PARODOJE – TARPUKARIO PREKYBA KAUNE: MAŽASIS PARYŽIUS IR ALKOHOLIO RIBOJIMAI

Prekybos ir laisvalaikio centre „Mega“ atidaryta unikali fotografijų paroda „Tarpukario prekyba Kaune“. Po Nepriklausomybės paskelbimo Kaunui tapus laikinąja sostine, būtent šiame mieste žaibiškai pradėjo augti pramonė. Įsigyti buvo galima visko: nuo skrybėlių, be kurių į gatvę neišeidavo ir tarnaitės, iki moderniausių automobilių, kuriais Kaune prekiavo Amerikos lietuviai.

„Praėjusį šimtmetį bene geriausiai galime pajusti vartydami senas fotografijas, kuriose ryškiausiai atsiskleidžia per daugelį dešimtmečių įvykę pokyčiai. Rengdami šią parodą, kuriai nuotraukas atrinkome Lietuvos centriniame valstybės archyve, norime parodyti, kaip po Nepriklausomybės paskelbimo sparčiai augo prekyba Kaune”, – sako „Megą“ valdančios bendrovės „Baltic RED“ rinkodaros vadovė Rasa Vyšniauskienė.

Pasak istorikės Erikos Meškauskienės, prekybai po Nepriklausomybės paskelbimo buvo skiriamas ypatingas dėmesys.

„Per du nepriklausomybės dešimtmečius Kaune buvo surengtos devynios Lietuvos žemės ūkio ir pramoneės parodos, kurių įspūdingiausia vyko 1930 m. minint Vytauto Didžiojo metus. Buvo pastatytas mūrinis paviljonas, kurį aplankė per 100 tūkst. lankytojų. Per parodų atidarymus dalyvaudavo Prezidentas Antanas Smetona, jo sutuoktinė ir nemažas būrys Vyriausybės narių. Čia buvo galima įsigyti visko, kuo didžiavosi prekybininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir stambiausių užsienio gamybos įmonių”, – sako E. Meškauskienė.

Parodoje kiekvienas prekybininkas turėjo savo paviljoną – jau tuomet reklama buvo galinga priemonė, kuri viliodavo pirkėjus. Vieni prekybininkai tiesiog išpuošdavo savo kuklų paviljoną, tačiau kiti itin rimtai statė kone parduotuvę. Pavyzdžiui, saldainių fabrikas „Rūta” parodai statydavo parduotuvę su bokšteliu.

Parodose buvo galima įsigyti įvairiausių prekių: nuo batų raištelių iki automobilio ar arklio.

Istorikė pasakoja, kad, kaip ir būdinga tarpukario Europos sostinėms, pagrindinė prekybos arterija – Laisvės alėja – pasižymėjo didele komercinių įstaigų gausa ir įvairove. Su tekstilės pramone vienaip ar kitaip buvo susijusios net 84 čia veikusios įmonės. Kauno centrinėje dalyje veikė daug siuvyklų, nes kauniečiai ypač sekė madą ir siūdinosi drabužius pas madingiausius miesto siuvėjus. Laikraščiai turėjo madai skirtas rubrikas, kur buvo aptariama, kas madinga tą sezoną, kaip derinti aprangą ir pan. Straipsniai dažnai prasidėdavo fraze „Paryžiuje šį sezoną madinga ...“.

Tarpukario moterys Kaune buvo itin puošnios ir išlepintos. Pagal užsienio žurnalų madas pasisiuvusios sukneles, ypač vakarines, dėvėjo vos kartą ar kelis, vėliau jas tiesiog atiduodavo tarnaitėms.

Čia veikė įvairaus pobūdžio „manufaktūros“, taip buvo vadinamos tekstilės gaminių parduotuvės, tarp jų ir šios pramonės gamybinė įmonė – „Oskaro Trejaus fabrikas”. Laisvės alėjoje buvo daug skrybėlių parduotuvių ir siuvyklų –apie dvidešimt. Čia veikė kelios baltinių siuvyklos ir rankdarbių krautuvės, mezginių, trikotažo parduotuvės ir dvi „gorsetų“ (korsetų) dirbtuvės.

Tuometiniame 63-iajame Laisvės alėjos pastate buvo įsikūrusi Morducho Vokerio kaklaraiščių dirbtuvė, Laisvės al. 24 name veikė kaspinų ir virvių gamybos įmonė „Venus”.

Tuo tarpu tuometinėje Prezidento gatvėje (dabar Vilniaus g.) tarpukariu buvo susiformavusi savotiška „skrybėlių alėja“. Nedidelėje dabartinės Vilniaus gatvės atkarpoje veikė apie dvidešimt kepurių ir skrybėlių parduotuvių. Čia buvo įsikūrusios ir septynios moteriškų skrybėlių dirbtuvės.

E. Meškauskienė sako, kad moterims skrybėlaitė buvo privaloma aprangos detalė, be kurios net ir gatvėje pasirodyti buvo tarsi nepadoru. Skrybėles nešiojo ir vyrai.

„Tarpukario moterys Kaune buvo itin puošnios ir išlepintos. Pagal užsienio žurnalų madas pasisiuvusios sukneles, ypač vakarines, dėvėjo vos kartą ar kelis, vėliau jas tiesiog atiduodavo tarnaitėms. Todėl atskirti šeimininkę nuo jos suknelę dėvinčios tarnaitės kartais būdavo sunku”, – pasakoja istorikė.

Anot E. Meškauskienės ketvirtą dešimtmetį ypač madingos buvo šviesios garbanos, todėl labai buvo populiarūs „ilgalaikiai sušukavimai“, kuriuos darė kirpyklose specialiais aparatais. Populiarėjo kirpyklos atskirai vyrams ir moterims, grožio salonai, kosmetikos kursai.

Tarpukario metu Kaune augo dideli pastatai, kurių pirmuosiuose aukštuose kurdavosi parduotuvės, kavinės ir modernūs kino teatrai. Pavyzdžiui, viename moderniausių tarpukario Kauno „dangoraižių“, „Pieno centro” pastate, veikė šios įmonės firminė parduotuvė ir valgykla, šalia per du aukštus buvo įsikūrusi moderni P. Muralio kirpykla. Dideli šio pastato langai buvo išnaudojami kaip vitrinos.

Kauniečiai pramogauti eidavo ir į „Žydų pasažą“. Nors pagrindinė statinio paskirtis – bankas, tačiau, čia buvo sukurtas daugiafunkcis miesto visuomeninis centras: abipus siauro pasažo buvo išsidėsčiusios krautuvėlių eilės, įsikūrusi kavinė, o antrajame aukšte įrengtas „atviras vasaros kino teatras“.

Istorikė pasakoja, kad dėl gausybės parduotuvėlių, kavinių, restoranų su gyva muzika Kauną vadindavo „Mažuoju Paryžiumi“. „Kauno centre tarpukariu įsikūrė per trisdešimt įvairiausių kavinių ir užeigų, kuriose miesto aukštuomenė, menininkai ir miestiečiai šėldavo iki ryto. Taip pat itin populiarūs buvo kino teatrai – 1939 m. Kaune veikė 16 stacionarių kino teatrų bei keliolika salių ir vasaros kino teatrų. Vienas populiariausių ir moderniausių – „Metropolitain“, –pasakoja E.Meškauskienė.

Alkoholio gamybos ir prekybos politika turėjo garantuoti dideles ir greitas biudžeto pajamas. 1923 m. Lietuvoje buvo įvestas valstybinis degtinės monopolis, galiojęs iki sovietinės okupacijos 1940 m. Alkoholio prekybą griežtai reguliavo tiek centrinės valdžios įstatymai bei taisyklės, tiek savivaldybių tarybų nustatytos reguliacijos. Mažmeninė prekyba alkoholiu buvo leidžiama trijų kategorijų prekybos įmonėse: valstybinėse alkoholinių gėrimų parduotuvėse, alinėse ir traktieriuose.

Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje nurodoma, kad valstybinę degtinės parduotuvę žmonės dažniausiai vadino monopoliu arba monopolka. Parduotuvėse pardavinėjo degtinę, spiritą ir denatūruotą spiritą. Jose ar prie jų nebuvo galima gerti. Čia nusipirktą butelį reikėjo išsinešti. Alkoholio nebuvo galima pardavinėti asmenims iki 18 metų arba išgėrusiems, taip pat skolon. Antrą bei trečią dešimtmečiais labai skatinta antialkoholinė reklama - parduotuvėse ir traktieriuose reikalauta turėti tiek periodinių, tiek neperiodinių blaivybės draugijų leidinių, taip pat ir plakatų. Parduotuvės languose ar kitose vietose buvo draudžiama eksponuoti butelius, iškabose drausti alkoholinių gėrimų piešiniai ir kitokia reklama. Langai turėjo būti su užuolaidėlėmis.

Parduodami degtinės ir spirito buteliai buvo užkemšami kamštmedžio kamščiais. Užklijuojamoje etiketės pusėje buvo uždedamas valstybinio monopolio sandėlio antspaudas su data.