G. Varno spektaklis „Getas“: neįvykęs istorijos egzorcizmo seansas | KaunoDiena.lt

G. VARNO SPEKTAKLIS "GETAS": NEĮVYKĘS ISTORIJOS EGZORCIZMO SEANSAS

Nacionaliniame Kauno dramos teatre kartu su teatru "Utopia" pristatytas naujausias režisieriaus Gintaro Varno spektaklis "Getas", skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir Vilniaus geto 75-osioms likvidavimo metinėms paminėti. Pagal Izraelio dramaturgo Joshua Sobolio 1983 m. parašytą pjesę ir autentišką istorinę medžiagą pastatytame spektaklyje veriasi mūsų visų istorinės klaidos, netapusios vertingomis pamokomis, o iki šiol sapnuojamu košmaru. Nepateisinamu, nepaneigiamu ir, kaip parodė laikas, absoliučiai nereikalingu.

Tikra realybė

Žydų holokausto tema daug kalbėta, rašyta, kurta filmų, spektaklių ir kitų kūrinių. Kiekvieną kartą prisilietus prie šių istorinių įvykių pajunti žmogaus sielai svetimo jausmo skonį, intuicijai sakant, kad "tai" egzistuoja čia pat, bereikia tik pažadinti. It kokiame siaubo filme apie seną namą, kuriame gyvena pats blogis, ir reikia tiek nedaug – naujos čia apsigyvenusios šeimos, kad jis vėl įsisiautėtų. Tik šiuo atveju išėjus iš kino teatro greitai šį košmarą pamiršti. Pirmu atveju, blogis nepasilieka istorijos vadovėliuose, jis tampa tavo svečiu, įkyriu, vis primenančiu, kad jis – ne vaizduotė, o nenuplaunamu krauju permirkusi realybė.

Panašus pojūtis aplanko ir peržiūrėjus G.Varno "Getą". Itin atvirame dokumentiniame spektaklyje niekas neslepiama. Čia atkuriamos ne tik šaudynės, žudymai, tyčiojimasis, bet ir šlykščios seksualinės bei visos kitos prievartos scenos. Visko čia daug. Daug pasakojimų-priminimų apie šią žydų tautos, kartu ir visos žmonijos, tragediją. Daug personažų, leidžiančių patirti visą emocijų paletę. Nuolat primenama, veikiau badoma pirštu, kaip žiauriai buvo žudomi savo pačia būtimi nusikaltę žmonės, kaip lengvai sutikdavę kai kurie lietuviai tapti žydšaudžiais vokiečiams įgyvendinant šį kraupų "teisingumą".

Ir tai, kaip šioje žmonijos istorijos dykvietėje vis dėlto sužaliuodavo žmogiškumo daigai, nors ir nuolat sumindomi kareiviškų batų. Šia humanizmo sėkla spektaklyje tampa Vilniaus gete (1941–1943) įsikūręs žydų teatras, virtęs lyg slaptaviete, kurioje žydų menininkai susitikimą su giltine galėjo bent kažkuriam laikui atidėti, dvasiškai pasijausti laisvi ir išsaugoti savo tapatybę. Tiesa, tik trumputėlę akimirką.

Lygiai taip pat trumpai šiame teatre užsibūnama ir spektaklyje. Regis, turėjęs tapti centrine spektaklio ašimi geto teatras paskęsta toje viso ko gausybėje, tarp kraupių išpažinčių scenų ir lyriškų taip ir natūraliai spektaklio audinyje neįaugusių dainų.

Žiaurumo triumfas

G.Varnas (kartu su dramaturge Daiva Čepauskaite) J.Sobolio pjesę papildo paties surinkta dokumentine medžiaga, savaip dėliodamas įvykių eigą. Tai nėra blogai, priešingai: pjesė nuskamba kur kas aktualiau, netgi šiek tiek įgyja šiuolaikiškumo atspalvį, tačiau kartu neatsisakoma pašalinti nebereikalingų, "nesiklijuojančių", nuo Vilniaus geto nutolusių scenų, kurių spektaklyje gausu.

Scenoje skleidžiasi daug temų ir potemių, prie kurių prisiliečiama ir kurios pakimba ore. Ne tik per mažai dėmesio sulaukia pats geto teatras, bet ir gilesnė lietuvių vaidmens šiose skerdynėse analizė. Scenoje kartkartėmis pasirodo degtinės buteliais nešini miške ošiantys partizanai, entuziastingai besidalydami sava žydų žudymo patirtimi. Ir kuo ji žiauresnė, tuo linksmiau jie kvatojasi. Bet šie pasakojimai taip ir lieka tik pavienėmis scenomis, su trumpu post scriptum šios ilgos istorijos pabaigoje.

Ką iš tiesų norėta spektaklyje akcentuoti, taip ir lieka paslaptimi. Aišku tik viena, be žiaurumo niekur neapsieita. Jis veriasi nuo pat pirmų spektaklio akimirkų, kai nuskamba šūviai ir kyla įtampa SS karininkui radus pupų dainininkės žydaitės Chajos rankose, už kurias ji privalo dainuoti arba mirti. Taip po truputį formuojasi geto teatras, savo meninį talentą pradėjus demonstruoti ir kitiems žydų menininkams bei pačiam nacių karininkui.

Gintaro Makarevičiaus kurtoje scenografijoje žiaurumas kone įgyja materialų kūną. Atrodo, kad geležinėse konstrukcijose, lėlėse, muzikos instrumentuose, mirusių žmonių drabužiuose alsuoja gyvastis. Kiekviename scenos daiktelyje, net grindimis nusiridenusiame ryžio grūdelyje junti neišvengiamybės nuojautą, baimės ir mirties kvapą.

Režisierius scenoje greičiau nukala atminimo paminklą, nei eina išgrynintos, originalios, paslaptingos, anapusybės gelmėse išmirkytos sceninės interpretacijos keliu, kas ir yra jo vizitinė kortelė.

Nors ir nuolat junti režisieriaus stiprų įniršį, keršto troškulį, teismą jis kviečia surengti kiekvienam mūsų savo protuose ir širdyse. Jis itin kruopščiai ir atsidavęs perteikia surinktą gausią dokumentinę informaciją. Spektaklis suteikia galimybę plačiai ir gyvai susipažinti su holokausto Lietuvoje istorija. Jeigu esi per menkai pažinęs šį skaudų laikmetį, atėjęs į spektaklį gali sužinoti daug. Ir, priešingai, jeigu nesi, čia išgirsi ir pamatysi mažai ką naujo.

Vaidinimas labiausiai turėtų sudominti užsienio žiūrovą. Taip pat ir jaunimą, kuriam šeimoje jau niekas nebepasakoja, kaip savomis akimis regėjo besikilnojantį plonytį žemės sluoksnį, apklojusį šimtus duobėn suverstų pusgyvių žydų kūnų.

Žvelgiant į spektaklį kaip į meno kūrinį, deja, varniško smūgio kankinęsis beveik keturias valandas taip ir nesulauki. Režisierius scenoje greičiau nukala atminimo paminklą, nei eina išgrynintos, originalios, paslaptingos, anapusybės gelmėse išmirkytos sceninės interpretacijos keliu, kas ir yra jo vizitinė kortelė. Jis nusigręžia nuo žiūrovo. Nusigręžia ir nuo savęs, leisdamas scenoje karaliauti sausiems faktams ir jau matytiems sceniniams sprendimams. Ne drąsios formos paieškos, meninė vertė ir katarsis jam šį sykį rūpi. Visa tai jis paaukoja dėl vieno tikslo – atkurti istorinę tiesą, atiduodant kuo didesnę pagarbą žydų tautai ir be jokio pasigailėjimo viešai pasmerkiant budelius.

M.Zemlecko talentas

Tamsiosios jėgos spektaklyje vis dėlto pasitarnauja vienam kilniam tikslui – jos pažadina jauno aktoriaus Manto Zemlecko talentą. Jo sukurtas SS karininko Kitelio vaidmuo – puikus pretendentas į didžiuosius teatro apdovanojimus.

Aktoriui pavyksta atsiriboti nuo daugelyje filmų ir spektaklių matyto tokio veikėjo vienpusiško tipažo. Kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė su aktoriaus išvaizda pasidarbuoja taip pat profesionaliai – M.Zemlecką aprengia stilinga nacistine karininko uniforma, kuri tiesiog gulte gula ant aktoriaus kūno. Išryškina jo kūno grakštumą, jo personažo statusą ir charakterį.

Išvaizdus, pasitikintis, tvirtos eisenos, visur esantis, šaltakraujiškai nuspaudžiantis šautuvo gaiduką, bet kartu ir intelektualus, orus, jautrus, žaismingas, artistiškas, gerbiantis ir kuriantis grožį – tokie svarbiausi būtų raktiniai žodžiai, apibūdinantys M.Zemlecko veikėją. Toks tikras Hitlerio kurtos aukštesnės rasės žmogaus pavyzdys. Aktorius giliai neria į savo personažo (pa)sąmonę iki pat pabaigos išlikdamas išsiskiriantis, nenuspėjamas ir intriguojantis. Ne tik žudantis, bet ir puikiai grojantis saksofonu, šokantis, mylintis, juokaujantis, kartkartėmis su žydais bendraudamas kaip su sau lygiais.

Pagirti būtų galima ir daugelį kitų aktorių (jų spektaklyje vaidina apie 30, taip pat gyvai groja muzikantai Darius Krapikas, Asta Markevičienė, Ugnė Petrauskaitė, Laimonas Salijus, Gintarė Kaminskaitė, Tadas Vilčinskas). Tačiau po Kitelio labiausiai įsimena aktorės Jovitos Jankelaitytės vaidmuo (talentinga, jauna, graži, charizmatiška dainininkė Chaja, savo balsu ir sielos gyliu stipriai sužavėjusi M.Zemlecko karininką), geto viršininkas žydas Sigito Šidlausko Gensas, be paliovos sukantis galvą, kaip išsaugoti kuo daugiau savo tėvynainių gyvybių ir panyrantis į juodą sieloje atsivėrusią bedugnę, kai įsakyti žudyti vis vien reikėdavę. Dar keli iš įsimintiniausių: Liubomiro Laucevičiaus žydas Veiskopfas – spalvingas gebančio esant bet kuriai situacijai uždirbti, net ir mirties akivaizdoje, žmogaus portretas; Gyčio Ivanausko žydų lėlininkas Srolikas, vaidinantis kartu su savo ūgio lėle, savo talentu pašmaikštauti lėlės lūpomis išgelbėjęs ne vieno artimo žmogaus gyvybę; Dainiaus Svobono žydas bibliotekininkas Krukas – išsekusio, bet viltį atkakliai puoselėjančio šviesuolio-mirtininko liūdnas portretas, tapomas niūriame scenoje sukabintų, sukrautų didelių šlapių knygų fone.

"Getas" – didelio užmojo, titaniškų visų kūrėjų pastangų pareikalavęs spektaklis. Net ne spektaklis, o visas projektas, kurį įgyvendinant prisidėjo daugybė žmonių. Pagarbus ir taurus žingsnis. Tačiau nors ir pažadina tikruose istoriniuose dokumentuose snaudžiantį blogį, jis netampa egzorcizmo seansu. Ir toliau namo grįžti su tuo nematomu svečiu, menkai daugiau tepažinęs jį ir save. Taip, visa tai tiesa, taip iš tikrųjų buvo, tai reikalauja atitinkamo atpildo, bet kas toliau? Kaip gyventi šiandien, žinant, kad ir tarp mūsų, lietuvių, būta tos piktybės apsėstų?

Rašyti komentarą
Komentarai (2)

IZIDORIUS

VARNAS - MALACIUS ! SENAI REIKEJO PASTATYTI TOKI SPEKTAKLI,NEREIKIA BIJOTI SAVO PRAEITIES...TIK STIPRI TAUTA MOKA PRIPAZINTI SAVO KLAIDAS...

Jau ir čia

žydų kančios..Lygtais pas mus gražesnių istorinių faktų nėra pagal kuriuos galima pjeses parašyt. Užkniso..Kas gali eit tokio pagrabo žiūrėt ir dar pinigus mokėt? Ten nėra teksto kad lietuviai žydšaudžiai?:D)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS