"Raudonkepuraitė galima interpretuoti įvairiai. Man ji tiesiog praeivė, moteris, vaikštanti tarp mūsų", – savo parodą "Raudonkepuraitė-is ir co II" pristato tapytojas Arvydas Martinaitis ir skuba pridurti: visų kūrybos kodų nenorįs atskleisti, antraip žiūrovas neteks galimybės pačiam sukurti savo interpretaciją.

A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje pristatyti darbai – prieš metus Panevėžyje atidarytos parodos tęsinys, papildytas naujais ir keliais senesniais A.Martinaičio tapybos kūriniais.

Apie klausimų keliantį meną, paslaptingą Raudonkepuraitį ir dailės pamokų svarbą mokyklose – pokalbis su pačiu tapytoju.

– Raudonkepuraitė – visiems nuo vaikystės gerai žinoma pasaka, kupina įvairiausių interpretacijų. Psichologas Erichas Frommas ją netgi susiejo su vyrų ir moterų santykiais. Kokia reikšmę jums turi ši pasaka?

– Pati originali istorija savyje jau talpina begalę reikšmių ir simbolių. Raudonkepuraitės išėjimas į mišką, vilko klasta – visa tai puikiai suvokiama simbolika, kurią vėliau galima interpretuoti įvairiai. Vis dėlto XXI a. Raudonkepuraitė jau transformuojasi, mainosi ir it chameleonas keičia savo spalvas. Šiandien ji gali būti tiesiog pažįstama moteris, su kuria kartkartėmis prasilenki gatvėje. Žinoma, aš šią pasaką matau šiek tiek kitaip, negu ją žmonės suvokė XVII a., kai ši buvo parašyta. Kaip ir E.Frommas, kuriu savo interpretacijas suliedamas pasaką su realybe. Tačiau sunku už pačią Raudonkepuraitę pasakoti jos istoriją. Geriausia būtų, jei ji tai padarytų pati, tik klausimas, ar išdrįstų?

Vieni šiai pasakai dar iš vaikystės jaučia stiprius sentimentus, kitiems ji nėra tokia paveiki. Manau, kad kiekvienas, žvelgdamas į kūrinį, jį supras savaip. Juk ne visada privalu visus simbolius akivaizdžiai išguldyti drobėje. Kai rengiau pirmąją Raudonkepuraitės parodą Panevėžyje, pristačiau ir darbą pavadinimu "Vilkai" – drobė buvo visiškai juoda. Pristatymo metu susirinkusiesiems paaiškinau darbo koncepciją, papasakojau apie kūrinį. Lankytojai vis sukinėjosi apie paveikslą, bandydami įžvelgti, kur gi slepiasi tie vilkai, kol galiausiai nusivildavo nieko taip ir neradę. Tačiau tereikėjo mokėti juos pamatyti. Manau, svarbiausia, kad paveikslai užduotų klausimų, ir nebūtinai privalu surasti visus atsakymus.

Manau, svarbiausia, kad paveikslai užduotų klausimų, ir nebūtinai privalu surasti visus atsakymus.

– Jūsų Raudonkepuraitės versijoje atsiranda ir Raudonkepuraitis. Kokia jo istorija?

– Tai yra realus žmogus, kuris, gaila, taip ir neatėjo į parodos atidarymą. Tikėjausi, kad jis pasirodys ir bus galima surengti performansą, kupiną netikėtumų. Tačiau gal taip ir turėjo būti – juk vis dėlto svarbiausia čia Raudonkepuraitė. Birželio pradžioje paroda keliaus į Birštoną, galbūt Raudonkepuraitį išvysime ten. O jeigu ne, teks jį nutapyti, kad Raudonkepuraitei vienai nebūtų taip liūdna.

– Darbuose Raudonkepuraičio dar nėra?

– Ne, juk būtų neįdomu, jei jis būtų nutapytas. Parodos pavadinime aiškiai užšifruota, kad tai yra Raudonkepuraitė ir kiti – ji čia pagrindinė, tad nesinori jos užgožti.

– Parodoje eksponuojami ir jūsų retrospektyviniai darbai. Paveikslų personažai dažnai atsikartoja vis kitame darbe, taip tarsi keliaudami. Galbūt visi jie pasakoja vieną didelį pasakojimą?

– Galima ir taip teigti. Viename Raudonkepuraitės ciklo paveiksle vilkas patapo mano darbuose dažnai regimu zuikiu. Grėsmingas gyvūnas taip įgavo šiek tiek švelnumo. Kitos serijos paveiksle zuikis sėdi šiurpiam monstrui ant peties, taip iš dalies nuslopindamas jo baisumą. Apskritai, zuikis – raminantis personažas, kuris sušvelnina visą paveikslo ekspresiją ir gaivališkumą, žmogui tampa maloniau į jį žiūrėti. Šis veikėjas neretai apsigyvena ir tapytojos Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės darbuose. Vis pajuokaujame, kad mūsų zuikiai turi visai kitokią prasmę. Mano – žaismingi, kartais netgi erotiški. O Aušra savo zuikių prasmės taip ir neišduoda, bet geriau tegul tai ir lieka paslaptis.

Neseniai mane rodė per televizijos laidą – su žurnaliste kalbėjome apie idėjas ir įkvėpimus. Po laidos man paskambino profesorius tapytojas Povilas Ričardas Vaitiekūnas: "Kodėl tu viską taip atvirai pasakoji? – paklausė jis manęs. – Tegul žiūrovas pats aiškinasi prasmes ir idėjas." Tikra tiesa – kartais viską išpasakodamas gali sugriauti pačių žiūrovų interpretacijas, kurios yra be galo svarbios.

– Kokie personažai jus įkvepia kurti? Mitologiniai ar sutikti realiame gyvenime?

– Manau, kad mūsų gyvenimas vis dėlto nėra toks jau ramus, kaip gali pasirodyti. Tiek Lietuvos kultūrinėse, tiek socialinėse ar politinėse sferose yra daug ekspresijos, įdomiausių istorijų. Tad ir savo darbams įkvėpimo semiuosi iš paties gyvenimo. Mano bičiulis tapytojas Sigitas Laurinavičius kartą yra pasakęs: "Aš gyvenu paveiksle ir paveikslas manyje gyvena." Ši idėja man labai artima. Aš pats ir mano sutikti žmonės – visi esame personažai, kurie bet kada gali įžengti į paveikslą ir tapti jo dalimi.

– Savo kūryboje mėgstate abstrakcijas. Manote, kad kartais geriau palikti daugiau vietos interpretacijoms, tad tikriausiai tokia tapyba tam puikiai tinka?

– Pastaruoju metu nuo abstrakcijos šiek tiek pasitraukiau. Pats abstrakčios tapybos pikas buvo 2014–2016 m., kai nutapiau ciklą "Spalvų zona". Šiuo metu mano kūrybiniame kelyje vyksta perėjimas į žmogaus būties nagrinėjimą, tačiau visada norisi eksperimentuoti, ieškoti, stebinti žiūrovą. Abstrakcijos tam puikiai tinka – kartais kurdamas netgi nenaudoju teptuko, vietoj jo dažą užtepu su plačia glaistykle. Unikalu tai, kad jeigu abstraktus darbas pavyksta, pakartoti tokius pačius potėpius būna sunku, praktiškai neįmanoma. Spalvų žaismas ir faktūrų keitimasis tokiuose kūriniuose man primena vaikystę, kai kieme su draugais kurdavome vadinamuosius sekretus – spalvingas gėlių ar kasdienių daiktelių kompozicijas uždengdavome stiklo šuke ir užkasdavome smėliuku ar žeme.

Kūrinio žiūrovų interpretacijos yra itin svarbios. Prisimenant tai, ką sakė profesorius P.R.Vaitiekūnas, nereikėtų pačiam autoriui per daug aiškinti apie kūrinį, žmogus arba ką nors įžvelgia, arba ne. Iš tikrųjų tampa visai nebeįdomu, kai per daug papasakoji – tokia pasaka, literatūra, bet ne tapybos kūrinys. Paveikslas turi užduoti klausimą, bet iki galo į jį neatsakyti – o čia jau neretai iškyla keblumų, nes eilinis žmogus ne visada yra pakankamai išprusęs.

Manau, kad tai vidurinių mokyklų problema – per dailės pamokas mokinius moko kuo tiksliau ir gražiau ką nors nupiešti, bet nekalba apie eksperimentus, abstrakcijas, jausmus. Dėl to kartais žmonės nesupranta abstraktesnio meno, sako: kas čia tokio ir aš taip galėčiau, o gilesnės prasmės neįžvelgia. Tačiau abstrakcijos – sudėtingas dalykas, reikia ir apie spalvas bei faktūras išmanyti.

– Dėstote tapybą Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultete. Galbūt kartais jaučiate, kad tenka lopyti vidurinės mokyklos paliktas spragas?

– Tikrai taip. Dėstau antrakursiams ir trečiakursiams – atrodo, kad jie turėtų šį tą nusimanyti ir būti pasiruošę diskutuoti apie spalvą, kompoziciją, mokėti dvimačiame popieriaus lape nestandartiškai dėlioti objektus. Gaila, tačiau beveik visada tenka pradėti nuo pradmenų. Nesusipratimų atsiranda ir kai kokiame nors katedros posėdyje būna nusprendžiama, kad reikėtų pradėti dėstyti eksperimentinę tapybą. Tačiau be įtvirtintų pagrindų kalbėti apie eksperimentą neišeis.

– Kuriate ir grafikos kūrinius. Galbūt ketinate surengti šių darbų parodą?

– Manau, kad vertėtų. Jau kalbėjausi su Vilniaus grafikos galerijos "Kairė – Dešinė" atstovais, galbūt netolimoje ateityje tokia paroda įvyks. Tačiau tvirtai šių kūrinių grafika nevadinčiau – tai labiau piešiniai, sukurti aliejine pastele, tušu, plunksnele. Manau, kad jie puikiai papildytų tapybos darbus. Gal net būtų įdomiausia surengti ir piešinių, ir tapybos darbų parodą, kurioje būtų eksponuojami kūriniai iš įvairių kūrybos laikotarpių, tada atsirastų daugiau aiškumo.

Kas? A.Martinaičio paroda "Raudonkepuraitė-is ir co II".

Kur? A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada? Veikia iki gegužės 20 d.