, dar nedarė nė vienas drabužių dizaineris.

„Mylėk mane, aš tavo kosmosas“

Linas naudojamas siuvant ne tik drabužius, namų tekstilę, bet ir aprangą kosmonautams. Būtent apie kosmosą kalba Daiva Piličiauskienė, sukūrusi kolekciją „Mylėk mane, aš tavo kosmosas“.

Savo kūrybos eilėmis ji nusako ir pačią kolekcijos esmę – slėpiningą moters asmenybę lygina su paslaptingu kosmosu: „Mylėk mane, aš kosmosas esu. Tava visatos ir minčių galybė. Išsaugok tai, kas mums brangu. Ne sapnas tai, o realybė.“

Daiva prisipažįsta, kad kūryba jai yra poilsis, o dirba ji Kauno Algio Žikevičiaus saugaus vaiko mokykloje direktoriaus pavaduotoja ugdymui.

„Vieni ilsisi aktyviai, o man, vos prasidėjus mokinių atostogoms, atėjo įkvėpimas sukurti kažką gražaus moterims. Aišku, mintys apie moterį ir kosmosą rutuliojosi jau ilgą laiką. Turėjau jas subrandinti, susigyventi su jomis, surasti priėjimą, kaip jas realizuoti drabužiuose“, – sako „Kūrybos podiume“ taip pat ne naujokė D. Piličiauskienė.

Sukurti kosmišką drabužių kolekciją Daivą įkvėpė moters stiprumas, gebėjimas daug darbų daryti vienu metu. „Juk mes, moterys, tuo pačiu metu galime gaminti valgyti, mokyti vaikus, dirbti kitus savo darbus“, – vardija ji ir priduria, kad šalia visų kitų dorybių ir gebėjimų moteris dar yra ir paslaptis. Pažinti ją taip pat sunku, kaip ir įminti visas mūsų Visatos paslaptis. „Tokia yra ir moteris. Bandyti ją pažinti tolygu pažinti kosmosą, Visatą. Suvaldyti? Be galo sunku, bet kam pavyksta, turi ištikimą draugę visam gyvenimui“, – šypsodamasi dėsto savo kolekcijos koncepciją pašnekovė.

D. Piličiauskienės, Regimanto Zakšensko nuotr.

Ir dienai, ir vakarui

D. Piličiauskienės kolekciją sudaro klasikinių baltų marškinių ir juodų kelnių kostiumai su žalio neono prieskoniu. Marškinius kūrėja pirko jau pasiūtus, o paskui karpė, persiuvo, transformavo į norimas formas ir modelius.

„Nenorėjau, kad spalvos būtų vien klasikinės. Žalias neonas suteikia modernumo“, – paaiškina kūrėja. Tą pačią mintį – kad šių laikų moteris yra truputį kosmonautė, Daiva bandė pabrėžti ir žėrinčiais kristalais. Įspūdingiausias jos modelis pasirodo su Swarovski kristalus primenančiu žėručių šalmu.

Paklausta, ką reiškia modeliams ant akių uždėti veidrodiniai raiščiai, primenantys didžiulius polaroidinius motociklininkų akinius, kūrėja juokiasi, kad su šia idėja turėjo daug vargo.

„Mintis čia labai paprasta. Nenorėjau, kad būtų matomos modelių akys. Siekiau, kad žiūrovai iš pradžių išvystų, įvertintų mano kūrybą, o tik paskui nukreiptų dėmesį į drabužius demonstruojančias merginas. Be to, raiščiai kolekcijai suteikė ir nemažai paslapties, kuri taip pat nesvetima kosmoso temai“, – pasakoja kolekcijos autorė.

Kolekcijos drabužiai skirti tiek dienai, tiek vakarui. Pasak Daivos, tokia marškinių ir kelnių eilute moteris gali vilkėti biure, o vakare, prisiderinusi tinkamą aksesuarą, keliauti į susitikimą draugais ar diskoteką.

Batsiuvys be batų

Matydama, kiek daug jaunimo šiais laikais puošia savo kūnus įvairiomis tatuiruotėmis, Daiva nusprendė pažaisti šia aktualia tema. Savo piešiniais – tarsi savotiškomis tatuiruotėmis – ji papuošė visus kolekcijos marškinius. Visus piešinius ant marškinių ji piešė ranka. Įkvėpimas –  tas pats kosmosas ir iš jo kylančios asociacijos.

Ar tokius marškinius galėtų dėvėti ir vyrai? „Kodėl gi ne? Prašom!“ – šypsosi kolekcijos autorė ir pastebi, kad šiais laikais ribos tarp moteriškų ir vyriškų drabužių išsitrynusios, madoje vyrauja uniseksas.

Kitais metais, atsižvelgdama į įvykius pasaulyje ir visai šalia Lietuvos, D. Piličiauskienė žada sukurti drabužių kolekciją militaristine tema. „Išsprūdo tokia mintis, bet ar ji sudygs, bus matyti. Gal priešingai – kaip atsvarą šalia vykstantiems baisumams aš norėsiu kurti kažką labai švelnaus ir romantiško“, – svarsto pašnekovė.

Ar direktoriaus pavaduotoja ugdymui į darbą mokykloje eina pasipuošusi savo siūtais drabužiais? Deja, kaip dažnai gyvenime būna, batsiuvys lieka be batų. Tačiau pirmuosius baltus marškinius su savo pieštu kosmonautu, kurie ir davė pradžią visai kosmonautiškai kolekcijai, Daiva išsaugojo.

„Piešimas man ne naujiena. Praėjusiais metais „Kūrybos podiume“ pristačiau savo pieštų džinsinių švarkų kolekciją. Iš jos taip pat nešioju vieną švarkelį“, – sako ne tik ant drabužių, bet ir ant drobės tapanti kūrėja.

Ką apie jos kūrybą mano draugai, pažįstami, kolegos? „Sulaukiu daug gražių žodžių. O kam nereikia gražių žodžių ir palaikymo? Dėmesys, įvertinimas kūrėją tarsi pakyli, įkvepia“, – užsidegusi kalba D. Piličiauskienė.