Menininkė L. Jonikė: myliu Lietuvą tokią, kokia ji yra | KaunoDiena.lt

MENININKĖ L. JONIKĖ: MYLIU LIETUVĄ TOKIĄ, KOKIA JI YRA

Geriausio metų kūrinio rinkimuose šiemet ovacijos triskart skambėjo tekstilininkei Linai Jonikei. Jos darbas "Senis I-II" pelnė tiek publikos, tiek muziejaus ekspertų, VDU menotyrininkų simpatijas, tiek privačios institucijos prizą. Šie sutapimai – itin retas atvejis, paprastai, žiūrovų pasirinkimas nesutampa su menotyrininkų vertinimu.

Geriausio metų kūrinio rinkimuose šiemet ovacijos triskart skambėjo tekstilininkei Linai Jonikei. Jos darbas "Senis I-II" pelnė tiek publikos, tiek muziejaus ekspertų, VDU menotyrininkų simpatijas, tiek privačios institucijos prizą. Šie sutapimai – itin retas atvejis, paprastai, žiūrovų pasirinkimas nesutampa su menotyrininkų vertinimu.

Tiesa, pati menininkė nesistebi: 2002-aisiais, kai pirmąkart dalyvavo šiuose rinkimuose, sulaukė tokio pat dvigubo įvertinimo.

Kukli, nors neabejotinai – viena žymiausių Lietuvos tekstilininkių. Viena iš nedaugelio menininkų, kalbančių tik tuomet, kai turi ką pasakyti. Iškalbingi ir jos darbai. Ne išimtis – ir geriausiuoju išrinktas "Senis I-II", neįprasta forma pasakojantis senelio, kurio menininkė niekada nepažinojo, istoriją. Žuvusio rezistencijos kovotojo likimą kūrinyje originaliai simbolizuoja girgždantis gilzių takas ir balti drobiniai marškiniai.

Apie kuklumą, raudoną spalvą, kelis tūkstančius gilzių bei kūrybos paslaptis – pokalbis su tekstilininke L.Jonike.

– Geriausio metų kūrinio rinkimuose jūsų darbas pelnė tiek publikos, tiek muziejaus ekspertų ir menotyrininkų simpatijas. Kaip manote, kas labiau patraukė publiką – perteikiamos minties aktualumas ar jos pateikimo forma?

– Istorija papasakota naujai, su naujomis technologijomis, nauja išraiška. Šio kūrinio atlikimas reikalavo daug ir kruopštaus darbo. "Senis I-II" pradėtas daryti prieš trejus metus. Pastebėjau, jog kūrinio tema yra aktuali daugeliui lietuvių. Labai džiaugiuosi, kad aktuali.

– Kaip kilo mintis nutiesti kelią iš gilzių? Ir iš kur tiek pavyko jų gauti?

– Kai draugų pradėjau teirautis dėl šovinių tūtelių, visi labai juokdavosi. Klausė, kam man jų reikia, ir juokavo, kad rengiuosi jas parduoti. Gal dėl to, jog prašiau daug – viso vagono. Įsivaizdavau, kad jei prašysiu tiek, tai gal ir gausiu trečdalį.

Tūtelių paiešką pradėjau prieš porą metų. Pagalbos prašiau įvairiausiais kanalais, gavau. Tos, iš kurių sudėliotas takas, – standartinio kalibro ir labai dažnai aptinkamos  pas medžiotojus, seniau – pas rezistencijos kovotojus. O keturios tūtelės, kurios yra pačioje instaliacijoje ir jungia plastikinę dalį su fotografija, yra autentiškos, rastos partizanų kovų vietose.

Iš viso darbe panaudota 4050 tūtelių. 4046 grindinyje ir 4 jungiamosios instaliacijoje.

– Balti drobiniai marškiniai – dažnas rezistencijos simbolis.

– Tai žiūrovams kol kas nežinomos detalės. Kai nusprendžiau, kad darbe turi būti balti drobiniai marškiniai, kreipiausi į Karo muziejų. Prašiau pateikti tokių eksponatų, kuriais remdamasi galėčiau išsiuvinėti jų motyvą. Muziejus atsakė, kad tokio eksponato neturi ir patys labai norėtų jį pamatyti. Tuomet sugalvojau kreiptis į Rumšiškių liaudies buities muziejų. Jų fonduose ir radau.

Dar domėjausi ir partizanų simbolika. Akylesni žiūrovai gal aptiko vienoje rankovėje mano darbe išsiuvinėtą dvigubą kryžių. Tai kukliai atspindi mano pažiūras šioje rezistencijos istorijoje.
Kūrinį "Senis I-II" ruošėme kartu su architektu Audriu Karaliumi. Tikėjomės atstovauti Lietuvai Venecijos bienalėje. Tačiau likome treti ir mūsų projektas nepateko į bienalę. Pačioje kūrinio idėjos pradžioje aš jau turėjau šio šovinių tako, kaip kilimo, viziją, kurią dar kiek pakoregavo kolega A.Karalius.

– Plastiką apipavidalinote viena seniausių tekstilės technikų – siuvinėjimu. Kiek pastangų tai pareikalavo?

– Taip, kai siuvinėjau šį darbą, teko plastiką pradurti pirštu. Tam naudojau metalinį antpirštį. Kadangi siuvinėjau beveik metus – tai yra ne tik kruopštus, bet ir sunkus darbas, man net nustojo augti pirštų nagai. Tačiau vieną dieną nutiko tikrai netikėtas dalykas – pradėjo durti pirštą, kuris buvo su antpirščiu. Pasirodo, nuo tokio ilgo siuvinėjimo pradilo metalinis antpirštis. Dviejose vietose.

Savo bičiulei papasakojau šią neįtikimą savo patirtį. Mano draugė vėliau vyko į Prancūziją, į svečius, ir parvežė vienos prancūzės dovanotą antpirštį. Pastarasis, įdėtas į specialų siūtą dėkliuką, turėjo savo istoriją. Antpirštį prancūzė buvo pirkusi jaunystėje, kartu su dabar jau mirusiu savo vyru. Daiktas buvo toks gražus, kad jam pora išleido paskutinius pinigus. Sujaudinta mano kūrinio temos ir antpirščio istorijos, ji padovanojo man savąjį – kad pabaigčiau kūrinį. Mane labai žavi tokie netikėtumai, gal kada nors reikės apie juos padaryti parodą.
Nuotrauką man padėjo padaryti fotografas Rymantas Penkauskas. Porą kartų kartu važiavome į mišką. Ši bruknienojų nuotrauka daryta Pravieniškių miškuose. Tose vietose buvo rasta ir partizanų sleptuvė.

– Geriausio metų kūrinio rinkimuose dalyvaujate retai, tačiau visuomet užtikrintai. Kodėl kitaip nei daugelis menininkų, nesiunčiate savo darbų kasmet?

– Nejaučiu stimulo dalyvauti kasmet, nes dalyvauju daugelyje kitų parodų. Šioje parodoje mano darbas atitiko pateiktą temą – "Tradicinė paroda, skirta Valstybės atkūrimo dienai". Norėjosi, kad šį darbą pamatytų kuo daugiau žmonių. Kai turi ką pasakyti, tuomet ir kalbi. Esu patenkinta šiuo savo kūriniu, tuo garsu, kuris sklinda einant gilzių taku – todėl ir dalyvavau.

– Savo kūriniuose ne pirmą kartą liečiate tautinio identiteto, patriotiškumo temas.

– Šia tema kalbu dėl to, jog mano senelis buvo partizanas. Niekada jo nemačiau. Šis vidinis sopulys ilgai buvo viduje. Kai sugalvojau įprasminti jį kūrinyje ir atradau tinkamą formą, jis tarsi išsprogo. Patriotiškumo tema mano genuose, matyt, yra sudėliota. Nežinau, kas yra su manimi, kad aš taip myliu Lietuvą. Myliu tokią, kokia ji yra.Į  ją įsikabinusi čia sėdžiu, niekur neišvykstu.

– Dažnas jūsų darbas – fotografijos ir tekstilės duetas. Kaip atradote tokią formą?

– Pirmasis toks darbas ir buvo parodytas 2002-aisiais Geriausio metų kūrinio rinkimuose. Jis, kaip ir pastarasis, buvo įvertintas. Man patinka tas vaizdinys, kai padarius atstumą tarp plastiko ir fotografijos, ant pastarosios krenta šešėlis. Trūkumas tik tas, kad plastiko paviršius braižosi.

– Kuklumas menininkui reikalingas, ar atvirkščiai – kenkia?

– Tai mano bėda. Aš ją puikiai žinau. Kuklumas yra nelaimė šiais laikais, o įžūlumas – laimė. Dabar aš jau tikrai taip galvoju.

– Pastaruoju metu moterims menininkėms skiriamas ne vienas įvertinimas. Ką reiškia būti moterimi kūrėja Lietuvoje?

– Aš kitaip gyventi negaliu. Negalėjau anuomet, negaliu ir dabar. Gal tai nepriklauso nuo lyties ar laiko. Jei gali nekurti – nekuri. Tačiau aš negaliu. Esu labai dėkinga savo šeimai, vyrui, kurie leidžia kurti ir nevaro manęs ravėti daržų. Galiu leisti sau sėdėti nedideliame kampelyje ir tiesiog pasinerti į kūrybą, susitelkti, pamąstyti.

– Gyvenate Rumšiškėse. Aš nedidelis miestelis menininkui pranašesnis už didmiestį?

– Turiu nedidelį ir ramų savo kūrybos kampelį, kuriame dirbu. Kai pabosta uždara erdvė, kartais dviračiu važinėju po Rumšiškes. Taip pat didelis privalumas – visai šalia esanti gamta. Mėgstu vaikščioti po mišką, vasarą – išsimaudyti. Čia galima pasportuoti ir pailsėti gryname ore.

– Daugelyje jūsų kūrinių, ypač pastaruoju laiku, dominuoja raudona spalva ir jos akcentai. Ką ši spalva jums reiškia?

– Jei atvirai, aš jos žiauriai nekenčiu. Labai nemėgstu. Nuo kraujo alpstu. Tačiau ateina laikas, kai norisi su šia spalva susidraugauti. Štai taip aš su ja bandau susidraugauti. Juk nėra blogų spalvų. Nors labiausiai man patinka mėlyna, stengiuosi prisijaukinti ir raudoną.

– Jūsų kūriniai – vizualūs minties nešėjai. Tačiau jų vieta dažniausiai – parodų salėse. Pripažinimo sulaukiate, tačiau iš ko gyvena konceptualios tekstilės kūrėjai?

– Iš oro. Daugiau, manau, iš nieko neįmanoma jiems išgyventi. Žinoma, yra įvairių fondų, kurie kompensuoja medžiagoms išleistus pinigus. Tačiau tik tiek.

– Lietuvoje tekstilė išgyvena tikrai neblogus laikus – kūrėjai pastebimi, Kaune organizuojama aukšto lygio bienalė. Kaip jūs matote tekstilę šiandien, ar tokie renginiai jus įkvepia?

– Dabar yra atrandama Lietuvos tekstilės rinka. Ji čia tikrai darosi stipri ir kopia kokybės laipteliais. Seniau tekstilė buvo taikomasis menas, o dabar plečiasi į kitus žanrus – dyla žanro ribos.
Po dvejų metų minėsime Kauno tekstilės bienalės dešimtmetį. Esu dalyvavusi nuo pačios pirmosios bienalės ir matau, kaip jos lygis kyla. Dešimtmečio proga norėčiau surengti naujų darbų personalinę parodą. Jau turiu viziją ir planus. Tik nežinau, ar įgyvendinti visoms šioms svajonėms užteks laiko.

GALERIJA

  • Menininkė L. Jonikė: myliu Lietuvą tokią, kokia ji yra
  • Menininkė L. Jonikė: myliu Lietuvą tokią, kokia ji yra
  • Menininkė L. Jonikė: myliu Lietuvą tokią, kokia ji yra
Rašyti komentarą
Komentarai (4)

Berlynas

Sveikinu, Linut! Ir labai laukiu!

to

o kokia jua ji yra? geriau gal kelti klausima kokie mes runkelai iesame, o is ju tik valstybe eina, tad geriau reikia saves ziureti pirma

zzzzzzzzzz

taip sako tie kuriems pofig kokia ji yra , kad tik patiems nieko nereiktu daryti .
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS