Žinomo architekto archyve – daugiau nei vieno žmogaus istorija | KaunoDiena.lt

ŽINOMO ARCHITEKTO ARCHYVE – DAUGIAU NEI VIENO ŽMOGAUS ISTORIJA

Vienuose įstabiausių Kauno tarpukario modernizmo ženklų – "Pienocentro" rūmuose atidaryta išskirtinė paroda – atvertas architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio (1893–1993) archyvas.

Žymiausio ir produktyviausio XX a. Lietuvos architekto gyvenimas ir kūryba atspindi ištisą modernizmo epochą. 1966 m. paties kūrėjo Lietuvos literatūros ir meno archyvui perduotas fondas yra vienintelis Lietuvoje toks išsamus architekto archyvas. Jis atskleidžia asmenybę ir gyventą laikotarpį per brėžinius, eskizus, nuotraukas, laiškus, raštus ir kitus išsamius dokumentus. 1931 m. V.Landsbergio-Žemkalnio kartu su Karoliu Reisonu suprojektuotuose rūmuose specialiai parodai atkurta autentiška trečiojo aukšto planinė struktūra – buvusi "Pienocentro" valdybos posėdžių salė, pasitarimų kambarys, pirmininko, technikos direktoriaus ir buhalterijos kabinetai.

"Paroda daugeliui pažers staigmenų ir dar negirdėtų faktų apie V.Landsbergio-Žemkalnio gyvenimą ir kūrybą, – sako parodą rengiančio Lietuvos literatūros ir meno archyvo vadovas doc. dr. Juozapas Blažiūnas. – Viešai nedaug žinoma apie laikotarpį, kai architektas gyveno Australijoje. Tačiau šios šalies ambasados parkas Indijoje yra projektuotas ir įgyvendintas būtent jo."

Pokalbis su dr. J.Blažiūnu – apie netikėtus V.Landsbergio-Žemkalnio projektus, archyvo išskirtinumą ir  reikšmingų dokumentų paieškas kauniečių namuose.

– Parodoje eksponuojami nepublikuoti originalūs V.Landsbergio-Žemkalnio brėžiniai, eskizai ir fotografijos. Jūsų nuomone, kurie eksponatai įdomiausi, reikšmingiausi? Kaip jie atskleidžia šio architekto asmenybę ir gyventą epochą?

– Be abejonės, patys įdomiausi V.Landsbergio-Žemkalnio taip ir neįgyvendinti projektai, kuriuos kas nors užsakė, tačiau statiniai taip ir liko nepastatyti dėl finansinių priežasčių, pasikeitusios politinės situacijos arba dėl to, kad pasiūlytas pastatas tiesiog netiko užsakovui. Būtent šie dokumentai yra patys aktualiausi ir įdomiausi, kadangi atveria mums architekto vizijas – šias kartais galime pavadinti netgi utopinėmis. Vis dėlto V.Landsbergis-Žemkalnis turėjo gana savitą ir laisvą braižą – tiktai vėliau, įgyvendinimo etape, artėjant prie konkretesnių veiksmų, jo brėžiniai tapdavo apčiuopiamesniu ir labiau konkretizuotu dariniu.

– Šis asmeninių V.Landsbergio-Žemkalnio darbų archyvas ypatingas tuo, kad tai vienintelis Lietuvoje toks gausus architekto archyvas. Kodėl neturime kitų architektų tokių gausių dokumentų ir darbų fondų?

– Taip, tai iš tikrųjų yra vienintelis Lietuvoje toks gausus architekto archyvas, kadangi pats V.Landsbergis-Žemkalnis 1966 m. visa tai perdavė saugoti Lietuvos literatūros ir meno archyvui ir nuolat savo fondą papildydavo. Archyve saugoma daugiau negu 2000 bylų – jos visos yra skirtingos apimties. Byloje gali būti saugoma nuo 10 iki 100 dokumentų: brėžinių, eskizų, susirašinėjimų. Šio fondo išsamumą lemia ir faktas, kad dauguma meno ir kultūros žmonių sunaikina savo eskizus ir brėžinius arba jų paprasčiausiai nesaugo, kadangi svarbiausiu laikomas galutinis variantas. O V.Landsbergis-Žemkalnis išsaugojo absoliučiai visus savo eskizus, parengiamuosius darbus, aprašymus ir susirašinėjimus. Kiekvienas architekto kurtas objektas turi platų su juo susijusių dokumentų rinkinį.

Daug kas priklauso ir nuo to, kada kūrėjas savo sukauptą fondą pradeda pamažu atiduoti į valstybės archyvą. Labai svarbu, kad menininkai, pamatę, jog namuose susikaupė gana daug dokumentų, kurių ateities darbams jau nebepanaudos, juos atiduotų saugoti valstybės institucijoms. Mūsų institucija dažniausiai perima Anapilin iškeliavusių žmonių archyvus – jie dažniausiai būna jau peržiūrėti to asmens šeimos ir giminių, įvykdyta atranka, kurie dokumentai bus atiduodami, o kurie – ne. Šis aspektas turi itin neigiamą įtaką archyvo kokybei. Tad, kuo anksčiau subrendęs kultūros veikėjas pradeda rinkti savo darbus liudijančius dokumentus ir perduoda visa tai valstybinėms institucijoms, tuo archyvas bus išsamesnis ir gausesnis. Turime ne vieną tokį atvejį, tačiau V.Landsbergiui-Žemkalniui dar esant gyvam pradėtas kaupti jo archyvas tikrai yra išsamiausias ir didžiausias visoje Lietuvoje. Saugome ir architekto Sigito Benjamino Lasavicko archyvą, bet jis po architekto mirties buvo padalytas į kelias dalis ir išdalytas skirtingoms institucijoms, todėl mūsų turima medžiaga nėra labai gausi. Kai kurie V.Landsbergio-Žemkalnio brėžiniai taip pat saugomi kituose archyvuose, bet tai tik pavieniai dokumentai.

– V.Landsbergis-Žemkalnis aktyviai kūrė visais Lietuvos istorijai svarbiais XX a. laikotarpiais. Parodoje eksponuojama arti 1 000 eksponatų. Galbūt tokioje gausoje galima atrasti ir dar nepažintą vieno žymiausių Lietuvos architekto pusę?

– Parodoje iš tikrųjų eksponuojama daugiau nei 1 000 eksponatų – originalų ir kopijų. Originalių eksponatų, jeigu neklystu, galima aptikti apie 130. Galutinio skaičiaus dar nežinome, kadangi atrinkome, rėminome ir dėliojome parodos medžiagą iki pat jos atidarymo. Eksponuojami dokumentai, be abejo, leidžia atrasti ir mažiau žinomų faktų apie V.Landsbergį-Žemkalnį. Po parodos atidarymo girdėjome įvairių atsiliepimų, žmonės iki šiol skambina ir teiraujasi, ar tas pastatas tikrai buvo projektuotas V.Landsbergio-Žemkalnio. Daugelyje gyvenviečių ir miestelių galima rasti šio architekto darbų, tačiau žmonės nežino, kad tai jo projektai. Tokių atradimų, kai pagaliau paaiškėjo, kas yra projekto autorius, buvo labai daug. Ypač mažai žinoma apie laikotarpį, kai V.Landsbergis-Žemkalnis gyveno Australijoje.

V.Landsbergis-Žemkalnis projektavo ir Tasmanijos nacionalinį parką.

Šioje parodoje lygiai taip pat yra pateikiami architekto gyvenimo ir kūrybos emigracijoje faktai, kurie pažeria vis naujų staigmenų. Kai parodos kuratorė prof. dr. Marija Drėmaitė atrinko eksponuotinus dokumentus, sužinojome naujų negirdėtų įdomybių. Apie Australijos ambasados parką Indijoje jau buvo šiek tiek žinoma, kadangi buvome jau iškėlę šią bylą ir ją peržiūrėję. Tačiau aptikome, kad V.Landsbergis-Žemkalnis projektavo ir Tasmanijos nacionalinį parką. Kas galėjo apie tai pagalvoti? Vis dėlto labai sudėtinga susipažinti su visa šia informacija, kadangi reikia mokėti skaityti šiuos dokumentus – tai eiliniam žmogui nėra paprasta. Tyrinėjant šiuos archyvus jau padaryta nemažai atradimų ir daug sužinotą apie architekto gyvenimą ir kūrybą diasporoje. Įtariu, kad ateityje taip pat laukia netikėtumų – ypač susijusių su V.Landsbergio-Žemkalnio emigracijos laikotarpiu. Spalį Lietuvos literatūros ir meno archyvo komanda iškeliauja į Australiją – planuojama pargabenti V.Landsbergio-Žemkalnio sūnaus Gabrieliaus ir dukters Aliūtės archyvus, kuriuose slėpsis dar daugiau informacijos apie architekto veiklą šioje šalyje.

– Rengdamiesi parodai iš Šiaulių "Aušros" muziejaus gavote fotografiją, kurioje galima pamatyti, kaip atrodė "Pienocentro" posėdžių salės interjeras – tokio eksponato archyve nebuvo. Ar parodoje esama daugiau tokių iš trečiųjų asmenų gautų objektų, kurių nebuvo archyve, tačiau jie svarbūs parodos kontekste?

– Šią fotografiją gavome atsitiktinai, tačiau ji itin svarbi, kadangi neturėjome jokios medžiagos, kaip atrodė V.Landsbergio-Žemkalnio projektuotų "Pienocentro" rūmų vidus. Saugojome tik informaciją apie planuotus projektus, tačiau jie galėjo keistis dėl įvairiausių aplinkybių, todėl neturėjome tikro vaizdo. Vienintelė aptikta nuotrauka, vaizduojanti pastato interjerą, buvo saugoma Šiaulių "Aušros" muziejuje įsikūrusio Fotografijos muziejaus Gerardo Bagdonavičiaus fonde. Šis visuomenės veikėjas fotografuodavo įvairius Kauno pastatus ir jų interjerus. Vėliau buvo aptiktas ir dar vienas fondas – jis priklausė vienam tarpukario žurnalistui, kuris rašė straipsnį apie "Pienocentro" bendrovę. Fonde buvo rasta fotografijų, kuriose vaizduojama "Pienocentro" valdyba ir lygiai taip pat, kaip pirmojoje nuotraukoje, fotografuota posėdžių salėje. Pagal tai galime šiek tiek spręsti, koks buvo kabineto interjeras, tačiau šios nuotraukos yra nespalvotos, o tai mus labai apriboja. Nežinome, kokios spalvos buvo sienos – tik matome, kad jos buvo dekoruotos. Regime, kad durys buvo dažytos, tačiau neaišku, kokia spalva, – tai galėtų atskleisti tik labai išsamūs polichrominiai tyrimai.

Kitų dokumentų ne iš mūsų turimo archyvo parodoje nėra, kadangi ir savų turime labai gausiai – du mėnesius vyko kruopšti atranka, kurios metu sprendėme, ką verčiausia parodyti lankytojams. Be to, šis archyvas sukaupęs didžiausią V.Landsbergio-Žemkalnio dokumentų kolekciją visoje Lietuvoje, tad sumanymas ir buvo būtent ją atverti žmonėms.

– Esate Lietuvos literatūros ir meno archyvo vadovas, taip pat atliekate svarbią misiją – iš tolimų užsienio šalių parvežate Lietuvai reikšmingus archyvus. Galbūt turite žinių ir apie Kauno miesto archyvus, kuriuose slepiasi dokumentai, siekiantys Rusijos imperijos laikus? Ką galėtumėte pasakyti apie Kauno oficialiuosiuose archyvuose esančius reikšmingus dokumentus ar artefaktus?

– Labai sudėtingas klausimas. Iš tikrųjų Lietuvoje tik dabar pradėjome atverti savo archyvus ir tyrinėti juose saugomą medžiagą. Šiuose archyvuose guli begalės dokumentų ir bylų, kurie niekada nebuvo atversti – nuo pat fondų suformavimo pradžios jų niekas netyrinėjo. Žmonių archyvus saugo ir įvairios institucijos. Pavyzdžiui, didžiosios Kauno aukštojo mokslo įstaigos – Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos universitetai turi savo archyvus, kuriuose glūdinti dokumentinė medžiaga yra rūšiuojama, o vėliau atrenkama, prie kurios bus suteikta prieiga visuomenei. Svarbiausia, kad tokios institucijos kuo plačiau skleistų žinią apie tai, kas yra saugoma, – dalytųsi dokumentų aprašymais, sąrašais, fotografijomis, kalbėtų apie tai visuomenės informavimo priemonėse, rengtų parodas, konferencijas ir pranešimus. Būtina suteikti kuo laisvesnę prieigą prie šių dokumentų ir leisti žmonėms susipažinti su jais. Tokiuose archyvuose gali būti labai daug atradimų. Neatmetu tikimybės, kad ir Vasario 16-osios Nutarimas slepiasi kuriame nors Lietuvos archyve – tiesiog nežinome kuriame.

– Kaip manote, kiek svarbių dokumentų ir artefaktų gali būti kauniečių namuose? Kalbant apie art deco, kol nebuvo pradėta kalbėti, kad šio stiliaus baldai yra labai vertingi, žmonės nesusimąstė, ko vertos senosios buto kėdės ar stalas. Panaši situacija gali būti ir su dokumentais bei artefaktais, kurie tūno spintose ir niekas nežino, kad jie yra svarbūs.

– Tikrai labai daug vertingos informacijos gali būti saugoma tiesiog namų spintoje. Deja, bet daug reikšmingų dokumentų jau yra prarasta, nes žmonės, užuot juos atnešę į archyvą, išmetė ar sunaikino. Norėčiau paprašyti kauniečių rinkti ir saugoti archyvinę medžiagą, o tada atnešti ją saugoti valstybės institucijoms ar muziejams. Bet kokia informacija, kuri iš pažiūros gali atrodyti visiškai nereikšminga, dažnu atveju pasirodo esanti ypač svarbi Kauno ar kitų miestų istorijai.

– Kalbant apie namų spintose tūnančius archyvus, ar jūsų darbo praktikoje dažnai pasitaiko, kad žmonės atneša užlaikytus savo artimųjų fondus, kurie iš tikrųjų yra labai reikšmingi ir svarbūs visuomenei?

– Taip, tokių atvejų būna labai daug. Svarbiausia, kad prieš tai nebūtų vykdoma jokia atranka – atneštų viską, ką išsaugojo. Tokią didžiulę kolekciją atnešę žmonės būna pagerbiami. Kartais, jeigu dokumentų kiekis tai leidžia, netgi atidaromas jų vardo fondas. Įvairių miestų gyventojai neretai atneša įvairios medžiagos, skambina, teiraujasi. Neseniai įvyko labai įdomus įvykis – prieš tris savaites iš Ispanijos parašė viena žurnalistė. Jos draugė Buenos Airėse prie šiukšlių konteinerio aptiko išmestų nuotraukų. Jas pamačiusi ji suprato, kad tai kažkaip susiję su draugės gimtine. Kai gavome tų nuotraukų fotografijas, paaiškėjo, kad tai įvairūs tarpukario Kauno vaizdiniai: šeimos, karininkai, šventės, architektūros elementai. Šiuo metu vedame derybas, kaip kuo greičiau ir saugiau rastas fotografijas pargabenti į Lietuvą. Nors ir be galo jaudinantis, tai tikrai nėra pavienis atvejis – tokių istorijų pasitaiko.


Kas? Paroda "Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Architekto archyvas".

Kur? "Pieno centro" rūmuose (Laisvės al. 55).

Kada? Veikia iki lapkričio 8 d. Ekspozicijos darbo laikas: IV–VII nuo 14 iki 19 val.

GALERIJA

  • Žinomo architekto archyve – daugiau nei vieno žmogaus istorija
  • Žinomo architekto archyve – daugiau nei vieno žmogaus istorija
  • Žinomo architekto archyve – daugiau nei vieno žmogaus istorija
  • Žinomo architekto archyve – daugiau nei vieno žmogaus istorija
  • Žinomo architekto archyve – daugiau nei vieno žmogaus istorija
  • Žinomo architekto archyve – daugiau nei vieno žmogaus istorija
  • Žinomo architekto archyve – daugiau nei vieno žmogaus istorija
  • Žinomo architekto archyve – daugiau nei vieno žmogaus istorija
  • Žinomo architekto archyve – daugiau nei vieno žmogaus istorija
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS