R. KETURAKIS: BE GAMTOS ŽMOGUS NEKURTŲ

Šiemet jubiliejų – 80-metį – švenčiantis poetas jį pasitiko su mintimis apie neįgyvendintas kūrybines idėjas. Jis jaučiasi negrąžinęs skolos tėvams ir gimtajai žemei – vis dar neparašytas galutinis romano "Kulka Dievo širdy" variantas.

Jonučių kaimas, Šniūrgirė, Garliava – poeto, rašytojo, redaktoriaus Roberto Keturakio gimtinė, palikusi ryškų pėdsaką jo kūryboje. Simboliška, kad šio Lietuvos valstybės, Kauno rajono, miesto ir kitais garbės ženklais apdovanoto patrioto gimimo diena – iškart po Kovo 11-osios.

Ilgametis žurnalo "Nemunas" skyrių redaktorius, laikraščio "Kauno žinios", Vytauto Didžiojo universiteto leidyklos redaktorius, be svarbių literatūrinių apdovanojimų, yra pelnęs ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžių.

Šiemet jubiliejų – 80-metį – švenčiantis poetas jį pasitiko su mintimis apie neįgyvendintas kūrybines idėjas. Jis jaučiasi negrąžinęs skolos tėvams ir gimtajai žemei – vis dar neparašytas galutinis romano "Kulka Dievo širdy" variantas.

Pokalbis su R.Keturakiu – apie vaikystės pasaulį, kruviną pokarį ir rašančius jaunus žmones.

Keliolikos poezijos rinkinių, daugelio eseistikos kūrinių, romano autorius prisipažino kūryboje neseniai pasijutęs nevisagaliu.

– Jonučių kaimas, Garliava – ką jums reiškia šis kraštas?

– Čia prabėgo mano vaikystė. Tuomet sutiktus žmones, kraštovaizdį atsimenu labai ryškiai. Kai pradėjau suvokti pasaulį, man jis buvo toks didelis, įvairus, paslaptingas, kad kartą net pradėjau rėkti, išsigandęs debesų. Tai vienas pirmųjų ryškių vaikystės prisiminimų. Prisimenu ir didžiulį nustebimą supratus, kad, be tėvų ir seserų, pasaulyje yra ir kitų žmonių. Man atrodė, kad kitų žmonių negali būti – pasaulyje turiu būti tik aš, artimiausi žmonės, paukščiai, žvėreliai, žolė, javai, medžiai. Kiti žmonės – aš jų bijojau – man buvo kaip kiti pasauliai, padarai, kurių nekviečiau, bet jie vis tiek ėjo prie manęs, kažko klausinėjo.

Mano tėviškė – Vidurio Lietuvos lygumos pabaiga. Būdavo liūdna, kad aplink nėra kalvų, ežerų, tik upelis Maišys. Kartą apie tai prasitariau mamai. O ji – zanavykė, kilusi nuo Braziūkų, Girininkų, iš to miškų krašto už Zapyškio – apskritai nelabai žinojo, kas yra lyguma, nes ten viską užstodavo miškas. Mama pasakė: pažiūrėk, tik lygumoje gali matyti tiek dangaus, žvaigždžių. Nurimau – supratau, kad lygumų žmonės turi pranašumų.

Miško aplink mus buvo nedaug. Tai vadinamoji Šniūrgirė, plytėjusi kur dabartiniai Mastaičiai, Šniūrkelis, Šniūrų kaimas, padalytas ilgais žemės rėžiais. Jos nebuvo pakeitusi Stolypino žemės reforma.

Mėgau mišką, pavasarius, kai Maišys užliedavo slėniuką. Paskui užaugdavo tokios pievos kaip miškas, pilnos motiejukų. Tai bene ir visas vaikystės gamtos pasaulis.
Mūsų šeima turėjo mažai žemės – 3 ha. Augome septyni vaikai – šešios seserys ir aš. Kiekvienas kvadratas žemės buvo tėvų saugomas. Pasodinsi sodą – mes šešėlį ant daržo, niekas neaugs. Priprašiau tėvą, kad vis dėlto pasisodintume. Parsinešėme iš senelio sodybos keletą vyšnių ir pasodinome, beveik glausdami prie namo sienų. Mano senelio sodas Keturakynėje buvo labai gražus, didelis, o vyšnynas – apie šimtas vyšnių, visas Garliavos miestelis ateidavo jų pasiskinti. Keturakynėje – taip vadindavo senelių sodybą – rinkdavosi to meto šviesuomenė, čia ne kartą buvo apsistojęs Jonas Basanavičius.

Mama paskatino mane atidžiai stebėti gamtą. Visa tai man ir išliko. Esu gamtos vaikas – mane domina ne tiek žmogus, kiek gamta.

– Gimtojo kraštovaizdžio svarbą jūsų kūryboje pripažįsta ir literatūros kritikai.

– Jis daro didžiulę įtaką bet kuriam žemės gyventojui. Jei būčiau augęs dykumoje ir šalia būtų buvęs žmogus, atskleidęs man dykumos paslaptis, būčiau prisirišęs prie jos. Be gamtos, jos įvairovės, kaitos stebėjimo žmogus turbūt apskritai nebūtų kūrybiškas. Susitelktų į buitį, daiktinę gyvenimo pusę: dirbti, auginti. Gamta padeda nuo to atitrūkti. Joje atsiveria mąstymo, svajonių aukštis, suvokimas, kas tame didžiuliame pasaulyje esi.

– Šviesią vaikystę aptemdė karas, kruvinas pokaris.

– Prisimenu pas mus apsilankydavusius partizanus. Vieta jiems buvo nedėkinga: čia pat – Garliava su garsiąja Maskvos atsiųsta Sokolovo divizija, visoje Lietuvoje vykdžiusia kruvinąjį partizanų naikinimo darbą. Gausiai buvo ir stribų. Mano tėviškė įėjo į vieną svarbiausių Lietuvoje Tauro partizanų apygardą. Tėvas užsukusiems partizanams vis sakydavo: vyrai, čia pat – stribai, Sokolovo gauja, mūsų sodyba yra stebima. Partizanai šypsodavosi, ramindavo: Kazy, nebijok, ateidami apsižvalgėme – ramu.

Garliavoje prie stribų būstinės ir prie senųjų prūskapių būdavo numetami partizanai – susisprogdinę, nužudyti, išniekinti. Mama sakydavo: nueikite, pažiūrėkite, ar mūsų pažįstamų ten nėra. Vaikams stribai leisdavo pažiūrėti. Žiūrėdavome siaubo apimti: čia buvo gyvi, dainavo, juokavo, gražūs, drąsūs, jauni, čia – lavonai. Aš paskui sapnuodavau kraupius sapnus. Mama ramindavo, sakydavo: mūsų nebus – tu papasakosi, ką darė bolševikai. Tai buvo sunkiai pakeliama. Po to, ką mačiau, mokykloje skaitant Fiodoro Dostojevskio "Nusikaltimą ir bausmę" netikėjau, kad žmogus gali taip išgyventi nužudęs kitą žmogų.

Dvi mano pusseserės buvo partizanės, sesuo Kristina – ryšininkė. Jos buvo suimtos, išsiųstos į lagerį, trečia pusseserė buvo kalinama. Netikras dėdė iš mamos pusės Albinas Staniulis buvo išėjęs į stribus, nors pats dėl to labai išgyveno. Kartą dar spalį pasnigo. Neturėjau batų ir tąkart išėjau į mokyklą basas. Pamatęs mane, tas dėdė padavė man kareiviškus batus. Kai mama sužinojo, iš kur tie batai, atėmė ir išmetė. Taip atsitiko ir su dėdės atneštais vaikų rūbeliais, kai mama suprato, iš kur jie.

Baisiausia diena mokykloje buvo 1948 m. gegužę, kai į lietuvių kalbos egzaminą įsiveržė sovietinėmis karinėmis uniformomis apsirengę vyrai ir išsivedė tris baigiamosios klasės mokinius. Jie su šeimomis buvo ištremti. Tuo metu iš Garliavos buvo išvežta daugiau šeimų. Eidamas į mokyklą, prasilenkiau su tremiamųjų vežimų vilkstine. Juose sėdintys vaikai verkė. Tik dalis ištremtųjų vėliau atsiliepė – parašė laiškus iš Sibiro.

– Remdamasis prisiminimais, parašėte romaną apie partizaninį karą. Pirmasis "Kulka Dievo širdy" tomas išleistas 2002 m. Kada išvysime antrąjį?

– Būdamas gimnazistu, rašiausi apie to meto įvykius. Mama, juos užtikusi, sudegino kaip pernelyg pavojingus. Sakė: dabar tik atsimink, kai užaugsi, viską aprašysi. "Kulką Dievo širdy" parašiau remdamasis mamos, savo, iš lagerio grįžusių artimųjų atsiminimais. 1994 m., jau pasirengus užrašus, juodraščius, buvo proga aplankyti JAV. Poeto Stasio Santvaro namus. Jo našlė Alė Santvarienė trims mėnesiams uždarė mane poeto darbo kambaryje. Tuomet pajutau, kaip dirba profesionalūs rašytojai, galintys rašymui skirti visą darbo dieną. Per tuos tris mėnesius parašiau pirmąją romano dalį. Pirma įkvėpimo banga nušniokščia, atsipeikėji – atrodo, kažkokios liguistos būsenos buvai, vizijas matei. Parsivežęs po mėnesio perskaičiau tekstą, supratau, kad taisyti beveik nenoriu – apsidžiaugiau, kad galiu būti prozininkas.

Pirmame tome paliečiau tik dalį prisiminimų. Antrą tomą užsibrėžiau rašyti apie paskutinius partizaninio karo metus – 1949–1953 m. 90 proc. partizanų išžudyta, išdavikų – daug. Tai baisiausias, tragiškiausias laikas: savi išduodavo savus, net aukšti partizanų vadai palūždavo. Pagalvojau, kad reikia rašyti be šalutinių sakinių, kad taip skaitytojas pajustų, kaip viskas buvo gniuždoma. Parašiau taip antrą dalį, skaitau – Dieve, sausa, nėra emocijos, jausmo. Antrą variantą parašiau truputį laisviau – ir vėl ne tas. Esu prislėgtas. Negaliu patikėti, kad kūryboje kažko negaliu. Iki šiol man atrodė, kad kūryboje galiu viską: reikia lyrinio eilėraščio – parašau, reikia peizažinio – prašom, apie Lietuvą – taip pat.

Kai antrą tomą baigsiu, būsiu labai laimingas. Žinosiu, kad įvykdžiau sau pačiam duotą priesaiką užrašyti tai, ką prisimenu apie partizanus, jų žūtbūtinę kovą už Lietuvą, už mus visus.

– Tiek dirbant "Nemuno" redakcijoje, tiek dabar jums dažnai tenka skaityti ir vertinti jaunųjų poeziją. Ar esate kam pasakęs: geriau nerašyk?

– Esu iš tų, kurie niekada to nepasakys. Kiek esu bendravęs su žmonėmis, kurie man patiki savo kūrybą, žinojau, kad žmogus kartais net prisivertė užrašyti tai, kas kasdienybėje nebuvo nei pasakyta, nei sapnuota – jis netgi dėjo pastangų, kad savyje tai atvertų. Nesvarbu, kad tas eilėraštis – dar ne literatūra, ne visai eilėraštis, bet žmogus taip ugdo savo vidinį pasaulį. Man žmogus patiki savo vidinės išpažinties dalį – aš tuo džiaugiuosi. Kitas dalykas – taip jis ugdo kalbos jausmą. Nors pasakau: tai dar nėra ta literatūra, kuri įeis į lietuvių literatūros erdvę.

– Nuolatos pirmininkaujate Kauno rajono moksleivių poezijos konkursams. Kokia ta jaunųjų poezija? Ką ji pasako apie ateinančią kartą?

– Rašantys moksleiviai man pirmiausia įdomūs tuo, kad apskritai prisiliečia prie kūrybos. Net tiems, kurie ateityje pasirinks labai konkrečias, tikslaus mąstymo reikalaujančias profesijas, tai naudinga kaip saviugdos dalis.

Skaitydamas moksleivių poeziją, mergaičių kūryboje pastebiu užslėptą vienišumo jausmą. Viena mergaitė, skaičiusi savo kūrybą Kazio Borutos kalnelyje netoli Rokų, parašė maždaug taip: "Nors aš labai maldavau, bet mūsų Slyvos atsivestus šuniukus tėtė paskandino. Mačiau, kaip užkasė juos sodo gale. Vėliau aš išsikasiau jų kaulelius, susidėjau į siuvinėtą maišelį ir saugau po lovos čiužiniu. Be jų šiame žiauriame pasaulyje aš jausčiausi labai vieniša."

Vėliau tą patį vienišumo jausmą, tik kitaip išreikštą, užtikau ir kitų mergaičių kūryboje. Tai pastebi ir mokytojos. Berniukai gal rečiau vieniši, jie dažnai užsiėmę, su draugais, juokauja, bendrauja. Su mergaitėmis yra kitaip.

– Kokiomis mintimis pasitikote jubiliejų?

– Liūdna, bet šiuo metu ėmiau labai skaudžiai jausti, kam esu skolingas. Pirmiausia – tėvams, ypač mamai. Nors stengiausi. Tėvui likau skolingas tuo, kad nemokėjau jo saugoti, nemokėjau elgtis taip, kad galėtų man atsiverti. Tik prieš pat tėvo mirtį suvokiau, kad reikia jo daug ko klausinėti – juk aš tiek nedaug apie jį žinau.

Mąstau apie kūrybines skolas. Pats sau pakenkiau, laiku neišeidamas iš darbo ir tik savaitgaliais skirdamas laiko kūrybai. Romanas įstrigęs. Norėtųsi sukurti dvi istorines poemas, kurioms turiu tik apmatus. Džiaugiuosi, kad pavyko paruošti du eilėraščių rinkinius, jie turėtų pasirodyti šiemet. Tai "Nakties baltieji debesys" ir antroji lyrinių eilėraščių knyga, kuriai pavadinimo dar neturiu.

Tik dabar stengiuosi suprasti, kas yra šeima be santuokos, kas yra draugas, kiek tų draugų gali būti? Kodėl bijoma prisiekti pačiam brangiausiam žmogui? Kodėl į jaunų žmonių santykius yra įsiveržęs laikinumo diktatas? Apskritai kodėl žmogus vienišas? Kodėl linkęs rinktis lengviausią kelią? Kodėl kartais tik suvaidini, kad esi laimingas? Ko stinga, kad net artimiausią žmogų galėtum pažinti iki pačių sielos gelmių? Apskritai kas tau yra gyvenimas? Kai kas išsigąsta tokių rūsčių mano minčių, klausinėjimų.

Pastaruoju metu taip bambėti stengiuosi kuo rečiau. Nes šalia manęs yra dvi mergaitės, anūkės, mano jauniausio sūnaus dukros – šešiametė Monikutė ir dvylikametė Ugnytė. Labai džiaugiuosi, kad jos mane myli, gerbia, ir kad aš dar moku tapti vaiku – moku žaisti, jos mane išmokė net siūti lėles. Suprantu, koks nuostabus metas yra vaikystė, kai neužnuodijama klaikių istorinių įvykių, neužteršiama pačios šeimos, aplinkos.

Dabar gyvenimas man atrodo dar įdomesnis, labiau viliojantis, dovanojantis. Pradedu liūdėti, kad galbūt nespėsiu iki pakraščio išsiaiškinti tam tikrų jo dėsnių ir savo testamente palikti švelnių švelnių įspėjimų.