PAŽVELGTI LAISVEI Į AKIS

Vienybės aikštė kadaise buvo neformalaus jaunimo susitikimų vieta, subraižyta riedlenčių ir dviračių ratais. Tai buvo ir pasimatymo greta Amžinosios ugnies, dėl kurio praleidau anglų kalbos pamoką, vieta. Dabar aplink aikštę tvenkiasi kariliono muzika ir džiazo garsai, pro ją prabėga miestiečiai, siekdami V.Putvinskio gatvės, ar lėtai šmirinėja turistai, laikydami aukštai iškėlę galvas ir žvalgydamiesi į iškilius garbių Lietuvos istorinių asmenybių biustus.

Būtent dabar, akimirkomis, kai skaitote šį tekstą, joje ant pastolių kojų stovi namelis (tiksliau, kambarys). Tai dar vienas kitoks XI Kauno bienalės parodos "Yra ir nėra: paminklo (ne)galimybės klausimas" eksponatas – japonų menininko Tatzu Nishi instaliacija "Laisvė. 2017".

Skulptoriaus Juozo Zikaro darbas – Laisvės paminklas – kauniečiams žinomas. Tikriausiai ne vienam yra tekę prie / ant jo prisėsti: laisvė virš galvų, oras plaučiuose ir visur tas džiazas. Šis paminklas, kuris 1950-aisiais sovietų valdžios įsakymu buvo nugriautas, o 1989-aisiais vėl atstatytas buvusioje vietoje, tampa įnamiu. Laisvė atnešama į namus ir pastatoma ant stalo.

Žinoma, su ja susitikti žiūrovui nėra lengva – tenka įveikti šimtą, o gal daugiau pakopų, vedančių į 12 m aukštį. Buvusi siekiamybė, laisvė tampa ne tik pasiekiama, bet ir paliečiama – menininko T.Nishi dėka.

Meno atsiradimas viešoje erdvėje jau labai nebestebina, tačiau jo forma vis dar gali būti netikėta.

Ūmai ji atsidūrė virtuvėje. Toje magiškos atmosferos sklidinoje erdvėje, kurioje pokalbiai su draugais užsitęsia iki paryčių.

Praėjusį savaitgalį teko stebėti, kokiomis naujomis spalvomis gali atsiverti įprasti objektai – per šviesų festivalį visai kitoks ėmė rodytis dieną nuobodus S.Daukanto pėsčiųjų tiltas į Nemuno salą. Šis akiai įprastas objektas keliems savaitgalio vakarams tapo įspūdžių tvirtove ir suteikė galimybę į save pažvelgti naujai.

Panaši patirtis aplankė ir iš arti išvydus savo sparnus išskleidusią "Laisvę". Ūmai ji atsidūrė virtuvėje. Toje magiškos atmosferos sklidinoje erdvėje, kurioje pokalbiai su draugais užsitęsia iki paryčių. Ką tokio ji dar turi, sunku ir įvardyti. Galbūt virtuvėje tiesiog šilta. Joje galima būti paprastai – ne sėdėti gražiai ir rankas laikyti prie savęs kaip svetainėje, virtuvėje galima būti neformaliai atsipalaiduoti. O gyvenime turi būti laisvė. O gyvenimas ir yra laisvė.

Dabar apie ją kalbėti natūralu, ji sava, saugoma. Tačiau virtuvės interjeras primena apie praėjusį laikmetį. Kai pokalbiai apie laisvę ir virdavo virtuvėje. Kai kalbėti apie ją tebuvo galima pašnibždomis, apsidarius aplink, kai reikėjo sverti savo žodžius ant ideologinių svarstyklių ir juos performuoti atplėšus nuo minčių. Todėl laisvės jausmas buvo užgniaužtas, uždraustas, užslėptas, bet gyvybiškai reikalingas.

Namuose, ant virtuvės stalo, stovinti Laisvė primena, kad buvome jos netekę. Tačiau dabar mes galime žiūrėti jai į akis.