Tai oficialu – naujasis sezonas prasidėjo. Lengvą vasaros tėkmę kultūriniame Kauno lauke keičia rudeninė gausa ir įvairovė. "Aukso pjūvio" galerija žiūrovus kviečia į tris žymių italų menininkų parodas.

Ugo Nespolo grafinio dizaino kūrinių paroda "Dinamiškas judėjimas į centrą" eksponuojama galerijos erdvėse; Pino Mantovani tapybos darbų paroda atidaryta Nacionaliniame Kauno dramos teatre, o Eugenio Molinari fotografijų parodą galima pamatyti Vytauto Didžiojo universitete. Visos parodos – projekto "Atrask Italiją Kaune", vyksiančio rugsėjo 15–17 d., dalis.

Ilgesio istorijos

Trys autoriai parodose perteikia skirtingas žiūros į supančią aplinką perspektyvas, akcentuodami dabarties ir praeities kirtimosi taškus.

Tapytojo P. Mantovani drobės – laikinumo ženklai, palikti laiko. Jose reflektuoja nykstantis būtasis laikas.

Didelio formato, tempera tapyti paveikslai – monumentai ilgesiui, kuris aplanko galvojant apie laiką: kažkas jau buvo, kažkas yra dabar, kažkas dar tik bus. Tačiau skirtingus laiko dimensijų kadrus padengia mažos, neišsipildžiusių troškimų smiltys, kurios menininko kūriniuose įgauna minkštus, pastelinių spalvų tonus, plonu dažų sluoksniu priglundančius prie drobių paviršiaus, susigeriančius į jį ir regimą vaizdą pakylėjančius sapno ar vizijos link, kur laikas išnyksta, leisdamas pajausti akimirką, sulaikyti ją akių žvilgsnyje.

Drobėse vaizduojamos figūros – fragmentiškos, statiškos, jų kūnų plastika – griežta, geometriška ir šalta – tai priešprieša lengvai tapymo manierai. Darbų kompozicijas papildantys piešinio elementai sustiprina laikinumo pojūtį: figūros yra, spalvos blunka, lieka tik eskiziški piešinio rėmai, sulaikantys atsiminimą idant jis neišsisklaidytų.

Kita dalis P. Mantovani kūrinių, kuriuose vaizduojamos išbaigtos figūros, sustingdytos veiksmo akimirkoje, su žiūrovu mezga dialogą apie laiko metafiziškumą: sustoti vietoje, priversti sustingti visa, kas yra aplink, ir palaipsniui atkartoti praeities įvykių seką dabartyje. Vyraujančios šaltos, pilkos spalvos primena senas nespalvotas fotografijas, kuriose, kaip ir tapytojo drobėse, naratyvą kuria žmonių žvilgsniai.

Realybės metafora

Vaizdai, kuriuos regime ir suvokiame kaip dabarties akimirką realybėje, gali tapti mūsų suvokiamos tikrovės atspindžiais, jei tik pakeisime/pakreipsime savo žvilgsnį: įprasti kasdienybės paviršiai išsilies į abstrahuotas dėmes, o atpažįstami veidai, daiktai taps nepažįstamomis figūromis naujame žaidimo lauke.

Vaizdų transformacija būdinga Eugenio Molinari fotografijų ciklams, kuriuose dvigubos ekspozicijos technika autorius sukuria kitą realybę – papildomą esamosios realybės suvokimo lauką, vietą žaidimui – galimybę išslįsti iš įprastų suvokimo standartų. Menininkas kasdienybei suteikia interpretatyvią formą: ji tampa daugialypė, sluoksniška, atvira, tačiau nepažini, nuolat verčianti abejoti, kas yra tikra, o kas – tik atspindys, kas yra dabar, o kas – atsiminimų pėdsakai.

Būtent dėl abejonės, skatinančios žvelgti gilyn į vaizdą (tarsi ieškant dviejų kadrų susikirtimo ribos), E.Molinari nuotraukos inspiruoja iš naujo patirti prisiminimus, perkeliant juos iš praeities į dabartį, keičiant jų formą. E.Molinari fotografijose ji yra lanksti minčių poslinkiams, jų gebėjimui keliauti skirtingomis erdvėmis ir laiko kontinentais. Mus supanti erdvė tampa pagrindu vystyti vidinės kelionės naratyvą, neturint tikslo kažką pasiekti ar atrasti. Tiesiog ramiai stebėti, kaip nuo žvilgsnio ar jo nukreipimo kinta tai, ką matome, ir tai, kaip vidinių impulsų paveiktas regimas vaizdas tampa savo paties metafora.

Judėjimas į centrą

Menininko Ugo Nespolo grafinio dizaino kompozicijose skamba dabarties laiko blyksniai, fragmentiškai apšviečiantys ryškias, plakatiškas spalvas, taisyklingomis geometrinėmis detalėmis užpildytas kompozicijas, kuriose perteikiamas chaotiškas šių dienų laikas – ateities projekcija, vis tolstanti nuo realių mūsų galimybių.

Menininko kūriniuose akcentuojamas centriškumas, objektai kūrinių erdvėse dėliojami taip, kad žiūrovo akis pernelyg neklaidžiotų erdvėje, o būtų sufokusuota kūrinio centre. Todėl erdvė, supanti spalvotas kompozicijas, nėra išraiškinga (švari, balta plokštuma). Kompozicinės detalės U.Nespolo grafiniuose kūriniuose nevaizduoja konkretaus daikto ar asociatyvaus vaizdo, veikiau išreiškia įspūdžio refleksiją, sunkiai konkretizuojamą ar įvardijamą. Tai raiška suniveliuotos vaizdų gausos – nieko konkretaus, asociatyvaus, tik dinamiškas judėjimas aplink, apie ir į centrą. Tobulos proporcijos, tobuli deriniai, tačiau netikri.

Laikas ir žmogus – dvi jėgos, konkuruojančios tarpusavyje. Kažkuris visada priekyje, kažkuris atsilieka. Galiausiai ateina suvokimas, kad viskas netikra, išgalvota. Realybę susikuriame ir ja (į)tikime patys.