Kovo 8-osios istorija: kodėl lyčių lygybė Lietuvoje vis dar siekiamybė? | KaunoDiena.lt

KOVO 8-OSIOS ISTORIJA: KODĖL LYČIŲ LYGYBĖ LIETUVOJE VIS DAR SIEKIAMYBĖ?

Kaip atsitiko, kad faktinė lyčių lygybė Lietuvoje vis dar yra siekiamybė? Kodėl nūnai užgesusi tarpukario Kovo 8-osios dvasia, nors dabar šalyje veikia apie 150 įvairių moterų organizacijų?

To neturėjo būti

Trejus metus gyvuojantis Nacionalinis emancipacijos sąjūdis (NES) vasario 17-ąją Vilniuje, iš Signatarų namų kaimynystėje esančio pastato balkono, paskelbė deklaraciją. Ją pasirašiusios žinomos veikėjos ištarė griežtą "ne" ilgaamžiam moterų antraeilinimui ir išreiškė viltį, kad XXI a. taps moterų ir vyrų lygybės amžiumi. Kodėl NES moterys šiai deklaracijai paskelbti pasirinko tokią datą?

"Visuomenė beveik negirdėjusi apie tai, kad 1918 m. vasario 17-ąją, kitą dieną po Nepriklausomybės Akto paskelbimo, Kaune įvyko pirmoji moterų protesto akcija. Joje dalyvavo tūkstantinė minia. Akcijos metu buvo priimta peticija, reikalavusi įtraukti moteris į Lietuvos Tarybą, kurioje jų nebuvo, nors turėjo. Anuomet minėta situacija neatrodė normali, nes dar 1905 m. Didysis Vilniaus Seimas ateities Lietuvą matė su laisvai, slaptai balsuojant, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo, išrinktu Seimu. Būtent 1905 m. Vilniaus Seime Felicijos Bortkevičienės pasiūlymu buvo įtvirtinta moterų ir vyrų politinė lygybė, kuri buvo atkartota ir 1917 m. Petrapilyje vykusioje lietuvių konferencijoje. Tačiau tais pačiais metais Vilniuje sušauktoje konferencijoje, kur buvo sudaryta Krašto Taryba (vėliau pavadinta Lietuvos Taryba), dėl formalių priežasčių moterims nebuvo leista stoti prie gimstančios valstybės lopšio, nors jos aktyviai dalyvavo kuriant jos pamatus", – pasakojo Vilniaus universiteto Kauno fakulteto istorikė prof. dr. Virginija Jurėnienė, tyrinėjanti Lietuvos moterų judėjimo istoriją.

Kas liko už borto?

Pašnekovė priminė, kad tautinio atgimimo lyderiai užmiršo, pavyzdžiui, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, kuri drauge su Jadvyga Juškaite-Širše dar 1893 m. įkūrė draugiją "Žiburėlis", rėmusią gabių, bet neturtingų vaikų mokymą. Tokiu būdu jos išugdė ne vieną būsimą Vasario 16-osios akto signatarą. Būtent Bitė dirbo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, 1907 m. Kaune vadovavo kunigų, kurie įvertino moterų jėgą, organizuotam Lietuvos moterų pirmajam suvažiavimui, 1908 m. kalbėjo visos Rusijos moterų suvažiavime, 1912 m. atstovavo Lietuvai Vakarų Europos moterų organizacijose.

Džiaugiamės, kad Lietuvoje anksčiau nei, tarkim, Prancūzijoje, Šveicarijoje ar JAV moterims suteikia balsavimo teisė.

Buvo pamirštos ir Magdalena Draugelytė-Galdikienė, įkūrusi Lietuvos katalikių moterų draugiją, Felicija Bortkevičienė – 1917 m. Pasaulio lietuvių konferencijos Stokholme dalyvė, pirmojo legalaus lietuviško dienraščio "Lietuvos žinios" (1906 m.) leidėja, Lietuvos demokratų partijos nuo 1902 m. narė ir moterų aktyvistė bei kitos aktyviai moterų ir partijų veikoje dalyvavusios moterys.

"Prisiminkime ir Nukentėjusių nuo karo šelpti organizacijos įkūrimo istoriją, prie kurios ištakų stovėjo ne vyrai, o moterys. 1914 m. Viktorija Rukuižytė-Landsbergienė gavo Vilniaus srities karo komendanto leidimą steigti lietuvių komitetą Nukentėjusiems nuo karo šelpti. Pirmajam centro komitetui vadovavo V.Rukuižytė-Landsbergienė. Ji, prisimindama tai, teigė: "Neilgai jam vadovavau, susiorganizavome, apsitvarkėme ir vadovavimą perdaviau A.Smetonai. Mūsų istorija baigiasi ten, kur vyrai pradeda dirbti ir vadovauti. Moterų darbas, kad ir viešas, dažnai paliekamas užnugaryje", – citavo prof. dr. V.Jurėnienė.

Kandidatė į Valstybės Tarybą

Mūsų moterys pirmą kartą viešai pasirodė užsienyje 1908 m., nuvažiavusios į visos Rusijos moterų suvažiavimą ir čia kalbėjusios. Nuo 1912 m. jos jau dalyvavo tarptautinių moterų organizacijų veikloje, kur pirmiausia rūpinosi svarbiais būsimai mūsų valstybei reikalais. Nors 1918 m. išvakarėse daugelis lietuvių aktyvisčių vis dar buvo Rusijoje, kur pasitraukė vykstant Pirmajam pasauliniam karui, tačiau ir likusiųjų Lietuvoje pakako, kad 1918 m. vasario 17-ąją Kaune moterys susirinktų į tūkstantinį mitingą, kurį organizavo Lietuvos katalikių moterų draugija.

Pasak. prof. dr. V.Jurėnienės, mitinge moterys pasirašė peticiją, kurioje reikalavo įtraukti jas į Lietuvos Tarybą. Pastarosios pirmininkas A.Smetona joms tai pažadėjo, pasidomėjęs, ar moterys turi kandidatę. Tos atsakė: "Turim. Tai Jadvyga Chodakauskaitė." Priminsime, kad J.Chodakauskaitė savo gyvenimo prasmę matė valstybės atkūrime neatsitiktinai – ji nuo ankstyviausios vaikystės bendravo su savo vyresniąja pussesere G.Petkevičaite-Bite.

Deja, A.Smetona moterims duoto pažado neištesėjo. Tačiau 1919 m. pabaigoje Lietuvos Taryba įstatymu įtvirtino moterų balsavimo teisę, kuri anksčiau, pasirodo, buvo tik deklaratyvi.

Vyrai ignoravo moteris

Džiaugiamės, kad Lietuvoje anksčiau nei, tarkim, Prancūzijoje, Šveicarijoje ar JAV moterims suteikta balsavimo teisė, tačiau mus aplenkė Latvija ir Estija. Čia 1918 m. išrinktuose parlamentuose buvo moterų, iš kurių ne viena tapo ministrėmis, diplomatinio korpuso atstovėmis", – sakė pašnekovė. Tiesa, kai 1918 m. pabaigoje bolševikų kariuomenė priartėjo prie Vilniaus, o pirmosios Lietuvos vyriausybės galvos išvyko į užsienį pinigų valstybės gynybai rinkti, premjeru tapo valstiečių liaudininkų atstovas Mykolas Sleževičius.

Jis, pasak prof. dr. V.Jurėnienės, ketino maitinimo ir viešųjų darbų ministrės portfelį patikėti F.Bortkevičienei, tačiau tam vėl pasipriešino vyriškoji Lietuvos Taryba, o jos prezidiumo sekretorius Jokūbas Šernas pareiškė: "Moterys iki šiol nedalyvavo pas mus politikoje. Paskyrus moteris į kabinetą, gali sugadinti jo vardą."

Siekė prezidento posto

Moterys politines teises realiai pradėjo įgyvendinti 1920 m. gegužės 15-ąją, susirinkusios į pirmąjį Steigiamojo Seimo posėdį. Į šį Seimą buvo išrinktos keturios moterys iš katalikių moterų organizacijos ir viena iš Valstiečių sąjungos (G.Petkevičaitė-Bitė). Jų darbui Seime talkino dar trys moterys. Panašus skaičius moterų buvo renkamas ir į I, II, III Seimus. Aktyviausia iš visų parlamentarių buvo teisininkė socialdemokratė Liuda Purėnienė, kuri kalbėdavo muitų, karo būklės panaikinimo, teismų, moterų teisių klausimais. Aktyvumu pasižymėjo katalikiškosios srovės atstovė Magdalena Galdikienė. Moterų iniciatyva Seime buvo svarstomi ir priimami ne vien moterims svarbūs įstatymai, pataisos politiniais, socialiniais, švietimo ir kitais klausimais.

"Priminsime, kad Steigiamojo Seimo laikinajam Prezidiumui vadovavo G.Petkevičaitė-Bitė, sekretoriavo  O.Muraškaitė-Račiukaitienė, o III Seime sekretoriavo jauniausia Seimo narė 26 m. Stefanija Ladygienė. Maža to, net dvi moterys – F.Bortkevičienė ir G.Petkevičaitė-Bitė pretendavo į Respublikos prezidento postą ir tai buvo labai svarbus įvykis ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos moterų judėjime. Tuo metu toli gražu ne visos europietės turėjo politines teises", – pažymėjo prof. dr. V.Jurėnienė.

Onos Mašiotienės veikla

1929 m. buvo įkurta Lietuvos moterų taryba (LMT), suvienijusi 20 moterų draugijų. LMT siekė ne tik koordinuoti jų veiklą, bet ir reprezentuoti Lietuvos moterų judėjimą užsienyje. LMT pirmininke nuo pradžios iki 1940 m. buvo Ona Mašiotienė.

Pirmininkaujant O.Mašiotienei, LMT įgijo tarptautinį pripažinimą ir buvo priimta į Tarptautinę moterų tarybą. LMT pirmininkė aktyviai dalyvavo tarptautiniuose moterų renginiuose, keldama ne tik Lietuvos moterims, bet ir visai šaliai opius klausimus. Pavyzdžiui, jos dėka tarptautiniu mastu buvo iškelta nuo Lietuvos atkirsto Vilniaus politinė problema. LMT veiklą rėmė Lietuvos vyriausybė.

Solidarumo ištakos

O kurgi Kovo 8-oji – Tarptautinė moterų solidarumo diena Lietuvos moterų judėjime? "Pirmiau prisiminkime, kad pirmą kartą šią dieną pažymėjo JAV darbininkių sąjunga 1908 m., o Europoje ją nutarta švęsti 1910 m. Kopenhagoje vykusioje moterų socialisčių konferencijoje. Po metų ši diena buvo pažymima mitingais, demonstracijomis kitose Europos šalyse, kur buvo įtakingos moterų organizacijos. Moterys reikalavo didesnio darbo užmokesčio, darbo sąlygų gerinimo, darbo valandų mažinimo ir pan.", – priminė prof. dr. V.Jurėnienė.

Nacionalinio emancipacijos sąjūdžio atstovės nėra namų šeimininkės – tai kūrėjos, pačios gebančios pasirūpinti savimi.

Tarybų Sajungoje Moters diena buvo pradėta švęsti po bolševikų revoliucijos, kai arši feministė ir revoliucinė veikėja Aleksandra Kolontaj įkalbėjo Leniną šią dieną paskelbti valstybine švente. Nors Leninas tokį įsaką pasirašė, bet nedarbo dienos statusą ši šventė įgijo tik 1965 m.

Buvo minima Lietuvoje

Pasak pašnekovės, Lietuvoje pirmą kartą mėginta pažymėti Kovo 8-ąją 1914 m. Šiauliuose, kurie garsėjo anuomet kaip pramonės miestas. Deja, karas šį sumanymą sužlugdė. 1925 m. Lietuvos spaudoje vėl pasirodė raginimai švęsti Kovo 8-ąją. Ir ši šventė įvairiomis formomis buvo paminėta Kaune. Greičiausiai todėl, kad tokiai šventei buvo palankūs valdžioje buvę socialdemokratai.

Tarpukario spaudoje yra 1927 m. kovo 8-osios šventės Lietuvoje aidų, o 1932 m. moterų judėjimas Lietuvoje įgavo naują pakraipą – į savo programą moterys įtraukė kovą už nusiginklavimą, nes Tautų Sąjungoje buvo priimtas dokumentas, įpareigojantis šalis visus ginčytinus klausimus spręsti derybų keliu. Po metų Kovo 8-oji tampa tarptautine švente, tačiau Lietuvoje moterys be aiškios priežasties negauna leidimo organizuoti mitingo. Ir ši tradicija – pažymėti Kovo 8-ąją – tarpukario pabaigoje užgęsta.

Būtina sugrąžinti turinį

"Aš griežtai pasisakau už Kovo 8-osios tikrojo turinio sugrąžinimą į Lietuvą. Suprantu, kad sovietmetis iškreipė šios šventės esmę, palikdamas tik jos butaforiją – tulpes ir dabar jau nykstančius masinius išgėrimus, bet mes turime atgaivinti tikrąją Kovo 8-osios dvasią. O tam yra visos sąlygos – Lietuvoje veikia apie pusantro šimto organizacijų. Jas reikia vienyti, susisteminti jų sprendžiamas problemas ir kelti jas į viešumą, į politinį lygį. Nesuprantu, kodėl šito darbo iki šiol nesiima socialdemokratės moterys? Argi dabartinei moteriai, pavyzdžiui, nesvarbu gauti vienodą atlyginimą su vyrais už tą patį darbą?" – retoriškai klausė prof. dr. V.Jurėnienė.

Pasak jos, moterys galėtų vieningai Kovo 8-ąją išeiti į gatves su savo reikalavimais.

Beje, kai kurių mūsų moterų organizacijų veikla yra labai efektyvi. Pavyzdžiui, smurto artimoje aplinkoje problemą iškėlusi ir sėkmingai ją sprendžianti moterų organizacija.

Šventės esmė

"Šiemet vasario 17-ąją prabilusios Nacionalinio emancipacijos sąjūdžio atstovės nėra namų šeimininkės – tai kūrėjos, pačios gebančios pasirūpinti savimi, bet vis dar priverstos kovoti už lygias teises su vyrais. Tačiau moterys kalba vis drąsiau – tai, nepabijosiu pasakyti, liudija ir #MeToo fenomenas. Klausiate, kodėl nėra to fenomeno Skandinavijos šalyse? Todėl, kad ten nėra lygių galimybių su vyrais, moterų teisių problemos.  Lietuvoje vyriška kultūra tebėra labai įtakinga, nepaisant moters prezidentės, moterų Seime, Vyriausybėje, universitetų tarybose ir kitur. Moterys turi suprasti, kad Kovo 8-oji nėra žmonų, motinų šventė. Tai dirbančių, kuriančių moterų šventė, gebančių kovoti už savo teises moterų šventė. Ir čia yra jos esmė", – įsitikinusi prof. dr. V.Jurėnienė.

GALERIJA

  • Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
  • Felicija Bortkevičienė
  • L.Purėnienė
  • VDU teatro aktorė Vigita Rudytė teatralizuotame Istorinės prezidentūros renginyje „100 reikšmingiausių Pirmosios Lietuvos Respublikos įvykių“  kalbėjo F.Bortkevičienės lūpomis.
  • Emancipacijos manifestą 2018 m. vasario 17-ąją Vilniuje skaitė jo autorė Laima Kreivytė.  <span style=color:red;>(Herbo VYTĖ autorė yra Shaltmira.)</span>
Rašyti komentarą
Komentarai (7)

Juk taip senjoros?

Tokios lygybes nebuvo niekad.Kaip atstovaujanti moteru teisempareiske,kad mot

Lolo

Kokia dar lygybe. Ir taip bobos lietuvoje daug turi privilegiju.

Ką čia svaigstat

Lyčių lygybe Lietuvoj yra akmens amžiuje, tiksliau, tai akmens amžiuje man atrodo buvo geriau, nes buvo viskas aisku: moterys prie puodu ir vaikų, vyrai prie mamutu. O Lietuvoj, tai moterys yra vertės savo vyru, savo darbo, namų ir vaikų. Jei atlieka laiko ir energijos, tai prašom į sveikata- daryk ką tik nori, niekas nedraudžia juk laisva šalis. Vakaruose irgi ne kas, nors šiek tiek geriau, bent oficialiai negalima moters išnaudoti ir jos žeminti. O va namuose kai niekas nemato ir kol į policija nepaskambini, galima. Taip, kad pamirškit lygybės, mes iki jų neišgyvendinama, daryk ką reikia negalvodamas apie savo lytį ir taip pat elkis su kitais ir bus lengviau. Nuo debilu bėk ir turėk kuo mažiau reikalų su jais.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS