SMETONIŠKA LIETUVA J. MIEŽLAIŠKIO FOTOGRAFIJOSE

Julius Miežlaiškis (1908–1982) – vienas produktyviausių ir kūrybingiausių tarpukario metraštininkų, fotožurnalistų. Fotografu tapo tarnaudamas nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, buvo aviacijos puskarininkis, fotografas, pilotas, radiotechnikas, aktyvus "Kario" žurnalo bendradarbis. Tik, kaip neretai atsitinka, yra nepelnytai užmirštas, patekęs į šalikelę. Jo vardas ir nuveikti darbai fotografijos istorikų straipsniuose dar ir šiandien tebesutelpa pasakyme "ir kiti"...

Istorija – iš degalų bako

"Ir kiti" – talpi sąvoka. Kodėl kai kurias asmenybes paslepia užmaršties rūkas? Dėl J.Miežlaiškio yra keletas priežasčių. Jis, skirtingai nei dauguma tuomečio Kauno spaudos fotografų, vėl sugrįžtant sovietų okupacinei valdžiai, nepasitraukė, nepabėgo su vertingiausių negatyvų lagaminėliais į Vakarus, o liko tėviškėje.

Naiviai galvojo, kad niekam nenusikalto, o tebuvo tik liudininkas ir metraštininkas.

Užėjus sovietinei valdžiai, J.Miežlaiškio fotografijos netiko. Netiko fotografijos su Gedimino stulpais, vyčiais, augančios Lietuvos aviacijos fotografuotos istorijos, aviacijos konstruktoriaus išradėjo, sovietų sušaudyto Antano Gustaičio portretai. Netiko į Gedimino bokštą keliama trispalvė ir dar daugybė lietuviškosios vadinamosios buržuazinės simbolikos, kuri buvo žalinga ir kenksminga kuriant naują komunistinę visuomenę. Daugelis knygų, žurnalų su lietuviškąja simbolika buvo sunaikinta ar pateko į bibliotekų specialiuosius fondus. Jeigu ir leisdavo skaitytojams naudotis tokiomis knygomis, tai fotografijose buvo juodu tušu užtepami senieji herbai, prezidentų, kunigaikščių portretai.

Būtent tokios simbolikos J.Miežlaiškio fotografijose buvo daug.

Fotografas naiviai tikėjo, kad sovietinė valdžia jo nelies. Tačiau jau pirmosiomis Kauno sovietizavimo dienomis įžvalgus ir imlus jo protas pakuždėjo, kad pavojus – visai čia pat. Kiekvieną dieną kažkas iš pažįstamų nebeateidavo į darbą, tyliai ištuštėdavo kaimynų butai. Žmonės buvo suimami, išvežami tardyti ir negrįždavo. Tik aplinkiniai pašnibždomis kalbėdavo: sovietai įkalino, išvežė į Sibirą... Tuomet J.Miežlaiškis ir suskubo paslėpti savo negatyvus. Jų neužkasė į žemę, nepaslėpė palėpėje. Sugalvojo naują, militaristinį, būdą – paslėpė iš kažkur gautame tanko dyzelinių degalų bake. Paviršių ištepė derva, kitaip sakant, impregnavo, ir šie negatyvai, fotografijos išliko.

Kai jį lakūnai skraidindavo su užduotimi, paprašydavo sukti pro Marijampolę, numesdavo laiškelį su kaspinėliu, skirtą tuometei savo merginai.

Padangių romantikas

Laikinosios sostinės dienos, kaip šviesus prisiminimas, tolydžio nugrimzdo į praeitį.

Aukšto ūgio, išvaizdus, moterų dėmesiu nesiskundęs vyras, tarsi norėdamas pabrėžti savo paslaptingumą, nešiojo tamsius akinius. Tuomečio Kauno spaudos fotografų būrelyje J.Miežlaiškis atrodė dabita. Galima daryti išvadą, kad kolegos jį gerbė ir pasitikėjo: jis ne kartą buvo renkamas Lietuvos fotomėgėjų draugijos iždininku.

Didžiuotis buvo kuo, jo fotografijas apie aviaciją spausdino daugelis žurnalų, laikraščių. Kišenės nebuvo tuščios ir vis papildomos nuolatinių honorarų. Fotografai dažnai rinkdavosi prie prezidentūros – laukdavo, kol pasirodys prezidentas Antanas Smetona ir pasakys kalbą ar įteiks kam nors kokį proginį apdovanojimą, o gausiai susirinkę pulkininkai ir generolai bei jų žmonos tuščiagarbiškai pozuos prieš kameras. Tokių fotografijų J.Miežlaiškio išlikusioje kolekcijoje gausybė. Daug jose propagandinių renginių, patoso, paradų, mitingų.

J.Miežlaiškis buvo romantikas, padykęs aviatorius. Kai jį lakūnai skraidindavo su užduotimi, paprašydavo sukti pro Marijampolę, numesdavo laiškelį su kaspinėliu, skirtą tuometei savo merginai, vėliau tapusiai žmona, Marijonai Mažeikaitei. Laiškelis nukrisdavo tiesiai į Kvietiškio žemės mokyklos kiemą. Visiems būdavo džiaugsmo ir nustebimo.

Būdavo, kad pats parskrisdavo namo, lėktuvas nusileisdavo tėviškės ganykloje. Kiek vaikų subėgdavo šunis lodydami, "Atskrido, atskrido!" – šaukdami. Žinoma, karinė vadovybė, sužinojusi, apie tokius išdykavimus, nepagirdavo.

Du broliai – du likimai

J.Miežlaiškis gimė Netičkampio kaime, esančiame ties Dovinės ir Šešupės santaka, ūkininko šeimoje. Tėvai žemės turėjo 19 ha, vaikus išaugino darbštumo, reiklumo sau, kūrybingumo dvasia. Dabar apie miežlaiškiukus galima būtų pasakyti: gabūs, darbštūs vaikai. Julius iš savamokslio tapo patyrusiu fotografu, kino operatoriumi, kaip mechanikas, sukūrė keletą racionalizacijų. 1946 m. LTSR vidaus apsaugos liaudies komisariato anketoje randame įrašą, kad J.Miežlaiškio pagrindinė specialybė – kino filmų ir fotografijos kvalifikuotas specialistas. O kokias dar turi specialybes, atsakyta: motoristas, motociklininkas, lakūnas, elektros ir radijo technikas, šaltkalvis, tekintojas.

Baigęs šešias gimnazijos klases, mokėjo rusų, vokiečių kalbas žodžiu, lotynų – raštu. Labiausiai kompromituojanti medžiaga sovietams buvo tai, kad J.Miežlaiškis – Šaulių sąjungos narys nuo 1928 m., įstojęs į Liudvinavo būrį ir išbuvęs ligi organizacijos panaikinimo.

Jaunesnis brolis Juozas buvo ūkininkas, jam buvo patikėta giminės žemė – visi 19 ha, nes Suvalkijoje sklypų vaikai nesidalydavo į trihektarius. Buvo geras ūkininkas. Po stalininių deportacijų planingai ir sąmoningai naikinant laisvuosius ūkininkus ir leidžiant klestėti tinginiams ir girtuokliams, gerų žemės šeimininkų Lietuvoje nebuvo likę labai daug. Brolis, parodęs šiek tiek pastangų ir sumanumo, buvo pastebėtas komunistų ir paskirtas kolūkio pirmininku. Per keliolika metų kolektyvines žemes prie Dovinės jis pavertė pavyzdingu aruodu, išaugindavo didžiausius derlius Lietuvoje.

Fotografui J.Miežlaiškiui sovietiniai laikai nebuvo tokie palankūs kaip broliui. Už smetoninę praeitį jis patyrė stalinines represijas, norėdamas išgyventi, neafišavo savosios fotografo – nepriklausomos Lietuvos metraštininko profesijos. Dirbo įvairius technikos išmanymo reikalaujančius darbus: ligoninėje – rentgeno aparato laborantu, buitinės radijo technikos remontuotoju, kolūkyje – mechaniku. Tačiau kaltinimų nepavyko išvengti, buvo uždarytas pustrečių metų į Marijampolės kalėjimą, nors vėliau kaltinimai buvo panaikinti.

Ir su broliu santykiai klostėsi nekaip. Galbūt slėgė sumaitota biografija, sugadintas gyvenimas. Prarasta fotografo pagarba ir karjera, gerai apmokamas darbas Kaune. Pripažinimas ir pagarba, buvimas šalia tuometės smetoninės valdžios. O dabar kas? Atsitiktiniai darbai, bėgimas iš vieno kolūkio į kitą, iš vienos darbovietės į kitą. Baimė dėl ateities, nuolat vengiant pasakyti atviresnį žodį ir prisiminti Kauną.

Glumino ir kita – nesaikingas brolio Juozo, socialistinio darbo didvyrio, šlovinimas spaudoje ir viešojoje erdvėje. Įsimintinas brolių susitikimo epizodas, kurį man papasakojo fotografo sūnus Zenonas. Kartą pirmininkas J.Miežlaiškis užsuko pas brolį fotografą su reikalais. Atvažiavo ir tais laikais prašmatniu naujintėliu automobiliu "Moskvič 400" (vokiškojo "Opel Kapitan" kopija). Sėdo važiuoti namo: ratai sukasi, bet automobilis nejuda iš vietos. Pasirodo, Julius, nors ir vyresnis, būdamas dar stiprus galiūnas, pakėlė automobilio galą, ir galiniai ratai sukasi slysdami vietoje... Lyg ir juokas, išdaiga. Lyg ir pavydo scena... "Sustok, brolau, kur skubi? Aš, fotografas, stabdau laiką."

Nepailstantis metraštininkas

J.Miežlaiškis yra nemažai fotografavęs šeimos draugą, kraštietį aviatorių ir konstruktorių generolą Antaną Gustaitį, nesutikusį tarnauti sovietams (sušaudytą Lubiankoje, Maskvoje). Fotografavo jo sukurtus ANBO lėktuvus skrendančius ir oro uoste, liūdnus lėktuvų katastrofų atvejus. Be karinių kartografijos užduočių, J.Miežlaiškis yra iš oro užfiksavęs Marijampolės, Vilkaviškio, Kauno ir kitų miestų panoramų.

Unikalūs jo užfiksuoti 1939-aisiais sugrąžinto Vilniaus, Trakų ežeryno ir pilies liekanų vaizdai. Tai vienos pirmųjų Lietuvos kraštovaizdžio fotografijos iš paukščio skrydžio.

J.Miežlaiškis – iškilmingų prieškario valstybės šventinių, sporto renginių fiksuotojas. Jo nuotraukose – prezidentas A.Smetona, aukšto rango karininkai, ponios ir ponai... Grįžęs trumpam namo iš tarnybos Kaune, mėgo fotografuoti kaimą, vestuves, šeimos šventes, žmones. Šių fotografijų yra nemažai išlikę asmeniniuose albumuose.

J.Miežlaiškis pasižymėjo kaip kino operatorius dokumentininkas. Liaudiškas gudrumas jam padėjo išaugoti savo profesionalią 16 mm kino kamerą iki paskutiniųjų gyvenimo dienų. Visuomet ją saugojo išardydamas atskiromis detalėmis. Nei naciai, nei stalininiai konfiskuotojai atsarginėmis detalėmis nesusidomėjo.

Už tylos sienos

Pokario metais kartu su kitu žinomu kino operatoriumi Stepu Uzdonu dirbo Lietuvos kino studijoje Vilniuje, bet neaiškiomis aplinkybėmis Julius paliko sostinę ir netrukus pateko į Marijampolės kalėjimą. Panašios biografijos sovietams neparankūs liudininkai paprastai savo gyvenimą baigdavo Sibire.

J.Miežlaiškį galbūt gelbėjo ir tai, kad savo buvusios veiklos neafišavo, nekonkuravo su jaunais, augančiais sovietinių laikų operatoriais, kurie jam būtų galėję priminti smetoninę praeitį. Tyliai leido dienas provincijoje. Net artimesnių pažįstamų rate laikėsi taisyklės: "Lietuvi, prikąsk liežuvį."

Šiandien yra žinomi jo susukti dokumentiniai siužetai apie Lietuvos aviaciją. Keletą jo filmavimo kadrų iškarpų, taip pat nemažai J.Miežlaiškio fotografijų negatyvų-rolfilmų turi išsaugojęs ir šių eilučių autorius.

Į gyvenimo pabaigą J.Miežlaiškis tapo gėlininku. Tiksliau, savo žmonos, patyrusios Kauno gėlininkės, pagalbininku. Ir čia pravertė jo, kaip racionalizatoriaus, patirtis. Sukonstravo automatinį įrenginį, kuris vienu metu pažymi 120 duobučių begonijoms sėti.

Augančios gėlės, spalvų harmonija, rami buitis. Ko daugiau ir norėti?

Kauno priemiestis Aleksotas, kur J.Miežlaiškis pasistatė kuklų nuosavą namą, ir šiandien primena vertybių supratimą apie skirtingus skrydžius.

Aleksote buvo mėsos kombinatas ir aerodromas šalia. Mėsos kombinate dirbančius vadindavo dešrininkais, o aerodromo žmones – tiesiog aviatoriais. Aleksote skirtingi ir šių kauniečių namai. Dešrininkų, sovietinių laikų vagišių, – dviaukščiai, triaukščiai gigantai, o aviatorių – kuklūs nedideli vienaaukščiai. Tačiau dabar, išaugus emigracijai, nedarbui, daugelis jų – ir dešrininkų, ir aviatorių – atrodo ištuštėję, apleisti.

Palikimo svarba

Kuo šiandien gali būti įdomios ir vertingos J.Miežlaiškio fotografijos? Tai gražus bręstančios lietuviškosios prieškario fotografijos žurnalistikos pavyzdys. J.Miežlaiškio fotografijoje – daug lietuviškųjų ikonų, organiškai įkomponuotų į kontekstą.

Tankų, automobilių kolonos su Gedimino stulpais ant šarvų. Šiek tiek glumina karių rikiuotės ir karių šalmai, panašūs į nacių. Mažiau žinantieji juos galėtų supainioti su hitlerininkais. Bet ką darysi, kad tokius nacių stiliaus šalmus smetoninė karinė vadovybė nusipirko iš belgų...

Vertingos simbolinės fotografijos, užfiksuotos istorinių dramatiškų įvykių sūkuryje. Vilniaus sugrąžinimo akimirkos, kai legendinėmis gatvėmis žygiuoja lietuvių kariai, pakeitę dar vakar čia buvusius pilsudskininkus. Lėktuvai, praskrendantys virš Trakų pilies, su Gedimino ženklais, žybsinčiais ant jų sparnų. Tai ikonos mūsų valstybingumui atminti, padedančios stiprinti pasitikėjimą savo jėgomis, atrasti savąjį tapatumą globalėjančiame pasaulyje.

KAS? J.MIEŽLAIŠKIO FOTOGRAFIJŲ PARODA "VYČIAI".

KUR? ISTORINĖJE PREZIDENTŪROJE.

KADA? VEIKIA IKI BALANDŽIO 29 d.