Meno studentų parodos – ne retas reiškinys Kaune, skirtingai nei pačią studijų eigą iliustruojančių darbų ekspozicijos. Būtent tokią Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto erdvėse surengė Fotografijos katedros studentai ir dėstytojai. Jungtinė visų trijų specialybės kursų paroda vadinasi "105 Dienos".

Plati patirčių paletė

Antrus metus iš eilės rengiama paroda šįkart eksponuojama net keturiose skirtingose parodų erdvėse: "Bright & Showy" galerijoje, "Pelėdų kalno" galerijoje, taip pat abiejų fakulteto aukštų ekspozicinėse erdvėse "Koridoriai".

Ekspozicijoje – rudens semestro kursiniai ir praktikos metu atlikti kūrybiniai darbai, meistriškumo pamokų rezultatai bei tarptautinių mainų metu sukurti darbai, kurie temų įvairove, jų aktualumu ir atlikimo kokybe nenusileidžia baigtiems kūrybiniams projektams.

"105 Dienos" – tematiškai be galo plati paroda, atskleidžianti kiekvieno jaunojo fotografo individualumą, pasaulio matymo perspektyvą, kartu fotografijos kaip meno šakos aktualumą ir prisitaikymą prie dabarties laiko kaitos.

Kokia yra senatvė?

Vienas iš parodos segmentų – fotografiniai projektai-pasakojimai. Viena jautriausių istorijų yra antrakursės Miglės Blauzdžiūnaitės ciklas "Senoliai iš Gudkaimio globos namų".

"Prieš daugiau nei metus netekau senelio. Galbūt tai ir paskatino mane pradėti kurti pasakojimą apie senatvę. Istorijos herojai – senoliai iš Kybartų rajone įsikūrusių globos namų. Nors visus pasakojimo veikėjus jungia ta pati gyvenamoji vieta, kiekvienas jų turi savo istoriją, kurią patikėjo man. Šis projektas paskatino mąstyti apie senatvę globos namuose. Suintensyvėjus emigracijai nemažai pensinio amžiaus žmonių dienas leidžia globos namuose, kur sutinka naujų draugų, užsiima įvairiomis veiklomis, sulaukia dėmesio, atidos, tačiau nė vienas jų šios vietos nelaiko savo namais", – pasakoja M.Blauzdžiūnaitė.

Fotografinį studentės pasakojimą papildo senolių istorijų fragmentai, užrašyti ant sienų. Vienišą būtį kūriniu "Vienuma" perteikia antrakursė Paulina Mėlinytė: "Esame mažame Pabaičių kaimelyje: plynas laukas, keletas senų medžių, atokūs vienkiemiai. Vienuma. Keletą metų čia nesilankiau, su močiute nebendravau, todėl dabar jaučiu atstumą, skiriantį mus. Šio fotografinio pasakojimo kūrimas tapo ryšiu, kuris sujungė mus iš naujo", – prisipažįsta antrakursė.

Apie natūralų gyvenimo procesą – senatvę pasakoja ir Kamilė Žaliauskaitė fotografijų serijoje "Senelis: tremtis ir gyvenimo būdas". Jaunoji fotografė visą dėmesį sutelkia į vieną artimą asmenį: "Svarbiausias faktas senelio istorijoje yra tremtis. Jis pasakojo, kaip vieną ankstyvą kovo mėnesio rytą į jo namo duris pasibeldė karininkai. Suvaręs visus šeimos narius į vieną kambarį, vyresnysis karininkas perskaitė nuosprendį ištremti šeimą į Sibirą. Kieme stovėjo du vežimai, į kuriuos sukrovę būtiniausius daiktus, sulipo ir patys. Senelis su savo šeima išvyko į pačią sunkiausią kelionę savo gyvenime."

Vieniši atsiminimai

Vienatvė yra neatsiejama šiuolaikybės dalis. Apie tai kalba trečiakursė Karolina Meškevičiūtė. "Nors žmonės negali gyventi vienatvėje, nes jaučia poreikį, būtinybę bendrauti, dalytis patirtimis, tačiau pasaulis keičiasi: technologijos fiktyviai suartino mus, bendravimo terpė persikėlė į virtualią erdvę. Bendri vakarai prie šeimos stalo tapo praeitimi. Šį jausmą perteikiu savo fotografijose, kuriose praeitis nyksta, palikdama tik abstrakcijas iš buvusio siužeto", – darbą "Sąveika" apibūdina studentė.

"105 Dienos" – tematiškai be galo plati paroda, atskleidžianti kiekvieno jaunojo fotografo individualumą, pasaulio matymo perspektyvą.

Realaus ir virtualaus pasaulių persipynimas yra tema, aktuali trečiakursei Monikai Bajorienei. "Regos pojūčiai ir asmeninė patirtis bando įveikti viena kitą, tuo sukeldamos konfliktus sąmonėje. Šiuolaikinių medijų aplinka yra ypač paveiki. Modifikuota, stilizuota ar kitaip paveikta erdvė, vieta, laikas, daiktai tampa priimtinesni žmogui, nes transformacijos atliekamos remiantis emociniu suvokimu, ir tai atitinka jaunosios kartos pasaulio suvokimo modelį. Šiame darbe analizuoju pagrindinius žmogaus gebėjimus pažinti skirtingas erdves ir jose orientuotis: tai, ką matome, iš karto neatskleidžia to, kas tai yra iš tiesų", – nuotraukų seriją "Suvokimas" apibūdina jaunoji fotografė.

Kintant mus supančiai aplinkai, transformuojasi ir mūsų atminties konstrukcijos. "Paradoksalu, tačiau daugumos miestų gyventojų atmintyje tam tikros vietovės yra vadinamos senaisiais pavadinimais, kurie nebepritampa prie šiandienos. Pasak filosofo Maurice'o Hallbwachso, atmintis kaip ir kalba, formuojasi vykstant komunikacijos procesams, tai yra pasakojant prisiminimus, jų klausantis ir juos savinantis", – apie darbą "Vietovės identitetas bendroje visuomenės sąmonės atmintyje" pasakoja trečiakursė Viktorija Karpovaitė, fotografijų ciklui pasirinkusi įamžinti neegzistuojančias Kauno miesto vietas.

Tačiau ne tik žmogus gali kaupti atsiminimus. Trečiakursė Toma Urmonaitė fotografijų cikle pasakoja vandens istoriją: "Projektas "Vandens atmintis" yra apie vandenį ir jo sukauptų atsiminimų, paliktų pėdsakų įamžinimą bei tai, kaip supanti erdvė jį suformavo. Darbe man svarbu tai, kad vandens struktūra yra kintanti ir priklausoma nuo jį supančios vietovės veiksnių. Per vandens atvaizdą kuriu savo krašto portretą, todėl šiam ciklui sukurti vanduo yra surinktas iš skirtingų šaltinių, supančių mano gimtąjį kraštą. Vanduo kalba apie autentišką, per ilgą laiką sukauptą patirtį."

Nuolatinis nepastovumas

Tačiau neišgyvendami kaitos procesų, nesuvoktume, kas esame iš tiesų. Laiko tėkmėje sugebėtume tik kaupti aplinkos atspindžius paviršiuje, negebėdami įvertinti ir atsirinkti, kurie iš jų svarbūs būtent mums, mūsų kuriamai istorijai.

"Viskas nuo ląstelių iki kosmoso pakraščių yra nepastovu ir nuolat kinta. Keičiant fotoaparato židinio nuotolį, kinta vaizdas, kartu ir realybė: vaizdas sueina į vieną tašką, horizonto linija pasikeičia, kitoks tampa net ir laikas", – kūrinio "Kismas" idėją apibūdina pirmakursis Gabrielius Kavaliauskas.

Besikeičiantis pasaulis nulemia ir žmogaus santykį su aplinka, jį supančiais individais. Šią temą analizuoja trečiakursis Šarūnas Kvietkus. "Projekte tiriu žmogaus ir pakaitalų sąveiką. Mane domina tikrumo bei netikrumo samplaika ir gamtos reikšmė šiandienos individo kasdienybėje. Ar žmogui, galinčiam sintetiškai susikurti reikalingus gamtinius elementus, vis dar svarbus organinis pasaulis? Filosofas Timothy Morton teigia, kad gamtos koncepcija tapo pernelyg ideologiškai kompromituota ir estetizuota perdėtai vartojant terminą. Tai leidžia suprasti, kad keičiame ne gamtos poreikio klausimą, bet pačios gamtos suvokimą, paskirtį", – impresionistiškų atspaudų ciklą "Photographs of decorative plants Cyanotype impressions" apibūdina studentas.

Neryškus vaizdas

Pirmakursio Luko Vaičiulio darbai – individualios patirties refleksijos. "Esu Lietuvos kariuomenės mokyklos, jaunesniųjų karininkų vadų mokymų kursantas, todėl kariuomenės veikla yra aktuali mano gyvenime, o tai ir paskatino idėją kūriniui. Daug mąsčiau apie tai, kad dalis visuomenės nesidomi kariuomenės veikla ir gali manyti, jog čia nieko nevyksta. Mano fotografija sukurta naudojant pinhole kamerą, kuri padeda išgauti neryškų vaizdą, tampantį metafora, deja, tik iš dalies matomai Lietuvos kariuomenės veiklai mūsų šalyje", – sako pirmakursis.

Netiesioginė padėtis

Edvinas Montvilas atsitraukė nuo asmeninių patirčių ir fotografiniam projektui vystyti pasirinko vieną iš Kauno gatvių, žiūrovams papasakodamas apie "Kazio Škirpos gatvės dilemą".

"K.Škirpa – kontraversiška asmenybė. Vadovavo antisemitinei organizacijai, teigusiai, kad žydai buvo viena iš priežasčių, kurios atvedė vokiečių kariuomenę į Lietuvą. Šiomis dienomis vyksta diskusijos dėl gatvių, kurios yra pavadintos K.Škirpos vardu. Dauguma nesutinka su tuo, kad K.Škirpa, nors ir nusipelnęs lietuviams, turėtų būti pagerbtas jo vardu pavadinant gatvę. Nors Eigulių mikrorajone esančioje gatvėje gyvenimas vyksta kaip vykęs, tačiau jos išvaizda po truputį keičiasi: renovuojami namai, sovietines vaikų žaidimų aikšteles keičia naujos, šiuolaikiškos. Galbūt tai ir yra netiesioginis gatvės vardo keitimas?" – ieško atsakymo E.Montvilas.

Vardai ir veidai

Lektoriai: Artūras Morozovas, Dovilis Paliukas, Eglė Pilkauskaitė, Petras Saulėnas, Gintautas Trimakas.

Studentai: Monika Bajorienė, Jolita Balaišytė, Ainis Baltakis, Evelina Baranauskaitė, Lukas Bendinskas, Miglė Blauzdžiūnaitė, Alanas Augustas Buivydas, Tautvydas Dulieba, Lidija Kaleinikovaitė, Viktorija Karpovaitė, Gabrielius Kavaliauskas, Austėja Kuršvietytė, Šarūnas Kvietkus, Ernesta Liegutė, Justas Mažeikis, Paulina Mėlinytė, Karolina Meškevičiūtė, Edvinas Montvilas, Gabija Palšytė, Evelina Petkutė, Evelina Petronytė, Ema Petrošiūtė, Diana Marija Pūraitė, Saulė Marija Rimkevičiūtė, Vakarė Špiliauskaitė, Ernestas Tatlauskas, Toma Urmonaitė, Lukas Vaičiulis, Linas Žemgulis.