Tarptautinis Kauno kino festivalis – apie kuratorystę ir išprotėjusį kino žemėlapį | KaunoDiena.lt

TARPTAUTINIS KAUNO KINO FESTIVALIS – APIE KURATORYSTĘ IR IŠPROTĖJUSĮ KINO ŽEMĖLAPĮ

Jau 11-ąjį kartą vykstantis Tarptautinis Kauno kino festivalis (TKKF), rugsėjo 20–30 d. taps traukos tašku kokybiško kino gerbėjams.

Šiemet kino festivalio programą sudarė duetas – ilgametė festivalio meno vadovė, kinotyrininkė, kino kuratorė Ilona Jurkonytė (I.J.) ir kino kuratorius, kino industrijos ekspertas Mustafa Uzuner (M.U.). Abu jie – migruojantys paukščiai iš Lietuvos ir Turkijos, sukirtę sparnais Kanadoje. Šis pokalbis – žvilgsnis į bendros kuratorystės procesą, filmų tarpusavio dialogus ir plačią šių metų festivalio temų geografiją.

I.J.: Mustafa, dėkoju, kad šiemet prisijungei prie festivalio komandos. Pasibaigė programos rengimo procesas. Ką manai apie šių metų programą?

M.U.: Džiaugiuosi, kad mane pakvietei bendradarbiauti. Po programos sudėliojimo visuomet ateina palengvėjimas. Jaučiu, kad tai puikiai suręsta programa. O kokia ji atrodo tau?

I.J.: Aš jaučiuosi praturtėjusi: sužinojau tavo požiūrį ir džiaugiuosi turėta galimybe diskutuoti, nukėlusią mus į skirtingus kontekstus. Man kino programa – ilgas mąstymo procesas. Tarsi mąstytum kartu su kino kūrėjais ir jų tyrimais, o paskui visa tai dėliotum į platesnį visos programos naratyvą. Jaučiu, kad tai daugiasluoksnis pasakojimas, sutrauktas į programą.

Šių metų festivalio programoje – puiki pusiausvyra tarp vaidybinių, dokumentinių ir hibridinių filmų.

M.U.: Sutinku. Programos sudarymo proceso grožis yra rasti kompromisus, atskleidžiančius platesnį naratyvą. Čia figūruoja itin skirtingos kilmės istorijos ir mes jas sukomplektuojame auditorijai. Kuriame šiek tiek išprotėjusį kino žemėlapį, nes kinas nėra tik filmai – tai įvykiai. Šių metų festivalio programoje – puiki pusiausvyra tarp vaidybinių, dokumentinių ir hibridinių filmų.

I.J.: Pritariu! Esu tau dėkinga, kad, dar prieš mums pradedant dirbti kartu, atkreipei dėmesį į režisieriaus Marcuso Lindeno filmą „Plaustas“ („The Raft“, 2018), kuris šių metų pavasarį gavo didįjį CPHDox apdovanojimą už geriausią dokumentinį filmą ir šiemet užima garbingą vietą TKKF programoje.

Ilona Jurkonytė

M.U.: Tiesa, viskas prasidėjo nuo „Plausto“.

I.J.: Taip, mudu tiesiog išplaukėme (juokiasi)! Kartais užtenka pamatyti įkvepiančią istoriją ir užsimanai ja pasidalyti. Iš tiesų man kino festivaliai yra daugiau negu tiesiog gerų filmų pristatymas. Galbūt toks jau nuo pat pradžių susiklostęs TKKF kontekstas – atspirties taškas buvo politinis kino aktyvizmas, gelbėjant seniausią išlikusį kino teatrą Lietuvoje. Esu įsitikinusi, kad kino festivaliai yra svarbūs politinio lauko dalyviai. Tačiau kas įkvepia tave, kaip kuratorių, dirbti su kinu? 

M.U.: Didžiausias mano įkvėpimo šaltinis – patys kino kūrėjai. Neretai jie iriasi prieš srovę nieko nesitikėdami – nei pinigų, nei uždarbio. Mes, kuratoriai,  nušviečiame jų darbą, suteikiame platformą, leidžiančią žmonėms pamatyti jų filmus ir būti įkvėptiems. Mano nuomone, festivaliai turi misiją ir šiuo darbu aš tikiu. Bendruomeniškas kino žiūrėjimas niekada nemirs. Tai yra buvimas kartu filmo žiūrėjimo momentu ir įvairiapusis savęs praturtinimas.

I.J.: Taip, kalbant apie kino kuratoriaus poziciją, nedera atmesti ir tam tikrų galios balansų. Būtent dėl to man labai patinka dirbti Lietuvoje, Kaune. Čia lengva atrasti lygiavertį santykį su autoriais, čia atvyksta žmonės, kurie tikrai nori diskutuoti kamerinėje aplinkoje, kuriems rūpi turinys, ne kiekybė. Šiemet į TKKF programą sąmoningai įtraukėme platų filmų spektrą. Filmus, sulaukusius didelio atgarsio, mažo biudžeto, nepriklausomus amerikietiškus filmus, Europos koprodukcijas ir menininkų filmus (On & For Production and Distribution1 projekto startas)... Kai kurie filmai žiūrovams siūlo legendas ir kosmogoniją, kaip, pavyzdžiui Naomi Kawase „Vizija“. Ką manai apie šį filmą?

M.U.: „Vizija“ – naujasis šios garsios japonų autorės kūrinys. Šią režisierę atradau per jos itin asmeniškus, neapdirbtus, intymius filmus. N.Kawase itin įdomiai supranta dvasingumą ir intymumą. „Vizija“  pasakoja apie moterį, ieškančią vizijos augalo Japonijoje, pakeliui į miško tankmę jis nuveda į labai įdomias dvasingumo platumas. Šis filmas mane net nustebino.

I.J.: Šį filmą pirmą kartą žiūrėjau Lietuvos miškuose pasislėpusioje senelių sodyboje, čirpiant žiogams. Matyt, dar ir šis kontekstas labai man padėjo suprasti N.Kawase's viziją. Viliuosi, kad rugsėjo pabaigoje didelis ekranas ne ką menkiau perteiks gamtos sezoniškumą ir gaivališką jėgą.

„Vizija“ brėžia įasmenintą kontekstą, kuriame vieno žmogaus vidinis ir išorinis matymas susijungia konkrečioje visumoje – augale, taip ir vadinamame – vizija. Džiaugiuosi, kad galėjome įtraukti šį filmą į programą. Jis skaidrus, suteikiantis vilties ir motyvacijos.

Programoje yra dar du filmai, netiesiogiai besikalbantys su „Vizija“ per žmogaus ir gamtos santykio kvestionavimą, per siekį užčiuopti sudėtingus žmogaus ir gamtos ryšius. Tai režisieriaus Matthieu Rytzo filmas „Anotės arka“ („Anote’s Ark“, 2018) ir palestinietės režisierės Jumanos Mannos kūrinys „Laukiniai giminaičiai“ („Wild Relatives“, 2018). Abiejuose filmuose – vaizdo poetika, tačiau ne metaforinis kalbėjimas.

„Anotės arkoje“ – Kiribati saloje gyvenančių filmo veikėjų namus nuplauna kylantis vanduo. Vienas veikėjas konstatuoja: „Vandens lygio kilimas yra karas su mumis.“ Išties tai ekologinis karas, kurio metu bendruomenės, kurios mažiausiai prisideda prie klimato kaitos, lieka labiausiai jo paveiktos. Kiribati atveju ištisa tauta ilgainiui taps pabėgėliais, nes jų salynas bus užsemtas. Vanduo kelia ne vien su teritorijos sąvoka susijusius klausimus, bet ir verčia iš naujo apibrėžti tiek pabėgėlio, tiek karo, tiek galios sąvokas. Ateityje, vis dažniau, tikėtina, teks kalbėti apie klimato kaitos pabėgėlius.

M.U.: Taip. „Vizija“ – vaidybinis filmas, kalbantis apie aplinką iš dvasinės perspektyvos. „Anotės arka“ yra itin skubus filmas, baksnojantis savo žiūrovą – žiūrėk, štai kas vyksta, mes turime imtis veiksmų! Šiuo atžvilgiu kai kurie filmai yra itin nepatogūs, nes atkreipia dėmesį į tai, kas paprastai lieka neaptarta diskusijose žiniasklaidoje.

I.J.: „Laukiniai giminaičiai“ taip pat siūlo apokaliptinės ateities galimybes. 2012 m. Tarptautinis žemdirbystės tyrimų centras dėl Sirijos revoliucijos įvykių buvo priverstas iš Alepo persikelti į Libaną. Persikėlus jiems teko visko imtis nuo pradžių, kadangi Sirijoje buvusios saugyklos tapo nepasiekiamos dėl karo veiksmų. Ypač talentinga Palestinos režisierė J.Manna seka sėklų kelionę tarp šių tolimų Žemės taškų – nuo Arkties iki Libano, kurios metu atsiskleidžia sudėtinga žmonių ir nežmogiškųjų būtybių sąveika. Meditatyvus šio filmo ritmas apnuogina įtampą tarp valstybės ir individo, pramoninių ir ekologinių sėklų išsaugojimo, klimato kaitos, biologinės įvairovės ir žmogaus vaidmens šiuose kontekstuose.

M.U.: Šiame filme spekuliuojama, siekiama nuspėti, kas įvyks ateityje. Mano nuomone, tai ekologinis trileris, ir deja, jo scenarijus labai realus.

I.J.: Taip, tai išties trileris, kartu siūlantis ir kinematografinį grožio tyrimą. Tokius filmus kaip šis vadinu erdviais filmais. Jie suteikia erdvės, nesiūlydami nei visiškai aiškaus naratyvo, nei politinės linijos, o žiūrovas gali rasti savo priėjimą prie temos. Man vienas svarbesnių kuratorystės procesų ir kartu malonumų – regėti šiuos filmus atskirai, po vieną, ir paskui surengti bendrą pokalbį apie juos ir kitus programos filmus. Kviečiu, kad prie pokalbio prisijungtų ir festivalio žiūrovai. TKKF festivalis skirtas bendruomenei, žmogui, tarpusavio santykiui, kelionei į kino teatrą. Išsijungia šviesos, ekrane pasirodo titrai, žiūrimas filmas... Tai nuostabu! Iš šio dialogo troškimo ir kyla meilė kinui ir meilė publikai.

M.U.: Dažnai esame įpratę būti pasyvūs. Technologijos, tampančios mūsų gyvenimų ašimis, reikalauja tokios elgsenos. Kinas gali būti pasyvaus meno terpė, tačiau kai kurie filmai aktyvina. „Laukiniai giminaičiai“ – itin sėkmingas tokio kino pavyzdys, kviečiantis kelti klausimus. Pritariu tau, Ilona, kinas tai įkvėpimas ir atsivėrimas mažoms istorijoms, galinčioms turėti didžiulę įtaką ateities pasauliui.

Kinas tai įkvėpimas ir atsivėrimas mažoms istorijoms, galinčioms turėti didžiulę įtaką ateities pasauliui.

I.J.: Tiesa, norime ne vien kelti emocijas, bet ir atrasti kino festivalio erdvę kaip žinių gavimo sferą, ypatingus sąryšius turinčią viešąją erdvę. Ne veltui šiemet TKKF kontekste rengiame specialų pusiau akademinį simpoziumą „Kino festivalis ir viešoji erdvė”, kurio tikslas – aptarti kino festivalio kaip kultūros reiškinio sampratas ir galimybes bei kino festivalių tyrimų reikšmę kinotyros ir kitų disciplinų kontekstuose.

Grįžtant prie filmų, gal galėtum papasakoti apie į festivalį įtrauktą turkiškų filmų programą „Kartą Stambule...“?

M.U.: Pagrindinė šios programos mintis buvo atkreipti dėmesį į naujus filmus iš Turkijos. Europos veiksmai pabėgėlių krizės klausimu tiesiogiai veikia Turkiją ir jos politinį klimatą. Šiandien Turkijoje yra tiek daug pabėgėlių, keičiasi visuomenės sudėtis. Šie filmai – švelnus dabartinio Turkijos žmogaus situacijos komplikuotoje visuomenėje tyrimas. Pokyčiai ir iš jų atsirandantys klausimai ypač atsispindi jaunų režisierių, žvelgiančių į temą iš naujos perspektyvos, darbuose. Nors tai Turkijos kino retrospektyva, kartu tai tiltas ir į pasaulinę politinę situaciją.

I.J.: Tavo išsakyta mintis sutampa su bendrąja TKKF idėja: atsargiai mąstome apie tokias sąvokas kaip tauta, valstybė, pabėgėlis, pabėgėlių krizė, politinis aktyvizmas ir t.t. Viskas nėra taip aiškiai apibrėžta ir taip paprasta, todėl norisi tyrinėti to, ką matome žiniasklaidoje ir to, ką išgyvename, aspektus.

Mintimis grįžtant prie šių metų programos, šalia pagrindinių programų festivalyje yra ir dvi specialios, skirtos šiemet mus palikusiems talentingiems kino žmonėms. Vienas jų – legendinis lietuvių operatorius Audrius Kemežys, dirbęs su puikiais tiek vaidybinio, tiek dokumentinio kino kūrėjais. Taip pat brangus TKKF draugas islandų kompozitorius ir režisierius Jóhannas Jóhannssonas, išėjęs šių metų pradžioje. Nors J.Jóhannssonas plačiausiai žinomas kaip kompozitorius, mes kviesime į jo paties 2014 m. sukurtą filmą „Vasaros pabaiga“. Po filmo seanso vyks Eriko Enockssono koncertas, skirtas J.Jóhannssono atminimui. Jiedu susipažino Kaune dar 2009 m. vykusiame kino muzikai skirtame simpoziume ir nuo tada užsimezgė šių dviejų talentingų autorių profesinė ir asmeninė draugysė.

M.U.: J.Jóhannssonas buvo nuostabus menininkas. Man labai patinka tavo paminėta festivalių draugystės tema! Išties – festivaliai ne tik kelia aktualius filosofinius ar socialinius klausimus, jie taip pat yra įkvėpimas ir pradžia draugystei ir bendradarbiavimui. Manau, kad TKKF tuo ir yra svarbus: jis kuria šias mažas bendruomenes, palaiko tarpusavio draugystę, puoselėja ją tiek su savo publika, tiek su kino kūrėjais.

I.J.: J.Jóhannssono „Vasaros pabaiga“ ir E.Enockssono koncertas pabaigs šių metų festivalį. O atidarymo filmas yra režisierės Josephine Decker kūrinys „Madlenos Madlena“ („Madeline's Madeline“, 2018). Turbūt metas užsiminti apie tai, kas atidiems šioje programoje pasirodys akivaizdu, tačiau kartu ir subtiliai neregima. Programoje, kaip visuomet, daug moterų režisierių filmų. Viena vertus, festivalyje keliami pamatiniai pradžios klausimai – santykio tarp individo, pasaulio ir visatos, kita vertus – pradžios, gimimo, motinystės.

Atidarymo filmas „Madlenos Madlena“ – pokalbio apie santykius tarp įvairių kartų pradžia. „Madlenos Madlena“ savyje sutalpina visos šių metų festivalio programos klausimus ir užduoda puikų toną kituose filmuose atliepiamoms temoms: individo padėčiai visuomenėje, rasei, lyčiai ir kitoms socialinėms konvencijoms.

M.U.: Seniai seku režisierės J.Decker karjerą – ji yra neįtikėtinai įdomi kūrėja, viena įdomiausių nepriklausomo Amerikos kino autorių, metusi iššūkį žmogiškosios patirties ir mąstymo perteikimui kine. „Madlenos Madlena“ taip pat kalba apie meną ir vaidybą. Vaidybą dėl meno, tačiau taip pat – ir dėl savęs. Šis filmas yra itin kūrybingas ir maištingas, tobula XXI a. refleksija ir puikus pasirinkimas tokio kino festivalio kaip TKKF atidarymui.

Kalbant apie moteriškumą, reikėtų nepamiršti paminėti Emos Goldman. Jos filmas „Veiksmas ir pertraukos“ („Acts and Intermissions“, 2017) nustebins atskleisdamas nepažintą žymios anarchistės pusę. Abejingų nepaliks ir dokumentinis filmas „Ursulos K. le Guin pasauliai“ („Worlds of Ursula K. Le Guin“, 2018) apie distopijos motiną, fantastikos rašytoją Ursulą K.Le Guin.

I.J.: Ačiū, kad atkreipei dėmesį į šiuos filmus! Filmą „Veiksmas ir pertraukos” į programą  norėjau įtraukti dar pernai, tačiau kai šį filmą pamačiau pirmą kartą, iš kino salės išėjau sutrikusi. Netikėtas pasirodė moteriškumo akcentavimas... Matyt, ne tokio portreto tikėjausi iš pavojingiausia Amerikos moterimi tituluotos, Kaune gimusios E.Goldman ir akivaizdžiai įkliuvau į savo pačios vaizduotės ir žinių žabangas. Pasinešiojusi šį filmą širdyje visus metus, drįstu kviesti į jį Emos gimtinės žiūrovus. Galėtume tęsti ir tęsti šį pokalbį... Mustafa, buvo išties nuostabu kartu su tavimi dirbti.

M.U.: Yra daug sudėtingų, gilių jungčių. Galėtume išties tęsti, be atokvėpio... Man taip pat buvo gera, įdomu ir smagu per kiną tave pažinti. Viliuosi, kiekvienas festivalio lankytojas taip pat atras kažką artimo sau.

GALERIJA

  • Tarptautinis Kauno kino festivalis – apie kuratorystę ir išprotėjusį kino žemėlapį
  • Tarptautinis Kauno kino festivalis – apie kuratorystę ir išprotėjusį kino žemėlapį
  • Tarptautinis Kauno kino festivalis – apie kuratorystę ir išprotėjusį kino žemėlapį
  • Tarptautinis Kauno kino festivalis – apie kuratorystę ir išprotėjusį kino žemėlapį
  • Tarptautinis Kauno kino festivalis – apie kuratorystę ir išprotėjusį kino žemėlapį
  • Tarptautinis Kauno kino festivalis – apie kuratorystę ir išprotėjusį kino žemėlapį
  • Tarptautinis Kauno kino festivalis – apie kuratorystę ir išprotėjusį kino žemėlapį
  • Tarptautinis Kauno kino festivalis – apie kuratorystę ir išprotėjusį kino žemėlapį
  • Tarptautinis Kauno kino festivalis – apie kuratorystę ir išprotėjusį kino žemėlapį
Rašyti komentarą
Komentarai (1)

M-e

Nei tavo tvorą nei mietą:čia kitų erdvė,aš auginu kitką.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS