KAUNAS NYKSTANTIS IR IŠNYKĘS: VOKIETAIČIŲ NAMAS

Rodos, dar visai neseniai viename K.Donelaičio gatvės "kaimelyje" – tame už Landsbergių namo atsišakojančiame skersgatvyje, kuris tapo atskira gatve ir gavo garbingą M.Dobužinskio vardą, – stovėjo jaukus žalias namelis, pažymėtas adresu: M.Dobužinskio g. 3. Ant namo ugniasienės buvo pritvirtinta memorialinė lenta: "Šiame name 1926–1931 m. gyveno žymus pedagogas, Kauno burmistras Juozas Vokietaitis".

Nesena praeitis

Gūdžiais sovietiniais laikais namelyje gyveno seserys eucharistietės ir geroji, triukšmingoji sesuo Julytė taisė bei savotiškai užkalbinėjo dantis. Sena bormašina grėsmingai burzgė ir drebėjo, sesuo Julytė prispausdavo mano galvą prie savo plačios minkštos krūtinės ir gręždavo, gręždavo. Ir kalbėdavo, kalbėdavo. Čia galima buvo sužinoti visas "diplomatines" Bažnyčios paslaptis, visus joje sklandančius gandus ir visas saugumiečių padarytas šunybes. Visa tai mane taip domino, kad dėl to verta buvo kentėti namines dantų gydymo procedūras.

Sesuo Julytė buvo neišsenkantis informacijos šaltinis ir ne todėl, kad manimi pasitikėtų (mažai kas Bažnyčioje, tiesą sakant, anuomet pasitikėjo keista mergina, atvažiavusia iš pačios Maskvos), o todėl, kad niekada nieko nebijojo. Ėjo 1982-ieji metai.

Medinis vieno aukšto sodybinis namas su mezoninu ir prieangiu, dažytas briliantine žaluma su baltomis langinėmis buvo Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės užfiksuotas ir aprašytas 2013 m. kaip autentiškas ir tinkamai tvarkomas. Jo viduje dar buvo išlikusios senovinės krosnys ir mediniai laiptai, originalūs langų bei durų užraktai. Tais pačiais metais, kai namelis pateko į Lietuvos medinės architektūros duomenų bazę "Archimedė", būdama 89-erių sesuo Julytė mirė. 2015 m. apie namelį buvo rašoma kaip apie "kol kas Kauno centre tebestovintį".

Bajorai ir vienuolės

Didelis sklypas, besitęsiantis iki pat V.Putvinskio, anuomet vadintos Gornaja (Kalno) gatvės, nuo 1886 m. priklausė bajorų šeimai Aleksandrui ir Antaninai Skavinskams. Sklype buvo didelis sodas ir stovėjo du mediniai namai: savininkai gyveno mažame, trijų kambarių name, o antrą namą nuomojo. 1909 m. sklypą nusipirko Marija Borodzič. Gyvenamasis namas buvo padidintas, o antras namas kurį laiką stovėjo nenaudojamas ir 1910 m. buvo nugriautas.

Juozas ir Magdalena Vokietaičiai šį sklypą įsigijo 1925 m. Pradžioje jie gyveno trijų kambarių bute mansardoje, vėliau – didesniame pirmo aukšto bute. Pedagogas ir muzikas, "Saulės" draugijos mokytojų seminarijos direktorius J.Vokietaitis 1931 m. buvo išrinktas Kauno burmistru, bet tais pačiais metais mirė. Namą paveldėjo žmona su vaikais Vytautu, Algirdu, Juozu Kęstučiu, Birute ir Gražina. Vaikai sklypą padalijo, dalį jo pardavė.

Niekad nerakinamame namo prieangyje po slenksčiu įrengta pogrindinių (tiesiogine šio žodžio prasme) leidinių slėptuvė.

Sovietiniais laikais namas kurį laiką priklausė Vytautui Vokietaičiui. Po 1950 m. dalį namo nupirko P.Marcinkutė (vardas nenurodytas) ir jame apsigyveno seserys eucharistietės. Namelyje buvo įrengta koplyčia. Kitoje namo dalyje gyveno kaimynė, kurią, buvo kalbama, čia apgyvendino saugumas. Šalia namo buvo sodelis, aptvertas medine tvora.

Disidentų centras

Sesuo Julytė – Julija Kuodytė (jos vienuoliškas vardas buvo Ksavera, bet visi ją vadino pasaulietiniu vardu) – buvo 1947 m. jėzuitų įsteigtos Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vyresnioji.

"Kunigų seminarijos profesoriai ir klierikai, dančiui suskaudus ar kitokio sopulio kamuojami, eidavo pas Juliją, nes žinojo, kad ten bus suteikta ir fizinė, ir dvasinė pagalba. Šioje troboje susitikdavo, buvo laukiami saugumo persekiojami kunigai, aktyviausias jaunimas, iš kalėjimų ar tremties grįžę žmonės", – apie seserį Julytę rašė žurnalistė Irena Petraitienė.

Namelyje dažnai lankėsi kunigai: Pranas Račiūnas, Vincas Jalinskas, Juozas Zdebskis, Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, atvažiuodavo ir vyskupas Vincentas Sladkevičius, švelniai vadinamas vyskupėliu.

Sesuo Nijolė Sadūnaitė prisimena, kad saugumiečiai šį namelį vadino gyvačių lizdu, nes čia buvo renkama "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" ir "Aušros" medžiaga, vėliau čia buvo ir faktinė šių leidinių redakcija. Niekad nerakinamame namo prieangyje po slenksčiu buvo įrengta pogrindinių (tiesiogine šio žodžio prasme) leidinių slėptuvė. Saugumiečiai, atėję daryti kratos, ją mindžiodavo, bet taip niekad ir nerado.

Nebėra gražiojo namelio. Jo vietoje jau iškilo nauji, neomodernistinio stiliaus "rūmai". Dviejų aukštų namas turi įdomų kelių pakopų terasinį stogą, aukštus siaurus langus ir, rodos, net tris įėjimus iš trijų pusių, ketvirtame išsaugant buvusią ugniasienę. Sena medinė tvora vis dar juosia statybvietę.