APIE PROTESTO MUZIKĄ, KURI LIKO ĮAMŽINTA FOTOGRAFIJOSE

"Aš mačiau Rokenrolą!" – rėkte rėkia Kauno fotografijos galerijoje atidarytos ekspozicijos afiša. Parodos kuratorius Donatas Stankevičius atviras: nuo tada, kai prieš aštuonerius metus susipažino su šia maskviečio Igorio Muchino archyvo dalimi, labai norėjo ją atvežti į Kauną. Į miestą, su kuriuo parodos autorius neturi nieko bendra, tačiau kuriam jaučia simpatiją.

Vis dėlto I.Muchino kūryboje simpatija didelio vaidmens nevaidina. Antrą, trečią kartą sukant ratą po ekspoziciją, kurios pagrindas – prieš 30 ir daugiau metų Maskvoje, Sankt Peterburge, net Vilniuje užfiksuoti kadrai, vis svarbesnis tampa ne fasadinis blizgesys (kurio ir nėra), o antrasis planas. Susigūžę, įtariai žvelgiantys melomanai, koncertų lankytojai, praeiviai. Kas tas žmogus už fotoaparato? Projekto ir parodos pavadinimas labai subtiliai taiklus: nors visuomet mėgo ir mėgsta muziką, I.Muchinas niekuomet nebuvo tas prakaituotas muzikos gerbėjas. Ne, jis slėpėsi ir tebesislepia už fotoaparato. Viską ramiai fiksuoja, o atėjus laikui išleidžia į pasaulį. Ir daugiau nieko. Nešvari, kreiva, bet labai gryna dokumentika.

Apie pogrindžio virsmą verslu, niekuomet neišsenkančią Maskvą ir būtinybę fiksuoti gyvenimą su Kauno fotografijos galerijos svečiu kalbėjomės likus porai valandų iki parodos "Aš mačiau Rokenrolą" atidarymo.

– Kas jūsų gyvenime atsirado pirmiau – fotografija ar rokas?

– Greičiausiai vis dėlto fotografija. Būdamas šešiolikos gavau dovanų pirmąjį fotoaparatą. Būdamas šešiolikos, tiesa, susidomėjau ir roko muzika. Buvo 1977-ieji. Pradžioje buvo psichologinių iššūkių – nesupratau, kaip fotografuoti svetimus žmones, bet... labai norėjau fotografuoti. Pradėjau nuo pažįstamų, draugų, šeimos. Daug kam tada rūpėjo vakarietiška roko muzika. Jos įrašų gauti buvo sudėtinga, vaikščiodavome vieni pas kitus į svečius, persirašinėdavome albumus. Didėjo susidomėjimas ir rusų roku, tokiomis grupėmis kaip "Mašina Vremeni". Jie Brežnevo laikais buvo laikomi protestuotojais, jų kūriniai buvo draudžiami. Kiek vėliau radosi draugų ir pažįstamų, kuriems taip pat patiko sovietinė roko muzika, protesto muzika. Atėjus perestroikai valdžia kiek atleido vadeles. Leningrade jau veikė roko klubas, Maskvoje 1986-aisiais buvo steigiamas. Dabar jau žinoma, kad jį steigė KGB – tam, kad kontroliuotų ir muzikantus, ir jų gerbėjus.

– Tai versija ar tikra informacija?

– Taip tikrai buvo. Dar anksčiau, prie Brežnevo, Maskvoje, Mala Gruzinskaja gatvėje buvo įsteigtas dailininkų grafikų gorkomas, vadinamoji nepriklausomų menininkų profsąjunga. Į ją pogrindiniai menininkai be apmąstymų stodavo, nes arba tu būsi bomžas ir bet kurią akimirką gali tekti atsakyti už tai, kad niekur nedirbi, arba pasirašai ir esi ramus. KGB tai buvo labai aktualu, nes be kontrolės buvo neaišku, kodėl tas jaunimas renkasi į butus, ką ten aptarinėja, kas per parodos organizuojamos, kodėl jos rūpi užsienio diplomatams ir BBC žurnalistams. Iš šalies papulti į tokias parodas paprastai buvo sudėtinga, menininkų ir spaudos ratas buvo uždaras. Valdžios įsteigta parodų salė reiškė kontrolės galimybę.

Tuo metu Mala Gruzinskaja gatvėje veikė ir fotografijos departamentas, vykdavo kasmetė nepriklausoma fotografijos paroda. Lietuvių fotografijos proveržis irgi įvyko toje gatvėje. Tai buvo vienintelė nepriklausoma platforma, kuria naudojosi ir Antanas Sutkus, ir Aleksandras Macijauskas, ir kiti lietuviai.

1985-ieji – tai jau perestroika. Laikai keitėsi, bet kartu, kalbant apie roko muziką, viskas buvo uždrausta. Buvo vakarietiškų grupių, kurių negalima klausyti, sąrašai, buvo ir vadinamosios nešvarios rusiškos muzikos sąrašai. Tuo metu jau vyko ir legalūs koncertai, į kuriuos buvo galima eiti nesislapstant. Nelegalūs vykdavo butuose, tai vadinamieji kvartirnikai. Muzikantai ten kažkiek ir uždirbdavo, taip galėjo išgyventi. 25 klausytojai kvartirnike jau buvo daug net tokiai grupei kaip "Kino".

Va, tuo metu mane ir ištiko šokas. Parodoje kabo fotografija, kurioje užfiksuota, kaip vaikinas klausosi magnetofono. Sutikau Lužnikų stadione jaunimo grupelę, kurie klausėsi "Kino". Garsiai. Buvo nuostabu, kad ne aš vienas to klausau savo kambaryje, kiti žmonės tai daro viešumoje, tai įmanoma. Netrukus mintyse susidėliojau planą parengti ateities kartoms įdomų albumą apie jaunimą.

Tiesiog akyse tuomet rasdavosi naujos šukuosenos, drabužiai. Tai irgi buvo protesto forma. Po trejų ketverių metų fotografavimo tos šukuosenos ir kostiumai tapo glamūru, pramogų verslu. O man pasidarė nebeįdomu – na, suprantate, suplėšytus džinsus ėmė pardavinėti už pinigus, iki tol gi su jais vaikščiodavo, nes tik vienus turėdavo. Taip ir baigėsi tas mano projektas. Muziką legalizavo, Viktoras Cojus vietoj buto, kuriame tilpdavo 25 žmonės, grodavo stadionuose, kuriuose susigrūsdavo ir 60 tūkstančių. Pogrindis virto popkultūra, manęs nebereikėjo. Reikėjo fotografų, kurie padėtų uždirbti pinigų. Tokių, kurie fotografuotų studijoje, plakatams, žurnalams – kad bilietus lengviau būtų parduoti.

– Ir ką toliau veikėte?

– Įvairių projektų buvo. Susipažinau su dviem fotografijos grandais – Aleksandru Sliusarevu ir Borisu Michailovu, kuris, beje, 9-ajame dešimtmetyje atvažiuodavo į seminarus Nidoje. Šie fotografai nedarė atsitiktinių kadrų. Kaip ir A.Macijauskas. Turgus, turgus, turgus... Kažką greta galbūt fiksuoji, bet pagrindinę temą išlaikai. To įkvėptas pradėjau seriją apie propagandos elementus, kurie jau buvo pradėję nykti, bet vis išnirdavo roko koncertuose. Tarkime, Lenino biustai, Gorbačiovo lozungai. Atrodė keista, kaip politika susipindavo su protestu. Žmonės nepriklausomi, linksminasi, o už jų nugarų – šūkiai, kviečiantys komunizmą statyti. Tie propagandos dalykai nyko fiziškai, jų tiesiog nebeperdažydavo.

Vaikystėje, kaip ir daugelis, nemažai laiko praleidau įvairiose stovyklose, sanatorijose. Visur ten netrūko įvairių propagandinių statulų, paveikslų. Suaugus tokius dalykus pradedi kitaip matyti, taigi pasileidau į kelionę lankyti buvusių vasaros atostogų vietų. Gimė projektas apie monumentus.

Po kurio laiko pasibaigė pinigai, taip pat ir biudžetai kelionėms. Tuomet susidomėjau naująja Rusijos valdžia, kaipgi ji veikia, tik jau ne provincijoje, o Maskvoje. Žinote juk, Vitas Luckus daug keliavo po Sąjungą, o A.Sutkus sėdėjo Vilniuje ir fotografavo jį. Tokia pozicija, kai fotografuoji tik gerai sau pažįstamą aplinką, yra pati sunkiausia. Akis pavargsta. Bet aš, A.Sutkaus įkvėptas, vis dėlto iškėliau sau uždavinį fotografuoti savo mieste. Kaip jis keičiasi priklausomai nuo politikos, kaip keičiasi šventės, atsiranda naujos progos. Viską fiksavau.

Pogrindis virto popkultūra, manęs nebereikėjo. Reikėjo fotografų, kurie padėtų uždirbti pinigų.

– Ar projektas "Aš mačiau Rokenrolą" įdomus jaunajai maskviečių kartai?

– Aš jau anuomet fotografuodamas žinojau, kad tuos kadrus reikės išleisti kaip albumą. Juk nostalgija. Tik nebuvo aišku, kam ji bus reikalinga, kas bus knygos skaitytojai. Vienas būdas visa tai pateikti galėjo būti pusiau raštingo paauglio dienoraštis. Na, juk nebuvo priėjimo prie informacijos, kaip fotografija vystosi pasaulyje, nebuvo mokytojų, nebuvo mokyklos, nebuvo žinojimo. Tik žurnalas "Sovietinė fotografija". Taigi galėjau eiti per atradimų, padarytų izoliacijoje, prizmę. Vis dėlto supratau, kad toks priėjimas įdomus tik man pačiam.

Mąsčiau ir apie tokią prizmę – ką tuo metu SSRS buvo galima fotografuoti? Tai, kad daug kas buvo draudžiama, dar ne viskas. Jaunimas saugodavosi, nenorėdavo patekti į kadrą, manė, kad aš iš KGB ar milicijos. Vis dėlto albumų apie SSRS jau buvo nemažai. Tai ne atradimas. Galiausiai apsistojau prie idėjos, kuri virto parodos pavadinimu – "Aš mačiau Rokenrolą". Pasinaudojau minios finansavimu, išleidau albumą, surengiau parodas Sankt Peterburge, Maskvoje, dabar – ir Kaune. Netikėtas miestas, anksčiau apie jį buvau girdėjęs nedaug, gal tik apie "Žalgirį" ir tai, kad čia nelabai mėgsta rusakalbius. Grįžtant prie klausimo... Žinoma, šiandien labai garsių muzikantų, kurių dalis jau mirė, jaunystės portretai įdomūs jaunimui, nesvarbu, kokios muzikos jis klauso.

– Užsiminėte apie tai, kad ne visiems melomanams buvo jauku, kai juos fotografavote. O kaip muzikantams? Ar lengvai jie jus prisileisdavo?

– Tuomet buvo taip – jei turi "Zenitą", kurio kaina prilygdavo inžinieriaus mėnesio atlyginimui, vadinasi, esi rimtas fotografas. Pogrindyje nebūdavo apsaugos, jei turi fotoaparatą, turi ir teisę lipti ant scenos, užeiti į grimo kambarį. Fotoaparatas – tai privilegija. Nebuvo žvaigždiškumo, tie muzikantai nebuvo niekam reikalingi. Todėl reakcijos į mane nebuvo jokios, jie manęs nepastebėdavo. Juk visi suprasdavo, kad publikuoti to nevalia.

– Negalvojote apie projektą "Aš ir vėl matau rokenrolą 2018"?

– Na, reikėtų pozuoti portretams – tai jau dvigubas darbas. Sudėtinga. Tiesiog dėl istorijos nemanau, kad kas pozuotų, nebent būtų koks rimtas užsakymas. Tuomet mūsų žvilgsniai sutapo, dabar, manau, su daugeliu herojų jau gerokai išsiskyrę.

– Dvi fotografijos parodoje yra iš Vilniaus, tiesa?

– 1987-aisiais ir 1988-aisiais lankiausi festivaliuose "Lituanika". Fotografavau V.Cojų, taip pat ir vietinį jaunimą. Vieną tokią gatvės fotografiją eksponuojame didelio formato, kad susidarytų įspūdis, jog personažai grįžo namo. Man ta simbolika svarbi.

– Pakalbėkime apie pačią muziką. Kurios grupės jums tuomet buvo artimiausios? Ką klausote šiandien: ar vis dar ieškote muzikoje protesto, ar tai tiesiog poilsis?

– Na, "Kino", Borisas Grebenščikovas, "Strannye Igry", "Aukcion"... Ką fotografavau, to ir klausiau. Prieš 30 metų tekstai buvo revoliucija. Šiandien muzika yra fonas, man atrodo, taip giliai niekas nekapsto. Bet gal tik man taip atrodo? Yra teorija apie tai, kad vyresniems laikas eina greičiau ir jie mažiau gilinasi. Aš muzikos, aišku, klausau. Įsijungiu grojaraštį internete, groja 16 val., kitą dieną sistema parenka ką nors panašaus. Žinoma, nieko prieš vėl paklausyti "Kino" ir "Akvarium".

– Grįždama prie parodos esmės – rokenrolo, negaliu nepastebėti, kad tų vadinamųjų tikrųjų koncertų fotografijų čia nėra. Šiandien beveik visi kadrai iš koncertų yra nuobodžiai vienodi. Peržiūrėjau net kelias neseniai Vilniuje vykusio "Depeche Mode" koncerto Vilniuje galerijas ir... nieko naujo nepamačiau. Kaip jūs manote: ar tai apskritai kam nors reikalinga?

– Bet kokia fotografija šiandien yra viešųjų ryšių dalis. Dažniausiai už šią reklamą net nereikia papildomai mokėti. Tarkime, "Instagram" – muzikos verslas čia juk išnaudoja gerbėjus, kurie žymi mylimų muzikantų nuotraukas reikalingais raktažodžiais. Tai žaidimas. Fotografai: tiek mėgėjai, tiek profesionalai – dažnai nesąmoningai prisideda ir prie miesto, šalies, netgi valdžios reklamos.

Tai, kad iš salės fotografuoti neįdomu, supratau vos pradėjęs tai daryti 1985-aisiais. Ateini, pasirenki, kur stovėti, priklausomai nuo apšvietimo, grupės pozicijų scenoje. Yra dar du ar trys tavo kolegos, kurie daro tą patį. Po koncerto apsimainai su jais nuotraukomis, pasižiūri, kas kam išėjo. Ir paaiškėja, kad visi pastebėjo tą patį mikrofono šešėlį ant vokalisto veido. Nusprendžiau, kad taip daugiau nebedirbsiu, tokių fotografijų man nereikia, jas gali padaryti bet kas. Fotografai – kaip vilkai, vienas randa gerą tašką, ir visi subėga. Pasirinkau strategiją kadrų ieškoti persirengimo kambariuose, virtuvėse, gatvėje.

– Visi kadrai parodoje – iš juostos. O dabar kaip fotografuojate?

– Irgi juosta. Šiandien esame per daug atviri, net permatomi. Va, aš jus nufotografuosiu telefonu, paprašysite parodyti, sakysite, per daug prisimerkusi, ištrinkite. Policininkas stotyje irgi gali prieiti, paprašyti parodyti, ką vakar fotografavau. Būna, viską ištrina – net ir iš kompiuterio. Ne tik Rusijoje, pasaulyje juk daug sienų. Gatvėje fotografuoti telefonu šia prasme irgi nėra saugu. O tavo juosta yra tavo juosta. Pats tik vėliau namie pamatysi, kas joje yra. Žinoma, galima apšviesti, bet vis tiek liks artefaktas. O kur gali nukeliauti, netgi be tavo žinios,  skaitmeninės bylos – visai neaišku.

– Kas šiandien jūsų objektyvui įdomiausia?

– Prieš porą metų išleidau albumą "Moskau". Įsimylėjėliai, verslininkai, gatvės muzikantai, fašistai, naujieji stačiatikiai, nepatenkinta liaudis, tiesiog keisti personažai, klubai. Maskvoje temos nesibaigia, gal tik dingsta. Pavyzdžiui, fotografavau alaus festivalį, kurį naujas meras uždraudė. Arba muzikos festivalį Tušino aerodrome, vietoj kurio šiandien – nauja metro stotis ir daugiabučių kvartalas. Liko tik fotografijos.

Į Kauną atsivežiau ir albumą "Weekend", dedikuotą reivo kultūrai. Aišku, legalūs festivaliai irgi mane domina. Fotografavau tokiame, į kurį bilietas kainuoja 70 eurų, jį remia Krašto apsaugos ministerija, o įėjęs gali užsirašyti į armiją – tiesiog taip, paprastai.

Į renginius vykstu ir su savo studentais. Prisipažinsiu, yra tekę prisidėti ir prie nepriklausomų renginių uždarymo. Na, 50 tūkst. žmonių susirinko, vienas mano studentų tikrai gerai padirbėjo, nuotraukos pasirodė spaudoje, valdžia susidomėjo... Taigi dokumentuojame, bet galime ir pakenkti.

Abu albumus išleidau savo lėšomis. Pavartęs Kauno fotografijos galerijos leidinius, kuriuos remia Kultūros ministerija, nustebau. Rusijoje tokio tipo albumus įmanoma išleisti tik privačiomis lėšomis. Dažniausiai nuosavomis, o po to tenka penkiolika metų laukti, kol atsipirks.

– Kaune ne tik atidarėte parodą, bet ir vadovavote meistriškumo kursams. Apie ką kalbėjote su mūsų fotografais?

– Susirinko įvairaus amžiaus žmonės. Susitikimo tikslas buvo peržiūrėti jų darbus, galbūt kai ką patarti. Lietuviškoji fotografijos mokykla SSRS laikais buvo revoliucinė. Konceptualizmas Lietuvoje ir šiandien labai madingas. Aš, susitikęs su dirbtuvių dalyviais, bandžiau sugrąžinti susidomėjimą dokumentika. Tai juk labai svarbu, laikas eina greitai, šiandien fotografuoji, o rytoj tai jau istorija.

Kas? I.Muchino paroda "Aš mačiau Rokenrolą".

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki kovo 31 d.