Scenografės, grafikės Claire Bardainne ir informatiko, žonglieriaus Adrien Mondot duetas iš Prancūzijos pina gijas tarp tradicijų ir naujovių. Jų projektai – tai išskirtinės meno ir technologijų darnos iliustracijos. Vieną tokių kūrinių – solo, šokio ir skaitmeninio meno spektaklį "Hakanai" prancūzų kūrėjai pristatys ir šių metų festivalio "Naujasis Baltijos šokis 17" programoje Kaune.

XXI tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis "Naujasis Baltijos šokis 17" vyks gegužės 12-20 d. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Kelionės į Lietuvą išvakarėse trupės "Adrien M ir Claire B" duetas pasidalijo savo mintimis apie meno ir technologijų sąveiką, matematines galimybes užfiksuoti gamtos fenomenus bei žmogiškąjį elementą skaitmeninėje jų kūryboje.

– Savo pasirodymui pavadinti pasirinkote japonišką terminą "hakanai". Kaip atradote šį žodį, kokia jo reikšmė ir kaip gimė mintis pastatyti juo grįstą spektaklįā?

– A. Mondot (A.M.): Šį žodį aptikome atsitiktinai. Jokio panašaus prancūziško ar angliško atitikmens, kuris išreikštų tą pačią emociją, nėra.

– C. Bardainne (C. B.): "Hakanai" – tai senas japonų terminas, skirtas apibrėžti tai, kas yra laikina ir trapu. Mūsų pasirodyme – tai taip pat linija, skirianti sapnus ir realybę, virtualų ir realų pasaulius. Spektaklį konstravome taip, tarsi jis būtų haiku, bandantis paaiškinti šio žodžio reikšmę.

– Šis terminas daugiausia vartojamas apibrėžti gamtoje vykstantiems procesams. Technologijos, kurios jūsų pasirodyme atlieka labai svarbų vaidmenį, dažnai suprantamos kaip kažkas labai priešingo gamtai. Vis dėlto jūsų spektaklyje galima aptikti nemažai gamtos. Kodėl? Ką manote apie šią technologijų ir gamtos priešpriešą?

Mums patinka idėja po pasirodymo atidaryti spektaklio erdvę publikai ir paversti ją interaktyvia platforma.

– A. M.: Gamta – didžiausias mūsų įkvėpimo šaltinis. Dažnai stebime gamtos judesius: kaip rudenį krinta medžių lapai, o žiemą – snaigės. Mums įdomu, kaip jungiasi voratinkliai ir žmogaus nervinės ląstelės.

– C. B.: Manome, kad būtent judesiai objektams suteikia emociją. Mums įdomu kaip. Savo pasirodymus kuriame bandydami įamžinti įvairias judesiuose juntamas emocijas, tokias kaip krintančio rudeninio lapo sukeliamas jausmas.

– A. M.: Mūsų kūrybinis procesas visada prasideda nuo stebėjimo. Tuomet seka to, ką pamatėme, perkonstravimas. Vadovaudamiesi fiziniais dėsniais, stengiamės išvesti tinkamą matematinę formulę ir kitokiu kampu pažvelgti į gamtoje aptinkamus fenomenus. Technologijomis juos išryškiname ir pateikiame per šiek tiek kitokią prizmę.

– Visa jūsų kūryba vienaip ar kitaip paremta technologijomis. Ką jums reiškia technologijos? Kuo paremtas jų panaudojimas spektaklyje "Hakanai"?

– C. B.: Technologijos pačios savaime tėra įrenginiai. Tai, kas mus iš tiesų domina, tai žmogaus kūno ir skaitmeninių vaizdinių sąveika, kai vaizdinai tampa peizažu, su kuriuo mes galime žaisti ir kurį galime modifikuoti. Kuriame skaitmeninį meną, bet mūsų atspirties taškas – žmogus.

– A. M.: Kitaip tariant, grafiniai vaizdiniai mūsų nedomina, kol neturi jokio sąlyčio su realiu žmogaus kūnu. Dar 2006 m. sukūrėme programinę įrangą pavadinimu "eMotion", kuri leido kitaip pažvelgti į judėjimą. Kadaise buvau žonglierius, retkarčiais vis dar žongliruoju. Mane visuomet įkvėpė tai, kaip kamuoliai juda ore ir tai, kad jei koks nors objektas turi masę, jį galima paveikti naudojant tam tikras jėgas. Taip ir gimė idėja sukurti "eMotion", kurią galite atsisiųsti mūsų interneto puslapyje ("Adrien M & Claire B"). Projekto "Hakanai" tikslas – sukurti virtualaus objekto ir realių duomenų sąveiką.

– C. B.: Tam, kad sukurtume šią sąveiką, mes naudojame specialius jutiklius, grafinius planšetinius kompiuterius ir kontrolierius, kurie mums leidžia manipuliuoti skaitmeniniais vaizdais stebint jų apsuptyje judančią šokėją. Tam tikra prasme, tai, ką mes darome, yra skaitmeninis lėlių teatro menas. Skaitmeniniai vaizdiniai spektaklyje "Hakanai" judinami realiu laiku. Jokio iš anksto įrašyto vaizdo nėra, viskas yra gyva.

– A. M.: Mes manome, kad jutikliai negali pajusti visko. Jiems trūksta vaizduotės. Tikime, kad sujungus jutiklius su žmogaus veika, tokia kaip lėlių teatro menas, galime sukurti gyvesnį ir jautresnį skaitmeninį meną.

– Tokiu atveju jūsų kuriami skaitmeniniai vaizdiniai yra kur kas daugiau nei scenografija?

– A. M: Mėgstame skaitmeninius vaizdinus priversti palikti savo įprastinius rėmus.

– C. B.: Negana to, mums patinka optinės iliuzijos, realybės pojūtis virtualiuose vaizdiniuose, kai nežinai, ar tai, ką matai, yra tikra, ar ne. Mėgstame manipuliuoti realybe. Mūsų skaitmeniniai vaizdiniai kuriami realiu laiku. Taip paverčiame juos gyvais, jų apsuptyje šokančios šokėjos, partneriais.

Menas ir technologijos – vienas ir tas pats. Tikime, kad racionalumas ir jautrumas gali būti du to paties dalyko veidai.

– A.M.: Savo projektuose mes prisiliečiame prie plastikos ir scenografijos klausimų.

– C.B.: Tačiau greitai pastebėjome, kad vos tik mūsų scenografija pradėjo susidėti iš realiu metu kuriamų vaizdinių, ji ėmė užimti ne menkesnę nei aktoriaus vietą. Aš iš tiesų dažniau save laikau režisiere nei scenografe.

– Po kiekvieno pasirodymo suteikiate žiūrovams galimybę išmėginti jūsų kuriamas skaitmenines projekcijas. Koks šio interaktyvumo tikslas?

– A. M.: Iš pradžių projekte "Hakanai" į šokėjos judesius reaguojantis skaitmeninis kubas tebuvo interaktyvi skaitmeninė instaliacija. Panorome sukurti pasirodymą kubo viduje, nes jis buvo tikrai svaiginantis. Publika, esanti aplinkui jį, iš tiesų tarsi dalyvauja pasirodyme ar bent jaučiasi taip, lyg būtų kubo viduje.

– C. B.: Mums patinka idėja po pasirodymo atidaryti spektaklio erdvę publikai ir paversti ją interaktyvia platforma, suteikiant spektaklio žiūrovams galimybę išbandyti kubą patiems.

– Regis, jūsų kūryba puikiai įrodo, kad menas bei technologijos gali derėti ir savotiškai sumažina tarp šių dviejų dalykų besirandančią prarają.

– A. M.: Mūsų požiūriu, jokios prarajos nėra. Menas ir technologijos – vienas ir tas pats. Tikime, kad racionalumas ir jautrumas gali būti du to paties dalyko veidai. Taip pat kaip ir virtualumas ir realybė.

– C. B.: Mums patinka kurti meną į pagalbą pasitelkiant mokslą. Matematika ir informacinės technologijos gali tapti puikiais įrankiais poetinei konstrukcijai sukurti. Tačiau pats mokslas nėra mūsų tikslas. Mūsų kuriami pasirodymai nėra nei tikras šokis, nei tikras cirkas, nei tikras mokslas ar tikras šiuolaikinis menas. Mums svarbiausia – siunčiama žinutė.