Rimvydas Mulevičius ir Jonas Arčikauskas – du draugai menininkai, kartu pradėję ir kartu baigę tuometį Dailės institutą, kartu studentavę tais ne itin turtingais laikais; kartu rinkę pinigus pozuotojai. Draugai jau 40 metų, beveik tą pačią dieną švenčiantys savo 60-metį – kad ir kaip žiūrėsi, skamba solidžiai.

Didžiuosius Lietuvos miestus lankantis šių menininkų projektas "Intymus" neseniai pasiekė Kauną. Jis neabejotinai yra jubiliejinis, pažymintis autorių draugystės ir kūrybinės veiklos 40-metį. Tačiau nesileiskime suklaidinami. Toks įvardijimas verčia atsigręžti atgal ir tarsi reikalauja parodą vertinti nueito kelio požiūriu. Vis dėlto "Intymus" nėra ataskaita ir bent tiesiogiai nesiekia atspindėti mano kolegų gyvenimo ir kūrybos etapų. Joje nerasime demonstratyvaus didžiavimosi nuveiktais darbais, slepiančio artėjančios pabaigos nuojautą. Atvirkščiai, tai gana guvus, pirmyn nukreiptas žvilgsnis, iškalbingai bylojantis: mes dar norime ir turime ką pasakyti.

Atidesnis žiūrovas pastebėjo, kad parodos ekspoziciją jungia ne darbų pobūdis ar eksplotuojamų temų bendrumas. Rišamoji medžiaga – menininkus jungianti draugystė, besitęsianti kone pusę amžiaus, ir tos draugystės erdvėje išugdytų meninių nuostatų bendrumas. Labai skirtingos darbų temos, skirtingos meninės technologijos, skirtingos žinios žiūrovams, tačiau gana giminingos prielaidos ir šaknys, slepiančios neakivaizdų subrandintų vaisių bendrumą. Neužsiimsiu konkrečių darbų analize, tačiau tam tikras gaires, tam tikras bendras nuorodas, kuriomis remiantis galima nuskaityti autorių siunčiamus pranešimus, pasistengsiu glaustai įvardyti. Kita vertus, straipsnis nėra tik vadovas konkretiems meniniams darbams pažinti. Pasirinkti menininkai ir jų surengta paroda – puikus pretekstas kalbėti apie tam tikrą menininko ir jo atstovaujamos meninės pastangos tipą, galimybė siūlyti įžvalgas ir apibendrinimus, kurie tiktų gausesniam lietuviškųjų tradicionalistų būriui.

Rišamoji medžiaga – menininkus jungianti draugystė, besitęsianti kone pusę amžiaus, ir tos draugystės erdvėje išugdytų meninių nuostatų bendrumas.

Amatas

Geras meninių amatų išmanymas Rimui ir Jonui – būtina  kokybiškos meninės kalbėsenos, kokybiško dialogo su žiūrovu sąlyga. Nepakanka turėti galybę idėjų tvirtai tikint, kad jos įdomios kitiems – būtina įvaldyti meninę kalbą, tiksliau, tradicines menines technologijas, kurios užtikrintų tinkamą tų idėjų perdavimą žiūrovui. Kitaip tariant, mūsų autoriams menas nėra bet kuri kalba, pakankama pokalbiui su potencialiu žiūrovu palaikyti; jie įsitikinę, kad tik savitus meninius intrumentus ir technologijas pasitelkusi kalba turi teisę kreiptis į žiūrovą meno vardu.

Tokios pažiūros, dar neseniai savaime suprantamos, nūdienos kontekste slepia poleminį užtaisą. Akivaizdu, kad šiandienos menas didele dalimi nukreiptas į socialinių, o ne išskirtinai meninių problemų indikavimą / sprendimą. Dažnai toks menas kišasi į nemeninius kontekstus ir savo žiniai skleisti renkasi nemenines priemones. Jį pelnytai galime vadinti mimikrija, nes tai specifinių priemonių atsisakiusi meninė pastanga, išoriškai beveik neskiriama nuo kitų sričių / profesijų produkcijos. Dažnai ji taip glaudžiai suliejama su dominuojančiomis vakarietiškomis ideologijomis (pvz., feminizmu), kad beveik neįmanoma rasti jos meninio savitumo įrodymų. Tokio tipo meninę pastangą kultivuojantys menininkai neabejoja, kad pokalbyje su žiūrovu svarbiausia yra jam siunčiama žinia, o jai siųsti skirtos priemonės tėra antraeilės. Kitaip tariant, meno vardas / jo savitumas pirmiausia siejamas su idėjiniu siunčiamos žinios turiniu, o jį skleidžiančios priemonės gali būti skolintos iš bet kurios srities ar profesijos arsenalo.

Akivaizdu, kad mūsų aptariami autoriai griežtai nesutinka su tokiu požiūriu. Jiems menas kuriamas specifiškai meninėmis priemonėmis, kurias įvaldyti reikia daug laiko ir pastangų. Jų siūlomas meninis objektas negali būti supainiotas su nemeniniu objektu, nes buvo tveriamas remiantis tik meninei kūrybai tinkamais gebėjimais ir technologijomis. Ir kodėl jie turėtų manyti kitaip, daugybę metų skyrę savo meninei meistrystei lavinti? Argi keista, kad jie nenori būti lyginami su tais, kurie savo menines pastangas nukreipė kita kryptimi, pavyzdžiui, manualines technologijas pakeitė skaitmeninėmis? Suprantama, tai ne vienintelės teisingos pozicijos pasirinkimo problema; tai skirtingomis prielaidomis grindžiamų ir todėl nelygintinų kelių įvardijimas. Čia ši skirtis svarbi tik todėl, kad leidžia išgryninti aptariamų autorių pažiūras.

Kita vertus, mūsų autoriai teigia: meninių technologijų valdymas yra būtina, bet ne pakankama susikalbėjimo sąlyga. Savaime ji negarantuoja komunikatyvaus santykio su žiūrovu. Būtinas intymumas, meninės formos (jos skleidžiamos žinios) ir žiūrovo sąlytį gaubianti erdvė, paverčianti šį sąlytį susikalbėjimu ar bent jį lengvinančia priemone. Vadinasi, amatą būtina papildyti savitu, intymiu santykiu su žiūrovu. Intymumas kartu su parodos vėliava iškelta sąvoka aptariamame kontekste gali būti suprasta dvejopai.

Intymumas

Paprastai mes panardinti į viešas erdves, maskuojančias mūsų privatumą. Būtent tokiose erdvėse tenka kurti jaukias privatumo saleles tarsi kavos staliukus užtemdytame kampe, už kurio keli žmonės gali kalbėtis atsiverdami, o ne tik slėpdamiesi už viešumo lauke būtinų kaukių. Tačiau nepasiduokime erdvinių metaforų kerams – intymumas šios parodos atveju ne tiek komunikaciją užtikrinanti erdvė, kiek pati komunikacinė apykaita. Kreiptis intymiai, vadinasi, ne tik kalbėti, bet ir susikalbėti, ne šiaip siųsti žinią, bet būti išklausytam ir išgirstam – visa Jono švilpynės / ausies metafizika gali būti suvesta būtent į tokią formulę. Švilpynė ir ausis, simbolinės komunikacinio proceso ribos, įakivaizdina meninio dialogo viršenybę tradicinio formos monologo atžvilgiu. Pirmiausia deklaratyviu lygiu, suprantama.

Kita intymumo prasmė – įsipareigojimas menui, savanoriška tarnystė kūrybinei pastangai; pareiga būti nuoširdžiam ne tik kalbantis su žiūrovu, bet ir tuo realiu, o gal tariamu demonu menininko sieloje, kurį vadiname polinkiu į meną. Paprasčiau kalbant, tai bandymas atverti ir pasakyti tai, kuo šie menininkai tiki, ką brangina ir nusako žodžiu "tikra".

Bet. Šiuo atveju bet deklaruojamą nuoširdumą siūlo vertinti rezervuotai, nes toks nuoširdumas, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, retai reiškiasi tiesiogiai, ypač stebint meninę pastangą. Taip, autoriai deklaruoja nuoširdumą ir norą susikalbėti, tačiau jų vizualiniuose kreipiniuose pasitelkta daug metaforų, palyginimų ir kitų ornamentacijų, kurios iš žiūrovo reikalauja tam tikro aktyvaus žaidybiškumo, tam tikro ironiško nuotolio, kuris nuoširdžiame pokalbyje (suvokimo akte) steigia antrą dugną.

Taip, mano kolegos nuoširdūs, nes tiki tuo, ką sako ir kodėl sako. Kita vertus, tam tikru mastu jie elgiasi it profesionalūs fokusininkai, rimtai žvelgiantys į savo profesiją, vadinasi, suprantantys, kad net nuoširdumą tenka sverti ir dozuoti. Nei Jono, nei Rimvydo pastangų komiškomis vadinti negalima, tačiau jų santykyje su meno vaizdinyje apdorota tikrove esama tam tikro groteskinio komizmo.

Kas sakoma apie publikai besišypsančius komikus: širdyje jie verkia? Nesuprask pažodžiui, mielas žiūrove, nenoriu pasakyti, kad mano kolegos širdyje rauda pasikūkčiodami; aš nelinkęs remtis taurios kančios mitais, bent jau ne šiuo atveju. Tenoriu pasakyti, kad tarp deklaruojamo nuoširdumo ir menininkų siunčiamos žinios esama tarp tikro nuotolio, kuris tave, mielas žiūrove, turėtų versti būti ne tik empatišku, bet ir šiek tiek įtariu. Todėl dera aptarti šį nuotolį, tikrovės figūroms žymėti neretai pasitelkiantį grotesko kalbą. Tačiau pirmiausia pakomentuokime tikrovės figūrų tapatinimą su regimybės pavidalais, koncentruojant dėmesį tik į R.Mulevičiaus piešinius ir tapybą.

Nusilenkti regimybei

Mano kolega Rimvydas neklausia, kas matomą pasaulį paverčia matomu, rimtai neproblemina tikrovės regimumo aspektų. Akies atveriamas pasaulis jam yra konstanta, pirminis atskaitos taškas, nuo kurio atsispyręs jis renčia meninės tikrovės rūmą. Todėl jis pirmiausia stebėtojas, išorybės garbintojas, o ne intravertas, nardantis savo vaizduotės / fantazijos lagūnose. Aštri regimų formų stilizacija ar kita formali pertvarka jo netraukia. Pabrėžtinu dėmesiu motyvo tikroviškumui jis tarsi sako žiūrovui: tikrovės puošti nereikia, ji savaime itin išraiškinga, tereikia sugebėti tą išraišką vizualizuoti. Ne formos stilizacija, bet ištikimybė regimam modeliui (modeliui, daiktui, peizažui ir pan.). Ne platus apibendrinantis mostas, bet pedantiškas dėmesys detalei. Ne išvešėjusi formos estetika, subordinuojanti tikrovę pasirinktiems estetiniams kanonams, bet duoklė studijiniam realizmui, pasitenkinimas demonstruojant sunkiai pasiekiamą meistrystę.

Ar tvirtas amato išmanymas ir drausmingas jo laikymasis kūrybos procese liudija vaizduotės stoką? Ar dailininkas piešia tik tai, ką mato? Žinoma, ne, nors toks įspūdis gali kilti vertinant Rimvydo studijinio pobūdžio piešinius / tapybą. Viskas ne taip paprasta, gerbiamas žiūrove. Suprantama, tradicinės mokyklos piešėjui tikrovė pirmiausia regima; būtent todėl mene ji atkartojama akiai atpažįstamais (tikrovėje regėtais) pavidalais. Tačiau tai ne priežastis meninės pastangos rezultatus tapatinti su savaime suprantamu regimos tikrovės atkartojimu. Tarp akimi sugriebtos tikrovės ir jos meninio vaizdinio, vizualizuoto konkrečios formos pavidalu, neišvengiamai įsiterpia pasirinktos perspektyvos, žiūros kampo, apšvietimo, detalumo ir kiti kintamieji, kurie atlieka tikrovės atrankos, vadinasi, ir perkūros funkciją. Šiuo požiūriu vertinant nėra ir negali būti tikrovę tobulai atkartojančios meninės formos; tėra tam tikru būdu atrinkta ir sumontuota tikrovė, tiksliau, jos meninis vaizdinys, atmetantis vienus ir sureikšminantis kitus tos tikrovės elementus.

Meninis žvilgsnis tokiame kontekste yra atskirą tikrovės segmentą izoliuojanti priemonė, prieš tai atmetanti kitus tos tikrovės elementus; žvilgsnis, sureikšminantis akies juslę ir pasirenkantis tikėti jos atveriamu, o ne, tarkime, fizikos mokslo pateikiamu tikrovės vaizdiniu. Pasirinkimas tokiame kontekste neišvengiamai vadintinas perkūra, o ne tiesiog atspindėjimu, nors neparuoštas žiūrovo žvilgsnis pratęs panašumą tapatinti su tikroviškumu.

Trumpai tariant, regima tikrovė net labiausiai mimetiniu pavidalu yra tos tikrovės perkūra meninėmis priemonėmis. Todėl menininko ištikimybė tikrovei, nori jis to ar ne, ne visada tapati ištikimybei regimam tikrovės apvalkalui, ypač kai mimetinį santykį papildo groteskinis regimybės atpasakojimas. Tad kokiomis nuostatomis vadovaujasi mano gerbiamas kolega, taip pat kiti jo sukirpimo menininkai? Viena vertus, jie prisiekė ištikimybę regimai tikrovei, kita vertus, jie nuolat ir neišvengiamai tą priesaiką pažeidinėja. Skubu pridurti: ši priešprieša tariama, ir tai paaiškinti padės jau minėta grotesko priemonė.

Groteskas

Regimos tikrovės ir jai atstovaujančios meninės formos sankaboje Rimvydas pasitelkia kintamuosius, kurie nepašalina tikroviškumo įspūdžio, bet papildo jį savotiška meninės vizijos aura. Ką turiu omenyje? Tarp tikrovės ir jos vaizdinio menininkas įterpią filtrą, kuris tam vaizdiniui teikia ypatingą antsluoksnį, labiau juntamą, užuodžiamą nei regimą. Parodos atidaryme pavadinau šį filtrą siurealistine maniera, prielaidaudamas regimos tikrovės įvilkimą į permatomą, beveik nepastebimą fantazijos rūbą. Ar stebino tave sapno tikrovės keistumas, mielas žiūrove? Jei ir stebino, tai tik nubudus, o ne sapnuojant, tiesa? Sapnuojant pasaulis visiškai tikroviškas, nors kartais keistas, bet tik nubudus šis keistumas tampa apgaulingo sapno dalimi. Kai kurie Rimvydo piešiniai man kėlė būtent tokias kiek prieštaringas asociacijas – labai tikroviški, tačiau kartu turintys siurealistinio sapno poskonį. Kiek vėliau pokalbis akis į akį su autoriumi įtikino mane šiek tiek  pakoreguoti savo nuomonę ir atitinkamai pakeisti terminiją.

"Aš nenoriu vaizduoti fantastiškos sapno tikrovės", – tarsi sako autorius, nors dažnai mano meniniai vaizdiniai gali atrodyti būtent tokie.

Meninis Rimvydo pasaulis nėra siurealistinis vaizdinys ar sapnas, teikiantis tikrovei požymių, kurie ją peržengia ir tuo pačiu judesiu suspenduoja; tai groteskas, tikrovės sutirštinimas, išliekant jos ribose. Ši skirtis autoriui neabejotinai svarbi, nors išoriškai ją pastebėti nėra paprasta. Menininkas nenori būdravimo tikrovę pakeisti sapno / vizijos tikrove; jo paveikslai netapatintini su nusigręžimu nuo akimi regimos empirikos svaigiai neriant į vizijų gelmes. Tai minėtos empirikos reprezentacija sutirštintais hiperbolės ir grotesko pavidalais. Abiem atvejais meninis vaizdinys gali būti ir realus, ir fantastiškas tuo pat metu, tad tau, gerbiamas žiūrove, nėra lengva identifikuoti vaizduojamos tikrovės statusą. Mat siurealizmo ir grotesko (metaforiškai – sapno ir būdravimo) tikrovių skirtis nužymėta ne regimos formos, bet idėjinės intencijos lygiu.

"Aš nenoriu vaizduoti fantastiškos sapno tikrovės", – tarsi sako autorius, nors dažnai mano meniniai vaizdiniai gali atrodyti būtent tokie. "Renkuosi vaizduoti mus supančią tikrovę, tik ne visuomet stengiuosi būti tiesmukas." Tai buvo hipotetinės citatos pabaiga, o pats tegaliu pridurti tikslindamas: vienu atveju fantastika yra tikrovės atsisakymas, kitu – jos apibūdinimo ir reprezentavimo strategija. Būtent apie pastarąjį atvejį mes ir kalbame. Netekdama savo tikroviškumo, tai yra prarasdama  akimi regimos tikrovės atitiktį, meninė tikrovė Rimvydo piešiniuose tuo pačiu judesiu šią sąsają susigrąžina, tik jau ne akies, o minties ir suvokimo akto horizontuose. Galutinai nesutapti su regima tikrove, iškraipyti jos proporcijas, sumontuoti neįmanomas scenas ir personažus, vadinasi, kurti tokias regimas formas, kurios siekia ne nutolti nuo tikrovės, bet siūlyti ekstravagantišką jos aiškinimą.

Groteskas yra tikrovės komentaras, savo tikroviškumą grindžiantis ne tik išoriniu panašumu, bet ir nuorodomis į komentuojamą objektą; jis tikroviškas, nes komentuoja tai, kas yra. Neturėti tiesmukų analogų regimoje tikrovėje nereiškia būti netikroviškam meno kūrinyje; atvirkščiai – būtent regimą tikrovę prievartaujantys grotesko pavidalai siekia atstovauti savo pašiepiamai tikrovei.