KAUNO MARIŲ SALOJE ROBINZONAI VALGĖ KIRMĖLES

Miegmaišis, palapinė, rankšluostis ir rūbų pamaina. Priėmę iššūkį – beveik trims paroms pabėgti nuo civilizacijos – į Kauno mariose esančią Paukščių salą su tokia nedidele manta leidosi daugelis stovyklos „Robinzonų sala“ dalyvių.

Mariose netoli Kruonio hidroelektrinės esančioje negyvenamoje Paukščių saloje didžiąją metų dalį šeimininkauja sparnuočiai. Nuo balandžio iki rugpjūčio 1 d. žmonėms kelti koją į šį ornitologinį draustinį draudžiama, mat čia įsikūrusios retos paukščių rūšys peri jauniklius. Kauno marių regioninio parko darbuotojai pasinaudojo šiemet jau pasibaigusiu draudimu ir surengė čia „Robinzonų salos“ stovyklą.

Į ją kviesti pasiryžusieji beveik trims paroms atsisakyti įvairių civilizacijos sukurtų patogumų, tarp jų – bevielio interneto ryšio, nebijantieji fizinio darbo. Po griežtos atrankos stovyklauti Paukščių saloje išsiruošė keturiolika lietuvių ir užsieniečių.

Valtimis nuplukdyti į salą, savanoriai su pora parko darbuotojų įkūrė stovyklavietę, užkūrė laužą ir pradėjo darbuotis: apsiginklavę kirvukais, pjūkliukais ir žirklėmis, ėmė naikinti paukščiams perėti trukdančius krūmus.

Modernias virykles stovykloje atstojo laužo liepsna, dušą – marių vanduo, gelbėjęs ir nuo karščio, užklupusio stovyklautojus saloje, kur nėra natūralaus šešėlio, nes neauga nei vienas medis – tik daug žolių. Pritrūkus geriamojo vandens, kiaušinius teko virti marių vandenyje.

„Nieko tokio, juk kiaušinio su lukštu nevalgai – nusilupi. Be to, vanduo užvirė, taigi, jei jame ir buvo kokių gyvių, jie išvirė“, – netradiciškai virti kiaušiniai nenuliūdino vienos stovyklautojų, Kauno senamiesčio draugijos vadovės Onos Peičiūtės.

„Turime ir šaldytuvą“, – kartono dėže uždengtą metro gylio duobę žemėje didžiuodamasis rodė trumpam robinzonu tapęs renginių organizatorius Tomas Sinkevičius. – Pažiūrėkite, iš jo išimti maisto produktai – šalti.“

Stovyklos dalyviai maitinosi ne tik organizatorių parūpintu maistu – ir tuo, ką valgomo rado saloje.

„Vietoj deserto ragavom putino uogų, jaunų liepų lapų. Koks tų lapelių skonis? Juos galima būtų valgyti vietoj traškučių“, – šyptelėjo robinzonė.

Kitas stovyklautojas – 16-metis Matas Bagdonas – ruošdamas malkas laužui rado ir ko užkąsti: ėmė valgyti sutrūnijusiame medyje rastus vikšrus. Prie jo prisijungė dar keli stovyklautojai.

Skonis – kaip lazdyno riešutų.

„Skonis – kaip lazdyno riešutų“, – į burną dėdami dar gyvus vikšrus, naujieji robinzonai aptarė jų skonį. Vėliau stovyklautojai sugalvojo vikšrus išsikepti ant laužo.

Paragauti kirminų skatinęs M.Bagdonas – vienintelis į suaugusiesiems skirtą stovyklą įsiprašęs nepilnametis.

„Jį priimti mus įtikino labai rimtas motyvacinis laiškas. Žinoma, teko gauti ir vaikino tėvų sutikimą“, – šiam kandidatui padarytą išimtį prisiminė parko darbuotoja Ramunė Mikitiejeva. Pasak jos, sprendimas priimti į stovyklą Matą pasiteisino: vaikinas pasirodė besąs bene labiausiai prisitaikęs gyventi gamtoje.

Dalydamiesi įspūdžiais, naujieji robinzonai ne tik lenkė pirštus, skaičiuodami, kiek skirtingų rūšių paukščių pamatė saloje, bet ir džiaugėsi trumpam pabėgę nuo miesto šurmulio, pabuvę tyloje, vandens apsuptyje, padarę gerą darbą – beveik visą didžiąją Paukščių salą išvalę nuo krūmų.