GERBIAMI PARODOS LANKYTOJAI, PRAŠOM NELIESTI KŪNŲ

Šviesos kūnas – ašis, laikanti materija išreikštus, dviejų kūrėjų ženklus, paliktus galerinėje "Meno parko" erdvėje, kurioje eksponuojama tapytojos Agnės Jonkutės ir fotografo Gintauto Trimako paroda "Laukas".

Šviesiausioje galerijos erdvėje tarsi skaidriame inde sulig sienų kraštais padėti, atremti, pakabinti kūriniai, santūriai ištyli visą ekspozicijos apžiūrėjimo laiką, kuris yra lygiai tiek pat reikšmingas kaip anksčiau paminėta šviesa.

Laikas, šviesa ir tyla – efemeriški tūriai, ištįsę į tieses, slenkančias ir kartu, ir atskirai. Šviesos tiesė apibrėžia erdvę, laiko – praslenka jos ribomis, o tylos – užpildo (ar išlaisvina nuo išorinio triukšmo).

Šios tiesės horizontaliai juosia parodos kūną, idant jo trapi popierinė forma nesubyrėtų į smulkiausias daleles, nes ji pralaidi šviesai ir neatspari laikui. Popierinis parodos laukas – tarsi sustingusi praeities akimirka, užrašyta atsitiktinėmis dėmėmis (kūrybinio ar buitinio gyvenimo pėdsakais), įplyšimais, sulipimais, nublukimais…visu kuo, kas randasi netyčia, spontaniškai ir tampa visumos elementu – tūkstantąja dalimi, rodytųsi nereikšminga, tačiau išbaigiančia visumą.

Popierinis kūnas nesujuda net ir priėjus labai arti. Tik ima atrodyti, kad jis pradeda kvėpuoti, busti pajutęs žmogaus kūno šilumą: suvirpa paviršius, šiek tiek pasikeičia jo spalvos ar susiūbuoja virvelė, ant kurios jis yra pakabintas. Viskas vyksta lėtai, vos pastebimai, be skubos, kad nebūtų sujauktas laukas, esantis tarp kūrinio ir jo žiūrovo. Kad liktų erdvės skilsti šviesai: skaidriai, lengvai, pozityviai.

Paroda kuria naratyvą apie trapų ir laikiną atsitiktinumą, kuris gali užsimiršti nepastebėtas arba būti naujo proceso pradžia. Proceso, vedančio į platesnio suvokimo lauką, kuriame atsiribojama nuo lūkesčių. Vietoje to – tiriama kasdienybės, persikūnijančios į skirtingus kūnus, anatomija.

Kas? A.Jonkutės, G.Trimako paroda "Laukas".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki birželio 30 d.