Laimingasis, į laisvę ištrūkęs anksčiau už kitus | KaunoDiena.lt

LAIMINGASIS, Į LAISVĘ IŠTRŪKĘS ANKSČIAU UŽ KITUS

"Nesitikėjau, kad dar kada grįšiu", – sako gūdžiu sovietmečiu į Vakarus ištrūkęs Atis Bankas. Beveik keturis dešimtmečius Kanadoje gyvenantis muzikantas prisipažįsta dažnai pagalvojęs, ar būtų palikęs Lietuvą, jei būtų žinojęs, kad ji vėl bus laisva.

Kaune gimęs A.Bankas į Kanadą išvyko dar 1982 m. ir, po didžiulės atrankos, prisidėjo prie Toronto nacionalinio simfoninio orkestro. Anuometės Lietuvos konservatorijos auklėtinis, meistriškumą tobulinęsis pas garsųjį Davidą Oistrachą Maskvos P.Čaikovskio konservatorijoje, savo patirtimi dalijasi su jaunaisiais muzikantais. A.Banko pedagoginė veikla įvertinta apdovanojimais – prizines vietas tarptautiniuose konkursuose užima ir jo auklėtiniai.

Neseniai gimtajame mieste apsilankęs smuikininkas dalyvavo VII tarptautiniame kamerinės muzikos festivalyje "Avanti", kuriame pasirodė duetu su pianiste Victoria Korchinskaya-Kogan. A.Bankas sugrojo Lietuvoje nepelnytai užmiršto lietuvių kilmės žydo smuikininko ir kompozitoriaus Josepho Achrono kūrinį.

Pokalbis su A.Banku – apie lietuviškos klasikinės muzikos populiarinimą Šiaurės Amerikoje, Kanados pareigūnų įtarimus šnipinėjant Sovietų Sąjungai, sudėtingą adaptacinį laikotarpį ir emocingus sugrįžimus į Kauną.

– Tarptautinis festivalis "Avanti" sujungia Lietuvos aukštųjų muzikos mokyklų absolventus ir pripažintus užsienio atlikėjus. Ką jums reiškia galimybė groti festivalyje ir būti pavyzdžiu jauniems Lietuvos muzikantams, kurie dar tik žengia pirmuosius žingsnius didžiosios scenos link?

– Pirmiausia man labai daug reiškia vien atvažiuoti į gimtąją Lietuvą ir čia sugroti. Aplankius miestą, kuriame užaugau, visad aplanko pačios gražiausios emocijos. Festivalio tikslas man taip pat labai artimas. Manau, kad idėja į vieną muzikos šventę sujungti kol kas tik pradedančius savo muzikinį kelią atlikėjus su jau sulaukusiais pripažinimo, yra labai sveikintina. Tokie renginiai yra puiki proga pasimokyti vieniems iš kitų. Be kitų savo veiklų, Toronte taip pat dėstau smuiko meną. Mano studentai to nežino, tačiau aš iš jų daug ko išmokstu, juk kiekvienas yra savita asmenybė. Taip pat bendraujant su studentais labai naudinga ir įsiklausyti, kas veikia pedagoginėje praktikoje, o kas vis dėlto ne. Taip pasisemi idėjų tolesnėms pamokoms.

– Išvykote į Kanadą dar gūdžiais sovietiniais laikais. Tikriausiai kilo didžiulių sunkumų paliekant Lietuvą? Be to, tuo metu kanadiečiai galėjo ir įtarti jus dirbant sovietų saugumui.

– Labai geras klausimas. Kanadoje iš tikrųjų į visus atvykėlius iš Sovietų Sąjungos buvo žvelgiama kaip į potencialius agentus. Vyko ir patikrinimai, apie kuriuos sužinojau jau vėliau. Pavyzdžiui, kai pradėjau dėstyti Toronto Karališkosios konservatorijos įsteigtoje smuiko studijoje, iš pradžių vesdavau pamokas visiems norintiems – studentams, suaugusiems, turintiems stiprius pradmenis ir neturėjusiems jokio pasiruošimo. Šias mano pamokas lankydavo ir keletas keistokų suaugusių vyrų. Jie vis užvesdavo tam tikrus pokalbius, kurie, vėliau supratau, buvo skirti patikrinti mano mąstysenai ir požiūriui. Po keleto tokių pokalbių vyrai nepasirodydavo, nors buvo sumokėję už devynias ar daugiau pamokų. Tuo metu Kanadoje veikė tam tikra patikros sistema, kurios dabar nebėra. Gal ir negerai, kad ši praktika nebetaikoma – imigracijos srautai Kanadoje dideli kaip niekad, ir neaišku, kas tie žmonės ir ko atvažiavo.

Man teko pusę metų laukti Italijoje vien tam, kad mane įleistų į šalį. Tai buvo labai įdomus periodas mano gyvenime. Gyvenau pusbadžiu, kadangi būdavo paskiriama labai mažai lėšų ir tekdavo stipriai taupyti. Taip pat privalėjau užpildyti įvairiausias anketas ir klausimynus. Jeigu tokioje anketoje ką nors sumeluotum, tavęs nebeįleistų į šalį, kadangi tam tikrais kanalais būdavo patikrinama, ar parašei tiesą. Suprantama, ne tik patekimas į Kanadą, bet ir pats išvažiavimas iš sovietinės Lietuvos buvo labai sunkus. Laukė krūva popierizmo – reikėjo priduoti daugybę dokumentų, pateikti pažymas, kad neturi automobilio, garažo ar dar kokio nors panašaus turto. Tačiau noras pabėgti iš sovietinės santvarkos buvo labai stiprus. Niekada nepamiršiu to jausmo, kai pagaliau išvykau. Tik kirtęs Austrijos sieną pasijutau saugus, nes iki tol neapleido nuojauta, kad dar visko gali įvykti.

– Atvykote į Kanadą iš visiškai kitokio socialinio ir muzikinio konteksto. Ar nekilo sunkumų adaptuojantis prie šios šalies profesinių praktikų?

– Profesiniai skirtumai buvo žymūs, tačiau daug sunkiau pripratau prie socialinių. Trejus pirmus metus po atvykimo labai troškau grįžti į Europą ir apsigyventi kurioje nors šio žemyno šalyje. Tarpžemyniniai skirtumai iš pat pradžių pasirodė esantys per dideli. Tačiau ilgiau pagyvenęs Kanadoje pažinau tenykštę kultūrą, supratau žmonių mąstyseną ir čia egzistuojantį socialinį bei profesinį kontekstą. Adaptacijos laiką lengvino ir tai, kad žinojau, jog neturiu kur grįžti. Juk apsisukęs ant kulno neparvyksi atgal į Sovietų Sąjungą. Tad negali gyventi tik prisiminimais ir ilgesiu, turi eiti pirmyn. Dabar dažnai pagalvoju – jeigu būčiau žinojęs, kad po aštuonerių metų režimas sugrius ir sistema pasikeis, būčiau palaukęs. Tačiau tada atrodė, kad tokia santvarka truks amžinai.

Kalbant apie profesines praktikas, gavus nuolatinį darbą adaptacinių sunkumų taip pat nepavyko išvengti – juk viskas čia kitaip, taikomi visiškai kitokie standartai. Nebūtinai jie yra geresni, bet tiesiog visiškai skirtingi nuo įprastų. Tačiau privalai šias tradicijas priimti ir su jomis susigyventi, kad galėtum gauti darbą, dėstyti, koncertuoti ir įnešti savo asmeninį indėlį į šalies muzikinį kontekstą. Nesinorėjo, kad apie mane nuolat atsilieptų "ai, čia tas iš Rusijos". Juk tais laikais vakariečiams didelė dalis Europos buvo tiesiog Rusija – tai pasikeitė tik griuvus Sovietų Sąjungai. Tad norėjau pritapti, prisijaukinti kanadietišką atlikimo meną. O jis tikrai skyrėsi.

Atvykęs į Kanadą supratau, kad čia kūriniai atliekami daug moderniau ir gyviau nei sovietinėse šalyse. Lietuvoje gyvenome kaip kalėjime, tad reikiama cirkuliacija nevyko ir kūrinių stiliai bei atlikimas nesikeitė, kaip turėtų būti laisvame pasaulyje. Atlikimo menas yra gyvas, pulsuojantis, besikeičiantis – netgi Johanno Sebastiano Bacho laikais jo kūriniai nebuvo visada vienodai atliekami, bet keitėsi, transformavosi. Pokyčiams įtakos turi ir besikeičiantys instrumentai. Tačiau sovietinėje praktikoje galima atrasti ir teigiamų dalykų – visiškai nesikeičiant atlikimui, it kokiame antikvariate, yra išlaikomos tradicijos. Tačiau tai tinka tik itin tradiciniams kūriniams.

– Iš Lietuvos išvykote daugiau nei prieš 30 metų. Kokius pokyčius šalies kamerinėje muzikoje matote sugrįžęs į gimtinę?

Lietuvišką muziką garsinu įvairiais būdais – ir pats ją atlikdamas, ir kviesdamas lietuvių muzikus į Kanadą.

– Pirmą kartą Lietuvą aplankiau po išvažiavimo praėjus 22 metams. 2003 m. mane pakvietė festivalis "Sugrįžimai". Tai buvo pati emocionaliausia savaitė mano gyvenime, norėjosi verkti prie kiekvieno namo. Kai išvažiavau, buvau įsitikinęs, kad niekada neturėsiu galimybės sugrįžti atgal, tad buvo taip neįtikima vėl išvysti Kauną. Po pirmojo sugrįžimo stengiuosi į Lietuvą atvykti bent kartą per metus. Kol kas tai puikiai pavyksta. Grįžęs čia tikrai pastebiu, kaip viskas pasikeitė. Juk įsigalėjo visiškai kita, daug laisvesnė sistema. Žmonės nebėra uždaryti ir gali laisvai judėti, ieškoti įkvėpimų, dalytis muzika su kitų šalių kūrėjais. Lietuvos kompozitorių veikla yra daug platesnė ir daugiau išsivysčiusi nei buvo sovietų režimo metais. Dabar turimos kūrybinės laisvės neįmanoma palyginti su sovietine situacija. Kovo mėnesį Toronte kaip tik rengėme koncertą su Lietuvos muzikantais. Kanadiečiai grojo Kanadoje, o lietuviai – Lietuvoje. Žiūrovai bendrą vaizdą galėjo išvysti vaizdinės transliacijos būdu. Taigi esu pažįstamas su lietuvių kompozitorių kūriniais ir veikla, nors ir ne taip plačiai, kaip būtų, jeigu gyvenčiau Lietuvoje. Tačiau manau, kad lietuvių muzikai sparčiai eina į priekį.

– Jūsų koncerte skambėjo ir Lietuvoje retai girdimo Lietuvos žydų kilmės smuikininko bei kompozitoriaus Josepho Achrono kūryba. Gal koncertuodamas stengiatės pristatyti kuo daugiau lietuvių kilmės kompozitorių, kurie nėra itin žinomi?

– Užsienyje visad stengiuosi pristatyti kuo daugiau lietuvių kompozitorių kūrybos. Lietuvišką muziką garsinu įvairiais būdais – ir pats ją atlikdamas, ir kviesdamas lietuvių muzikus į Kanadą. Kasmet šioje šalyje rengiu festivalį "Music Niagara", kuriam šiemet sukanka 20 metų. Nemanau, kad kuris nors kitas Šiaurės Amerikos festivalis yra sulaukęs tiek lietuvių muzikantų. Kompozitorius J.Achronas kilo iš Lazdijų. Jis buvo ypač gabus, griežti smuiku pradėjo dar vaikystėje. Kūrinį, kurį atlikome koncerte, jis parašė būdamas vos septyniolikos ir dedikavo tėvo atminimui. Dėl to jis turi tam tikrų maldos ir raudos motyvų. Žymusis austrų kompozitorius Arnoldas Schoeonbergas apie J.Achroną yra pasakęs: jis – didžiausias nepripažintas talentas. Iš šio muziko lūpų tai yra didžiulis komplimentas. Gaila, kad J.Achrono populiarumas anaiptol nėra toks, koks turėtų būti. Nors šio kompozitoriaus kūriniai atliekami žymiausių pasaulio smuikininkų, Lietuvoje jis nepelnytai užmirštas. Vis dėlto tikiuosi, kad klasikinės muzikos gerbėjai atras J.Achroną ir jis užims tinkamą vietą muzikos istorijoje.

GALERIJA

  • Laimingasis, į laisvę ištrūkęs anksčiau už kitus
  • Laimingasis, į laisvę ištrūkęs anksčiau už kitus
  • Laimingasis, į laisvę ištrūkęs anksčiau už kitus
  • Laimingasis, į laisvę ištrūkęs anksčiau už kitus
  • Laimingasis, į laisvę ištrūkęs anksčiau už kitus
  • Laimingasis, į laisvę ištrūkęs anksčiau už kitus
  • Laimingasis, į laisvę ištrūkęs anksčiau už kitus
  • Laimingasis, į laisvę ištrūkęs anksčiau už kitus
  • Laimingasis, į laisvę ištrūkęs anksčiau už kitus
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS