PROTO MŪŠIŲ KARIAMS NĖRA NEREIKALINGŲ ŽINIŲ

Net ir nežinodami vardo, kaunietį istoriką Joną Palį pažįsta gausybė žmonių. Jo greitakalbė, humoro jausmas ir sportinis azartas žinomas šiandien ypač populiarių intelektualių žaidimų gerbėjams.

Legendinė Artūro Valinsko vedama laida "Šeši nuliai – milijonas", "Auksinis protas", vadinamieji protų mūšiai miesto kavinėse, – J.Palio esama visur, kur galima patikrinti savo intelektą. "Niekada nežinai, koks klausimo kūrėjas ką sugalvos, todėl nėra nereikalingų žinių", – šypsosi istorikas, kuriam proto sportas – neatsiejama gyvenimo dalis.

– Kaip prasidėjo jūsų draugystė su intelektualiniais žaidimais? Nuo kryžiažodžių sprendimo ir enciklopedijų vartymo vaikystėje?

– Aš užaugęs sovietiniais laikais, tad mano vaikystės žinių šaltiniai buvo milžiniški kiekiai grožinės literatūros, draudžiamos politinės ir muzikinės vakarų radijo stotys, tėčio ir senelio smetoninės bibliotekos: tarpukario enciklopedijos, senų automobilių brošiūros. Taip pat etnografinės ir archeologinės ekspedicijos po Lietuvą. Ir, savaime aišku, žmonės, kurių dėka tai gavau: tėvai, seneliai ir artimieji. Labai dėkingas mūsų šeimos draugei žinomai sovietinių laikų Kauno kraštotyrininkei disidentei Jūratei Dručkienei, kelionės su ja po apleistus Lietuvos dvarus buvo labai didelė mano vaikystės dalis. Po tokios vaikystės net nekilo abejonių, kad studijuosiu istoriją. Bet dirbti archyve ar mokykloje ir kartoti tas pačias išmoktas tiesas – tai truputį ne mano charakteriui, todėl džiaugiuosi kad dirbu darbą, kurio metu gali ne tik dirbti, bet ir darbo metu keliauti. Didelis malonumas darbo reikalais nusibaladojus į kokį Joniškį ar Kupiškį aplankyti jų muziejus, bažnyčias, kapines, dvarus, apleistus geležinkelio tiltus ar tiesiog šalutines gatveles rasti kokį neišreklamuotą architektūros ar technikos perliuką.

– Keliuose žaidimuose esate dalyvavęs ir ką daugiausia esate pasiekęs?

– Protų mūšiai yra dvejopi: labiau matomi televiziniai ir daugiau žaidėjams skirti kavinėse vykstantys įvairių rengėjų vedami "pubquiz’ai". Su televizija viskas paprasta, pirmą kartą pabandžiau Arūno Valinsko žaidime "6 nuliai milijonas" ir ten iš karto buvau sutriuškintas TV žaidimų aso Česlovo Šimkevičiaus. Atsiradus pirmajam protų kovų žaidimui, užsikabinau ir šis hobis tapo didele mano laisvo laiko dalimi. O dabar žaidimams paskirta vos ne pusė savaitės: pirmadieniais "Protų kovos su Robertu Petrausku" – jis kaip sportas, ir yra turbūt pats sudėtingiausias komandinis žaidimas Lietuvoje. Antradieniais – "Auksinis protas" kavinėse, toks truputį lengvesnis, į kurį vykstu be automobilio ir žaidžiu su bokalu alaus. O trečiadieniais su komandos draugu Audriumi kavinėje "Punto" vedame seniausią Kauno intelektualų žaidimą, kažkada pradėjome jame kaip žaidėjai, o jau keli sezonai, kaip esame šio žaidimo ir kūrėjai, ir vedėjai. Dar kartą per mėnesį vyksta specializuoti kino / muzikos žaidimai, kuriuose irgi stengiuosi dalyvauti. Aišku, dėl to kenčia namai, bet ką padarysi.

Pasitreniravus baruose vykstančiuose žaidimuose, lengviau ir televizijoje. O sėkmingiausias man buvo pirmasis TV "Auksinio proto" sezonas – jame laimėjau pirmąjį savo žaidimą ir vėliau prasimušiau į paguodos finalą. Ir jei jau taip suskaičiuotume pagal sporto tradicijas, likau turbūt devintas Lietuvoje. Dar teko porą kartų dalyvauti TV žaidime "Kas ir kodėl?" – jame kol kas vis dienos finale lieku antras, bet tikiu, kad vis dar turiu šansų.

– "Auksiniame prote" esate pristatomas kaip viešojo maitinimo sferos vadybininkas. Tačiau pagal išsilavinimą esate istorikas. Maža to, domitės technikos paveldu, kolekcionuojate kauniečių gyvenimą iliustruojančias fotografijas.

– Taip, labiausiai žinomas mano hobis – Kauno transporto istorija, bet jis tikrai ne vienintelis. Maisto įrenginių pramonė yra mano pragyvenimo šaltinis, bet kartu ir dar vienas hobis, kurio pažinimą man labai palengvina darbas ir kurį galima stebėti feisbuko profilyje "Kauno valgyklos"

– Kurios srities žinios žaidžiant intelektualinius žaidimus praverčia labiausiai – ir kurių stygius dažniausiai pakiša koją?

– Niekada nežinai, koks klausimo kūrėjas ką sugalvos, todėl nėra nereikalingų žinių. Reikalingos ir sausos enciklopedinės žinios, ir geltonosios spaudos gandai. Bet būna ir linksmų sutapimų. Kartą R.Petrausko žaidime buvo klausimas apie verslininką, kuris sukūrė verslą, jį perdavė sūnui, o pats liko namie tįsoti ant lovos, o aš lyg netyčia prieš porą dienų buvau nusipirkęs laikrodį "Tissot", mano šypsena iki ausų, atsiraitoju rankovę ir tiesiu komandai parodyti riešą į stalo vidurį. Arba dar: mūsų komandoje žaisdavo Mindaugas, kuris mėgo ant atsakymo lapelio piešti įvairius piešinius, prieš vieną žaidimo turą jis ant lapelio piešė skęstantį laivą, o tarp visų dešimties to turo klausimų buvo vienas, kurio paslėptas atsakymas – "Titanikas". Ir jei nebūtų piešinio vargu ar būtume besiginčydami užtaikę ant teisingo atsakymo.

– Kas sunkiausia "sofos lygos žaidėjui" filmavimo studijoje? Kamerų šviesa? Režisierių pastabos? Ar apskritai suvokimas, kad tave mato visa Lietuva, netrukdo susikaupti?

– Manau, kad sunkiausia yra neteisingo atsakymo baimė. Kadangi TV žaidimai iš principo yra individualūs, nes pasitarti su pirmą kartą matomais žmonėmis yra sunku ir dažniausiai turi kliautis savo žiniomis. Kai žaidi komandinį žaidimą ir vienas kitą pažįsti, gali nujausti komandos nario atsakymo tikslumą. Galų gale, kai žaidi devyniese ar septyniese, bet kuris komandos narys per klausimui skirtą minutę gali išmesti mintį, kurią visa komanda spėja apdoroti ir paversti teisingu atsakymu.

Skaudžiausia praeito sezono žaidimo "Auksiniame prote" patirtis buvo uždelstas atsakymas. Jau užduodant klausimą apie valstiją, kurioje gimė buvęs JAV prezidentas Barackas Obama, žinojau atsakymą, tada parodė keturis atsakymus, kurie patvirtino mano žinias, bet nenuspaudžiau atsakymo mygtuko, o patogiai atsirėmiau į žaidėjo pultą, kad dar kiek ramiai pagalvočiau ir tada pamačiau, kad visi žaidėjai paspaudė neteisingą atsakymą, susimėčiau, pamąsčiau, kad gal vis dėlto aš kažką maišau, o jei ir ne maišau, tai gal visai gerai suklysti kartu su visais.. Po to buvo pratęsimas ir jei būčiau nesiblaškęs, būtų mūsų trejetukas laimėjęs, būčiau visiems gyręsis, kad ir vienas lauke karys. Aišku, po šios nesąmonės kito klausimo neatsakėme ir mane išmetė.  O dabar žmona, išleisdama mane į filmavimus, vis primena, kad nenusirašinėčiau kaip perestukinas.

Labai faina, kai teisingą atsakymą į, tarkim, sporto klausimą iš kažkokių nesuprantamų sąsajų net pati to nesuprasdama padiktuoja menotyrininkė.

– Kokio pobūdžio užduotys (ar kokios srities klausimai) nepatinka, labiausiai erzina?

– Kiekviename žaidime smagiausia sulaukti sunkių klausimų, į kuriuos iš kelių sudėtingų užuominų pats surandi atsakymą ir tada jautiesi reikalingas komandai. Dar labai faina, kai teisingą atsakymą į, tarkim, sporto klausimą iš kažkokių nesuprantamų sąsajų net pati to nesuprasdama padiktuoja menotyrininkė ar į klausimą, koks paveikslo pavadinimas, atsako nė vieno paveikslo nematęs inžinierius, kuris paveiksle įžvelgia iš figūrėlių sudėliotą skaičių "Pi". O patys smagiausi teisingi atsakymai, kai visa komanda iš atskirų užuominų sudėlioja teisingą grandinę. Neįdomiausi rebuso tipo klausimai, kur sprendi lygtį, kurios atsakymo vertė yra tik tai, ar gavai tašką už teisingą atsakymą, ar gavai minusą. Visada smagu ir gauti klausimą, kuris surašytas elegantiškai, ir nepaisant, kad jo neatsakei, bet atsakymas tave suintriguoja ir priverčia pasidomėti ta sritimi.

– Ar žaidėjai bendrauja užkulisiuose?

– TV laidose laiko nebūna daug, nes kol nepradeda grimuoti, tol nežinai, su kuo teks žaisti, o laukiant filmavimo per kelias minutes spėju su šalia sėdinčiais žmonėmis pasikalbėti, kas tokie ir iš kur esame. Kavinių žaidimuose mes – kaip giminė: kritinė masė žaidėjų – tie patys žmonės, kurie žaidžia ne vienoje vietoje, migruoja iš žaidimo į žaidimą, todėl kartais kai kuriuose žaidimuose, ypač "vasaros lygose" būni su jais vienoje komandoje

– Ar niekada nepasiginčijate su laidos vedėjais dėl atsakymų?

– Žinoma, kad ginčijamės. Nė vienas klausimo kūrėjas nėra apsaugotas nuo klaidų, bet TV laidų metu nėra laiko ir galimybių greitai patikrinti savo versijos teisingumo, todėl beveik visais atvejais vedėjas yra teisus. O tarkim, žaidime, kurį pats kuriu ir vedu, jei padarau klaidą, visada prašau žaidėjų: jei jie, kol taisau atsakymus, man parodys, kad buvau neteisus, tikrai įskaitysiu jų variantą. Tokiais atvejais arba anuliuoji klausimą, jei jis neteisingas, arba įskaitai kelis teisingus atsakymus, kurių nenumatei egzistuojant.

– Nors žaidimai ir intelektualiniai, jų dalyviai atrodo ypač blaiviai mąstantys žmonės, jos didenybė Fortūna juose tikrai ne pasyvi stebėtoja. Koks jūsų požiūris į sėkmę? Bandote ją prisijaukinti kokiais nors ritualais? Ar ruošdamasis žaidimui kaip nors ypatingai treniruojate savo intelektą, o gal reakciją?

– Čia turbūt tas atvejis, kad tiesiog gyveni savo gyvenimą, domiesi tuo, kuo iki šiol domėjaisi, veiki tą patį, ką veikei iki šiol, ir nuo to turimos žinios didėja. Yra tokių komandų (ir jos dažniausiai laimi), kurių žaidėjai į pasiruošimą žiūri atsakingai ir kompleksiškai. Yra R.Petrausko žaidime tokia legendinė komanda "O mažiukas", jie visi tiksliųjų mokslų mokslininkai, bet jiems nesiseka su muzikiniais klausimais. Tai va, sezono metu buvo keletas muzikinių klausimų apie vengrų ir čekų kompozitorių muziką, kurių dauguma komandų – taip pat ir "O mažiukas" – neatsakė, o sezono finale (aišku, neįspėjus) buvo pakartota ta pati muzika. Vieninteliai, kurie atsakė, buvo "O mažiukas", nes jie vieninteliai atliko namų darbus ir išstudijavo Bendržichą Smetaną ir Antoniną Dvoraką... O aš šiaip visiškai neprietaringas ir vienintelis ritualas yra tik dėl to, kad keliuose žaidimuose esu komandų kapitonas, – ateiti prieš žaidimą valandą anksčiau, užimti patogiausią staliuką ir belaukiant žaidimo skaniai pavakarieniauti.

– Turbūt dalyvaujant jau ne pirmą kartą nebeįdomus olimpinis principas "svarbiausia – ne laimėti, bet dalyvauti". Atsakykite nuoširdžiai: kas labiausiai patenkintų jūsų ambicijas – laimėti didįjį žaidimo prizą ar nugalėti oponentus?

– Nėra atskirai prizų ir laimėjimo prieš kažkokį priešininką džiaugsmo. Kadangi man labai patinka keliauti, tai turbūt akcentas būtų prizinės kelionės.

– Ar norėtumėte atsidurti kitoje barikadų pusėje, pvz., galvoti klausimus?

– Kaip jau sakiau, žaidimą kavinėse jau keletą metų vedu, bet kaip ir dauguma aktyvių žaidėjų savo klausimus siunčiu ir kitiems žaidimams. Kol nevedžiau savo žaidimo ir nežiūrėjau į komandų atsakymus, klausimus stengdavausi sugalvoti kuo įmantresnius ir sudėtingesnius bei per daug specializuotus. TV žaidimų vedėjai yra ne klausimų kūrėjai, o tik šou vedėjai. Manau, mano slengas, nenorminė leksika ir jau pamirštos taisyklingo kirčiavimo taisyklės būtų tik kelios priežastys, kodėl aš netikčiau tokiam darbui. Jau ir dabar mane žmona, kai tik gali, tarkuoja dėl ne vietoje dedamo dešininio kirčio žodyje "klausimų".