Frankofonijos mėnesio proga Kaune susitiko net penki buvę ambasadoriai. Prancūzijos ambasadoriai Lietuvoje Philippe de Suremainas, Francois Laumonier ir Maryse Berniau bei Lietuvos atstovai Prancūzijoje Ričardas Bačkis ir Jolanta Balčiūnienė atvyko paminėti Prancūzų kultūros centro (1993–2014 m. buvusio R. Schuman Centro) veiklos 25-mečio.

Kultūrinė rezistencija

Garbūs svečiai neabejoja: sovietmečiu nutrauktos Kauno frankofonijos tradicijos vėl gyvos.

"1923 m. Kaune buvo įsteigta Lietuvių–prancūzų draugija. Apskritai tarpukario Lietuvoje prancūzų kalba ilgą laiką buvo pagrindine užsienio kalba, tad jai buvo skiriama labai daug dėmesio. Deja, sovietmečiu jos vieta buvo daugiau negu kukli. Manau, kad prancūzų kalbos ir frankofonijos tradicijų išlaikymą okupacijos metais galima laikyti netgi tam tikra rezistencijos forma, – teigė pirmasis Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje P.de Suremainas. – Kai 1991 m. atvykau į Lietuvą, iškart pajutau stiprią frankofonijos dvasią, kuri labiausiai reiškėsi Kaune. Šiandien užmirštos tradicijos vėl sugrįžta – stebime įvairias iniciatyvas, renginių gausą, turime kasmet vykstantį frankofonijos mėnesį."

Jam pritarė ir ambasadorė M.Berniau: "Mano darbo Lietuvoje metais Prancūzų kultūros centras kaip tik šventė savo 20-metį. Turėjau puikią progą susipažinti su turtinga jo istorija ir nuolatinėmis iniciatyvomis. Džiugu, kad Kaunas išlaikė tarpukario palikimą – juk būtent čia, laikinojoje sostinėje, veikė Prancūzijos pasiuntinybė ir vystėsi fankofoniška kultūra."

Ambasadorius F.Laumonier pastebėjo ir kintantį prancūzų kalbos vartojimo lygį Lietuvoje: nors prancūzų kalba dar nėra tokia populiari, kokia galėtų būti, vis daugiau tėvų leidžia vaikus į prancūziškas mokyklas.

Ambasadorė M.Berniau pabrėžė prancūzų kalbos mokytojų ir dėstytojų atsidavimą. Buvo prisimintas ir faktas, kad Lietuvai ekonomiškai sunkiais 1992–1993 m. kartu su kitomis Vakarų valstybių labdaros siuntomis šalį pasiekdavo ir prancūzų kalbos žodynai, prisidėję prie frankofonijos tradicijų atgaivinimo.

Prancūzų kalbos ir frankofonijos tradicijų išlaikymą okupacijos metais galima laikyti netgi tam tikra rezistencijos forma.

Jaudinanti pažintis

Buvę ambasadoriai taip pat pabrėžė išlikusį šiltą santykį su Lietuva, kuris paskatino juos, kad ir vienam vakarui, atvykti į Kauną. "Kai mes buvome pakviesti, visi labai spontaniškai atvykome. Mūsų darbas ir misija Lietuvoje mums suteikė begalinį džiaugsmą, tad ir ši valstybė siejasi su pačiais gražiausiais prisiminimais", – teigė P.de Suremainas.

Ambasadorius prisiminė ir pirmąjį susidūrimą su Lietuva: "Rytų Europa domėjausi nuo pat studijų universitete. Ypatingą smalsumą man kėlė Baltijos šalių paslaptingumas. Sovietmečiu man teko dirbti Maskvoje, tada pirmą kartą apsilankiau ir Vilniuje – juntama stipri lietuviška tapatybė man kėlė susidomėjimą. Vėlesniais laikais, dirbdamas Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje kaip Europos reikalų direktoriaus pavaduotojas, galėjau stebėti tą galingą lietuvių nepriklausomybės siekį, kuris pagreitino Tarybų Sąjungos griūtį. Praėjus vos savaitei po nepavykusio pučo Maskvoje, aš buvau išsiųstas į Baltijos šalių sostines, kad joms ir, pirmiausia, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui praneščiau apie nepriklausomybės pripažinimą. Nedvejodamas sutikau su paskyrimu į Lietuvą, kad Prancūzijos ambasada vėl veiktų – šį kartą Vilniuje. Lietuvos atgimimas man visuomet buvo kerintis ir įspūdingas reiškinys. Džiaugiuosi, kad galėjau dirbti būtent atgimstančioje šalyje", – pasakojo jis.

Įvertino pažangą

P.de Suremaino įpėdiniai Prancūzijos ambasadoriaus poste prisipažino iki atvykimo apie Lietuvą žinoję tik iš knygų. "Prieš atvykdamas buvau susipažinęs tik su gana nesena šalies ir regiono istorija – daugmaž nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos įvykių. Galima lengvai įsivaizduoti, kaip šis pirminis supratimas praturtėjo per trejus metus, praleistus Vilniuje. Mudu su žmona atradome labai šiltus ir malonius gyventojus, nepaisant jų tragiškos praeities; turtingą ir originalią kultūrą bei veržlumą, kurio galėtų pavydėti daugelis senųjų Europos šalių", – teigė F.Laumonier.

Antrindama kolegai M.Berniau prisiminė pirmuosius įspūdžius: Lietuva jai atrodė kaip šalis, stipriai palaikoma ES ir nemažai investuojanti į modernizavimą. "Mano darbo Lietuvoje metais šis įspūdis pasitvirtino. Itin pavykęs pirmasis Lietuvos pirmininkavimas ES, sunkus darbas, tvirtos pozicijos laikymasis Rytų šalyse vykstančių įvykių kontekste, ryžtingas energetinės nepriklausomybės siekimas – visi šie komponentai rodė Lietuvos piliečių drąsą, atsparumą ir siekių rimtumą", – komplimentų negailėjo diplomatė.

Tęsiasi bendradarbiavimas

Nacionaliniame Kauno dramos teatre ambasadoriai turėjo progą išvysti naujausią režisierės Inesos Paliulytės spektaklį "Aš – Moljeras", skirtą frankofonijos mėnesiui ir Prancūzų kultūros centro sukakčiai. Spektaklį pagal žymiojo prancūzų dramaturgo pjesę "Tariamas ligonis" su vertimu į prancūzų kalbą stebėjo gausiai susirinkusi prancūziška ir lietuviška auditorija. Salėje nuolat skambėjusi prancūzų kalba neleido suabejoti – frankofoniška kultūra Kaune tikrai gyva.

Prancūzų kultūros centro vadovė Birutė Strakšienė taip pat džiaugėsi Kaunui grąžinama frankofonijos dvasia. "Kaunas – tikras prancūziškų tradicijų lopšys ir Lietuvos tarpukario intelektualų centras. Nuostabu stebėti, kaip prancūziška kultūra vėl grįžta į Kauną ir netgi tampa populiaresnė nei bet kada anksčiau. Jau net sunku suskaičiuoti visus renginius, konferencijas, istorines paskaitas, prancūziškas dienas ir savaites bei frankofonijos mėnesius, kuriuos mes surengėme. Vienas svarbiausių mūsų pasiekimų – 1997 m. pasirašyta Kauno bei Grenoblio miestų susigiminiavimo sutartis, tebesitęsianti iki šiandien ir skatinanti dar glaudesnį Prancūzijos ir Lietuvos bendradarbiavimą", – teigė ji.