IŠSKIRTINĖJE KOMEDIJOJE – APIE NUOŠIRDAUS JUOKO STEBUKLUS

Nacionalinis Kauno dramos teatras ruošiasi išskirtinei premjerai – režisierės Inesos Paliulytės režisuotai komedijai "Aš – Moljeras". Pagal talentingiausio pasaulyje komedijų meistro Moliere'o komediją "Tariamas ligonis" pastatytas baroku alsuojantis spektaklis kurtas taikant unikalius komiško vaidmens kūrimo būdus. Tad kūrėjai žada be galo daug nuoširdaus juoko, padėsiančio užmiršti ne tik visus rūpesčius, bet ir vizitą pas gydytoją ar vaistininką. Apie tai bei pjesės ir spektaklio išskirtinumą – pokalbis su režisiere Inesa Paliulyte.

– Kaip jūsų keliai susikirto su Moliere'u ir jo komedija "Tariamas ligonis"?

– Mokiausi Juozo Miltinio studijoje (Panevėžio J.Miltinio dramos teatras). Kažkada "Tariamame ligonyje" J.Miltinis vaidino Arganą. Aš nemačiau to spektaklio, bet tai, ką darė mokytojas, visada yra įdomu. Pagaliau augau frankofonijos dvasia alsuojančioje atmosferoje ir visa, kas prancūziška, man nesvetima. Ir dar: kažkada mūsų teatre buvo pradėtas repetuoti "Tariamas ligonis", kur aš repetavau Tuanetę kaip Reginos Varnaitės dublerė. Deja, spektaklis dienos šviesos neišvydo. Taip kartais būna... O svajonė liko.

– Kuo ši komedija jums atrodo aktuali šiandieniame lietuviškame kontekste?

– Paryžiaus teatre "Comédie-Francaise" komedija "Tariamas ligonis" suvaidinta 2 200 kartų! (Dabar jau ir dar daugiau.) Joje  juokiamasi iš savęs. Žmogus trokšta mylėti ir būti mylimas. Kai meilės trūksta, mes sugalvojame įvairiausių būdų jai prisišaukti. Kaip kad vaikui, jei jam stinga dėmesio, pradeda kažką skaudėti, jis apsimeta, išsisukinėja. Mums visiems stinga dėmesio ir meilės. Tai gana rimta. Jei jau Anglijoje atsiranda vienišumo ministrė, tai jų vyriausybė daro išvadas. Moliere'as, kaip ir visi genijai, pralenkė savo gyvenamą laiką. Jis ne šiaip sau tyčiojosi iš medicinos, jis tai darė sąmoningai. Juk medicina tuo metu išgyveno vieną tamsiausių laikų. Nuo kraujo nuleidimo mirė daugiau žmonių nei nuo maro. Aš girdžiu ir labai aštrią, ir šiuolaikišką apsimetimo temą: tuo, kuo nesi, niekada nebūsi... Ar tai nebūdinga ir mums? Puikybė, pažadai, pagyros... O kas po jų? Šnipštas. Taip yra politikoje, visose skubotose reformose ir pažaduose. O visur slypi begalinis godulys ir egoizmas. Moliere'as rašė apie tai. Ir tai darė labai atvirai.

– Vis dėlto komediją perrašėte. Kas joje naujo ir kur dėliojote akcentus?

– Perrašiau. Laikas reikalautų ir naujo vertimo, kaip ir naujai perskaityti. Moliere'as nesirinko švelnesnių žodžių, buvo atviras, kartais gana šiurkštus ir be galo drąsus. Tai daugelį erzino. Daugelis vertėjų vertimus sušvelnindavo. Net buvo sakoma, kad tai ne švelnioms panelių ausims. Tačiau Moliere'o komedijų žiūrovai buvo tikrai ne panelės. Juk padorios panelės buvo ugdomos vienuolynuose ir į teatrą, šiukštu, nebuvo vedamos. Scenoje tuomet karaliavo farsas, aktualijos ir sveikas juokas.

Mano kuriamuose spektakliuose visada yra kūrėjas ir jo kūrinys. Mane domina asmenybė, iš kurios kyla įkvėpimas ir kūryba. Taip nutiko ir su Moliere'u. Jo biografija apgaubta paslapties, audringų įvykių, pažeminimų ir aukštumų. Jis gyveno ir kūrė brandaus Baroko laikotarpiu, išgyvendamas didžiausią triumfą kaip kūrėjas ir skaudžiausias netektis kaip žmogus. Tad negalėjau į jo kūrinį žvelgti be jo paties portreto. Žvelgdami į visą barokinį galantiškumą mes susiduriame su nesuvaidinta meile, ilgesiu ir veiksmais, kurie būdingi visiems laikams. Ir ko gi dėl meilės žmogus nepadarytų?!

– Tai spektaklis su užkulisių elementais. Ką tai reiškia?

– Užkulisiai ir yra mūsų visų teatralų gyvenimas. Moliere'as buvo laimingas tik rašydamas ir būdamas scenoje. Asmeninis jo gyvenimas su perpus jaunesne skandalinga žmona buvo siaubingas. Jo vaikai mirė vienas po kito, o jis rašė, vaidino, vadovavo teatrui ir mirė vaidindamas ketvirtąją "Tariamo ligonio" premjerą. Tik palaidojęs paskutinį sūnų (buvo likusi tik dukra Espri Moliere) jis skubėjo rašyti komediją "Tariamas ligonis" – kaip kerštą gydytojams, neišgelbėjusiems jo artimųjų. Komedijoje vaidino visa jo šeima: žmona Armande Bejart (Beliną), dukra Espri Moliere (Luizonę), Moliere'o užaugintas ir tapęs garsiu aktoriumi Michelis Baronas (Kleantą). Jie visi ir užglaistė paskutinėje spektaklio scenoje parkritusio Moliere'o negalią. Spektaklis buvo užbaigtas be jo. Po kelių valandų jis mirė savo namuose apsuptas aktorių ir artimųjų. Štai jums ir užkulisiai, kitaip tariant, gyvenimas.

– Esate giliai susipažinusi su margaspalve Moliere'o biografija. Kokių dar įdomių rašytojo gyvenimo faktų pavyko atrasti?

– Visą praėjusią vasarą studijavau Moliere'o gyvenimą ir kūrybą. Įsimylėjau jo kampuotą ir kontroversišką asmenybę bei suvokiau, kaip jam buvo nelengva nenuleisti rankų. Jis buvo maksimalistas, skubėjo gyventi, mėgautis, siekti tikslo, kuris ir buvo teatras. Jis gyveno per greitai, per intensyviai, per karštai. Juk buvo kilęs iš pasiturinčios šeimos, galėjo gyventi sotų gyvenimą, tačiau užsikrėtęs teatru atsisakė palikimo, ramybės ir daugelį metų bastėsi su keliaujančia teatro trupe, kol apie jį išgirdo karalius. Paryžius ir pripažinimas atėjo kaip atpildas už tikėjimą savo pašaukimu. Tik klausimas, ar tai suteikė taip trokštamą laimę.

Juokitės, mielieji, juokitės. Tai gelbės nuo nykios tamsos širdyje ir aplinkui. Ir mylėkite, nes meilė daro stebuklus!

Moliere'as mikčiojo, pradžioje vaidino tragedijose, kurių autoriai buvo jo bičiuliai Pierre'as Corneille ir Jeanas Racine'as. Jie rinkosi Paryžiuje, "Baltojo avino" smuklėje, gurkšnojo gerą vyną, ginčijosi, bičiuliavosi, pykosi. Moliere'as buvo miesto vaikas, tačiau ilsėtis vykdavo į kaimą. Jis nekentė vienatvės, tad jį lydėdavo visa šutvė draugų. Pats dramaturgas nebuvo lėbautojas, tačiau mėgo draugiją. Pirmiausia skaitydavo pjeses savo virėjai ir, jei ši juokdavosi, sėkmė būdavo garantuota.

Ko gero, apie Moliere'o gyvenimą galėčiau parašyti knygą... Jis gavo teisininko išsilavinimą. Buvo labai drąsus. Vien jau "Tartiufo" parašymas buvo vienas drąsiausių jo gyvenamuoju  laikotarpiu žingsnių. Iš jo teatro gimė iki šiol garsiausias Prancūzijos teatras "Comédie-Francaise". Jis mirė prieš 345 metus, o aš jį apverkiu dabar...

– Pirmose repeticijose buvo surengtos be galo įdomios ir linksmos kūrybinės dirbtuvės, kurias vedė scenos judesio meistrė, šiuolaikinės klounados kūrėja Marija Baranauskaitė, aktorius supažindinusi su unikalia bufonados technika. Kaip šios dirbtuvės lėmė tolesnį spektaklio kūrybinį procesą?

– Pamačiau Mariją, vaidinančią spektaklyje, ir mane sužavėjo jos lengvumas, žavus naivumas ir meistriškumas, tad labai norėjau, kad aktoriai apšiltų tokiame prancūziškame kontekste, nes Marija dabar studijuoja Paryžiuje. Judesys scenoje yra labai svarbus, ir tai ne tik šokis ar žingsneliai, tai personažo filosofinė-veiksminė linija. Kartais tenka peržengti per save, kad atrastum reakciją, judesį, fiksavimą. Tai procesas, ir aktoriai jį išgyveno kartu su Marija. Judesio neadekvatumas, nepataikymas arba atvirkščiai man yra labai svarbu. Beje, spektaklyje daug švelnios parodijos. Laikmečio, Baroko, operetės. Tereikia šypsotis ir atsiduoti žaidimui, kuris nėra toks lengvas, kaip gali pasirodyti. Bet juk visi dirbame dėl žiūrovo. Tik jam. O priemonės – pačios įvairiausios. Svarbiausia nepamesti požiūrio tikrumo į personažą, į partnerį, į tai, apie ką ir kaip tu kalbi.

– Kuo dar bus išskirtinis šis spektaklis?

– Šviesa ir tikėjimu. Regis, tik tiek, bet man tai labai daug. Vizualumas toks grynas ir švytintis. Lakoniška ir estetiška dailininkės Kotrynos Daujotaitės, su kuria visada dirbu, dekoracija, tarsi švytintis Baroko atspindys. Tai penas akims ir galimybė veikti scenoje vis naujai, apžaidžiant detales ir vietos aplinkybes. Šmaikštūs ir gan šiuolaikiški kostiumai padeda aktoriams pajusti personažą, juo patikėti ir žaisti iki užsimiršimo.

Negaliu nepaminėti savo mylimo kompozitoriaus Raigardo Tautkaus, su kuriuo bendradarbiauju. Jis yra fantastiškas. Jis muzikos gurmanas. Ir, kaip dabar reta, melodistas. Mudu girdime ir jaučiame vienas kitą iš pusės žodžio. Jis teatro žmogus ir tikiu, kad jo daugiabriaunė, kerinti muzika skatins mylėti, juoktis ir verkti.

Visa spektaklio kūrybinė grupė yra aukščiausios prabos. Visi kuriantieji spektaklį yra fantastiški. Aktoriai, siuvėjai, padėjėjai, gamintojai, grimuotojai, šviesos, garso meistrai... vadyba, kasininkė ir t.t. Net budėtojas, maloniai palinkintis ramios nakties, kuria spektaklį kartu su mumis.

– Kas jums, kaip režisierei, tapo didžiausiu iššūkiu kuriant šį  spektaklį, ypač turint mintyje, kad tai komedija?

– Priminti ir pažadinti visuose glūdintį vaiką. Žmonės dabar labai pavargę ir nusiminę. Mes dažnai pamirštame, kad buvome vaikai. Prisiminti, kaip gera yra žaisti. Juoktis ir mylėti, net kai nėra iš ko juoktis, net kai nėra ką mylėti. Juk juokas – geriausias gydytojas!

– Ar gera komedija gali pakeisti apsilankymą pas gydytoją?

– Gali. 100 procentų. Juk, kaip teigė Moliere'as, žmonės dažniausiai miršta ne nuo ligų, o nuo vaistų…

– Ką norėtumėte palinkėti skaitytojams, ypač dabar, žiemą, kamuojamiems melancholiškų nuotaikų?

– Juokitės, mielieji, juokitės. Tai gelbės nuo nykios tamsos širdyje ir aplinkui. Ir mylėkite, nes meilė daro stebuklus!

Vardai ir darbai

Komedijos "Aš – Moljeras" kūrybinė komanda: režisierė – Inesa Paliulytė, scenografijos ir kostiumų dailininkė – Kotryna Daujotaitė, kompozitorius – Raigardas Tautkus, choreografė – Marija Baranauskaitė, aktoriai: Kęstutis Povilaitis, Martyna Gedvilaitė, Inesa Paliulytė, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, Arnas Ašmonas, Andrius Gaučas, Nijolė Ona Lepeškaitė, Ugnė Žirgulė, Egidijus Stancikas, Gintautas Bejeris, Henrikas Savickis, Gytis Laskovas, Arūnas Stanionis.

Premjera – 2018 m. vasario 3, 4, 13 d.