Jeigu kada nors galvoje vis kirbėjo mintis, kad galbūt per menkai žinote apie Arūno Vaitkūno (1956–2005) kūrybą, dabar būtų tinkamas laikas tokiai minčiai vėl gimti. Šiomis dienomis Kaune net keliose skirtingose galerijų erdvėse eksponuojami šio tapytojo ir jo mokinių kūriniai.

Ištrūkęs iš laiptinių

A.Vaitkūnas – stiprų ekspresionizmą mėgęs tapytojas, tęsęs tiek lietuviškosios, tiek europietiškosios ekspresionistinės tapybos tradicijas ir geriausiai buvęs žinomas bei atpažįstamas dėl apleistų laiptinių motyvų savo darbuose. Pagrindinėje parodoje apie A.Vaitkūno kūrybą parodos kuratorė Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė sąmoningai atsisako eksponuoti menininko tapytas laiptines, taip norėdama parodyti šį kūrėją, kuriam šiais metais būtų sukakę 60 metų, kitokiu kampu. Kai kuriuose kūriniuose laiptinių motyvas vis dėlto šmėsteli – kaip simbolinė skirtis tarp jau pažįstamo ir dar nepažinto gyvenimo ir viso pasaulio.

Parodoje, pavadintoje "Tapybos principas" (vyksta Kauno paveikslų galerijoje), eksponuojami 35 menininko kūriniai (sukurti 1982–2004). Jie paveikūs tiek savo spalvomis ir motyvais, tiek masteliu, kuris padėjo tapytojui laisviau reikšti mintis ir išlaisvinti potėpius, o parodos lankytojams suteikia galimybę atidžiau įsižiūrėti į spalvų derinius, potėpių emocionalumą ir storus dažų sluoksnius. Juk būtent dėl pastarųjų A.Vaitkūno drobių paviršiai atrodo tokie gaivališki ir kupini energijos.

Parodos kuratorė A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė pasakojimą apie A.Vaitkūno kūrybą suskirsto į tris dalis – kiekvieną jų pradeda paties menininko žodžiai apie kūrybą ir jos santykį su gyvenimu.

"Medžiagos alchemija – aliejus, pigmentai. Spalvota materija, spalvota gamta. Patepimas aliejumi religijoje. Betarpiškas fizinis lietimasis su materija. Pačios materijos savybės. Paveikslo uždavinys – ne išnaudoti dažus, o naudojantis jais sukurti naują pasaulį?" – nedatuotoje citatoje retoriškai klausia menininkas, o jo paveikslai tarsi turėtų bandyti į šį jo paties klausimą ir atsakyti.

Pagirtina tai, kad parodoje eksponuojami kitose parodose dar nerodyti menininko kūriniai, o jos fizinis pateikimas sukurtas remiantis fotografijomis ir kita dokumentine medžiaga, kurioje buvo fiksuota, kaip pats dailininkas pristatydavo savo parodas.

Tapyti tik esmę

"(...) Štai šitą man reikia nutapyti, pvz., šitą orą. Kaip tai padaryti – aš nežinau. Aš turiu drąsos ir galvoju tik apie orą. Turiu suspėti, negaliu daryti antraeilių dalykų, turiu nutapyti esmę (...)" – ant galerijos sienos prie parodos anotacijos skaitome šiuos 2004 m. išsakytus A.Vaitkūno žodžius.

Menininkas darė taip, kaip sakė: tapė tik esmę. Tik kokia ji? Emocijos, jausmo, minties pagava? Staigus impulsas, sukilęs galvoje ir kalantis per širdį? Ar nematerialaus daikto pavertimas į materiją ir atvirkščiai?

Kūrinyje "Šventmarė" (1989 m.) dominuojančiu akcentu tampa langas, langinių padalytas į šešias dalis. Spalvomis ir potėpiais, kurie vienas kitą, rodos, net kapoja, menininkas sukūrė saugumo jausmą: vien tik žvilgsnis į šį langą jau parodo patį pasaulį – visą jo grožį ir visą jame slypintį pavojų, todėl ir eiti ten, kas atsiveria už lango, jau nereikia. Menininkas tarsi ant padėklo, ant pjedestalo sustato visa tai, ką žmogui reikia žinoti apie jį supantį pasaulį.

Kūrinyje "Laiptų narvelis" (1982 m.) dominuoja visai kitokios spalvos: čia vien tik pilka, ruda, niūriai žalia. Tačiau, kaip rašė Raminta Jurėnaitė, "pilka Vaitkūno drobėse turi tiek pat niuansų, kaip kito tapytojo visa paletė".

Ir iš šių pilkos spalvos niuansų atsiveria visa šios menkos, skurdžios laiptinės galybė. Išklerę laiptai sukuria mistiškumo nuotaiką, jie, rodos, tave veda ten, kur dar niekada nesi buvęs – ne į palėpę, ne į kitą aukštą, ir net ne ant stogo, pamatyti miesto panoramos, bet kur kas giliau – į save patį.

Kitame kūrinyje, kuriame taip pat dominuoja laiptinės tematika, "Laiptinė tamsoje", pilkos spalvos vietą užima geltona su mėlyna ir raudona priešakyje. Tačiau laiptai veda ten pat.

Kūriniuose "Forto gyventojas" (2001–2002 m.) ir "Medinis manekenas" (2002 m.) skamba tos pačios spalvos, bet kūrinių nuotaika – nevienoda. Nuo veržlumo, tvirtumo ir galingumo, (kūrinys "Forto gyventojas") menininkas peršoka iki trapumo, nerangumo ir nestabilumo (kūrinys "Medinis manekenas"). Tokios impulsyvios, nevienodos, kintančios bei iš lėto susikuriančios nuotaikos ir emocijos – būtent tai paveikia žvelgiant į menininko kūrinius. Būtent čia pasirodo jo paties ieškota esmė.

Motyvų prasmės

"Figūratyvas – pasakymo "išgrynintas iki gražumo" alternatyva. Gražumas. Formato vartaliojimas. Vaizdavimo iliuzoriškumas. Ką tai reiškia?" – vėl klausimą, į kurį atsakymo bandyta ieškoti, užduoda menininkas. Būtent figūratyvas dominuoja šiuose į kitą kategoriją išskirtuose menininko kūriniuose.

Langinių ("Langas ir alyvų krūmas", 1983–1991 m.), senų rūbų ("Seni rūbai", 1983–1989 m., "Sena pora. Improvizacija senų rūbų tema", 1997 m.), žmonių ("Kareivis prie Kristaus kapo", 1988 m.) motyvai A.Vaitkūno drobėse ima viršų. Tačiau visos spalvos gelmės ir dėl figūratyvo naudojami ekspresyvūs potėpiai geba tą ryškiai matomą motyvą sunaikinti.

Nesvarbu, kad prislopintoje šviesoje matome kareivį, akmenį ar kambarį, – jų vietoje galėtų būti ir kiti materialūs akcentai. Svarbu tai, kad menininkas neleidžia vaizdavimo iliuzoriškumui užimti pirmos ir svarbiausios vietos jo darbuose: ant aukščiausios hierarchijos pakopos visuomet bus emocinė pagava, kurią jautė tiek autorius, kurdamas kūrinius, tiek jaučia žiūrovas, į juos žvelgdamas.

"(...) Vaizduojamas motyvas pats savaime neturi prasmės, jis tik padeda pasiekti vidinės įtampos, yra tarsi kamertonas tapybos procesui, nes grynos abstrakcijos dažnai būna tuščios ir tik išoriškai gražios", – apie motyvų prasmę sakė tapytojas ir tai dar kartą įrodė kituose savo kūriniuose.

Išskyrus kūrinius "Baltoji obelis" (2004 m.), "Saulėlydis" (2004 m.), "Žolių vartai" (2000 m.), visur dominuoja ne motyvai, bet ekspresija – ji nepaleido A.Vaitkūno visą jo gyvenimą. Ji sekė jam iš paskos kaip alkanas ir ištikimas šuo, kurį nors ir maitini, tačiau jis vis tiek lieka godus. Ir ištikimas.

Laikų sankirta

Nuo šios parodos "Tapybos principas" galima persikelti į kitą parodą – tiksliau, parodų seriją, kurioje A.Vaitkūno indėlis taip pat didžiulis. Tai paroda "Šiandien prieš vakar" (vyksta A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje), kurioje pristatomi A.Vaitkūną mokytoju laikę menininkai. Taigi, nuo vakar – A.Vaitkūno kūrybos – einama šiandienos link – prie jo mokinių darbų.

Parodos kuratorė J.Aukštikalnytė-Varkulevičienė šią parodą vadina bandymu sujungti būtąjį ir esamąjį laiką viename taške. Parodoje eksponuojami Agnės Deveikytės-Liškauskienės, Ausmos Bankauskaitės, Kristinos Jatautaitės, Julijos Gleiksner, Lino Jurčikonio kūriniai.

A.Vaitkūnas – tarsi šiuos menininkus jungianti grandis: nuo 1995-ųjų iki 2005-ųjų jis buvo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Vizualaus meno katedros vedėjas ir pirmasis Tapybos katedros (buvusios tapybos studijos) vedėjas.

Šalia čia eksponuojamų menininkų kūrinių kaip itin taiklus parodos akcentas pateikta ir paties A.Vaitkūno ranka rašyta užduotis studentams – tapytojams nurodoma, ką reikia atlikti vasaros praktikos metu: stebėti situacijas, šviesą ir šešėlį, tapyti gyvą modelį plenere, etiudus ir piešinius iš natūros. Parodos dalyviai suteikia galimybę stebėti, kaip jie atlieka jau seniai pasibaigusios vasaros praktikos darbus.

K.Jatautaitė savo kūrinių cikle "Palėpės istorijos" (2014 m.), pasitelkdama medį, kartoną ir popierių, ieško šviesos ir šešėlio sąjungos. Būtent per šviesos ir šešėlio junginius menininkės kūriniai ir kalba. Čia tampa svarbu ir naudojamų medžiagų tekstūra, ir netapybinėmis priemonėmis kuriamas tapybinis kūrinys. Menininkė tarsi vykdo A.Vaitkūno nurodymą atkreipti dėmesį į šviesą, šešėlį ir refleksą, paisyti apimties, erdvės, planų, formų, pasitelkti šiltas ir šaltas spalvas.

A.Liškauskienė savo cikle "Etiudai iš natūros. Dangaus studija" tarsi vykdo kitą A.Vaitkūno duotą užduotį – tapyti etiudus iš natūros. Jos "Dangaus studijose" svarbiausia tampa matomo momento, akimirkos pagava ir jos perteikimas drobėje.

L.Jurčiukonio kūrinių pagrindas – situacijų stebėjimas ir piešiniai iš natūros. Tokiu piešiniu iš natūros galima būtų įvardyti "Pupasodžio obelis" (2013 m.), o situacijos stebėjimą atliepia kūrinys "Ūkas" (2016 m.). Menininkas seka A.Vaitkūno naudotais tapybos principais, tačiau, žinoma, leisdamas sau kurti savas interpretacijas ir perteikimo būdus.

A.Bankauskaitė kūrinyje "Mano kambarys" (2016 m.), naudodama A.Vaitkūnui bemaž nebūtingas spalvas, atkartoja jo laisvus potėpius ir sukuria laiptinių kompoziciją nenaudodama laiptų ir laiptinių motyvo. Ekspresyvumo čia kiek mažiau, tačiau jo ir nereikia: ekspresiją sukuria spalvos, keistas erdvės išlaužymas ir vėl sujungimas į vieną, savotiškai tvarkingą ir harmoningą erdvę.

Šios parodos "Šiandien prieš vakar" aprašyta serija – tik viena iš kelių. Paroda nusitęsia į kitas erdves, su kitais menininkais, su kitomis jų pasiimtomis inspiracijomis iš A.Vaitkūno. Kitos "Šiandien prieš vakar" tapybos parodos surengtos galerijoje "101", "Parko galerijoje", "Meno parko" galerijoje, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto galerijoje M2 (Muitinės g. 2) ir galerijoje "Studija" (Muitinės g. 4).

Pažinti, susipažinti ir atrasti iš tiesų yra ką. Tokia didžiulė parodų ir erdvių gausa kūriniams eksponuoti tik įrodo neišdildomą, nesunaikinamą šio tapytojo indėlį ne tik į mūsų šalies meno istoriją, tačiau ir didelį poveikį savo mokiniams, kurie iki šiol seka menininko tapybos principais. Tai, ką jis kūrė vakar, jie kuria šiandien.