Asmeninio archyvo, Kauno r. savivaldybės nuotr.

APDOVANOTIEJI KAUNO RAJONO GARBĖS ŽENKLAIS SODINA ĄŽUOLUS, RŪPINASI GYVENTOJAIS

2018-07-11 16:34
Vaida Milkova

Kauno rajono garbės ženklais apdovanotų pakaunės kraštui nusipelniusių žmonių būrį neseniai papildė septyni asmenys.

Švenčiant Valstybės dieną, Raudondvario dvare įteiktas vienas pirmojo ir šeši trečiojo lygio garbės ženklai. Aukščiausiu, pirmojo lygio, garbės ženklu už pilietiškumo puoselėjimą ir aktyvią veiklą sambūryje "Gerumo ąžuolas" apdovanotas akcinės bendrovės "Gija" generalinis direktorius Valdas Pacevičius. Jo įkurtas pilietinis sambūris pakaunėje ir kitose Lietuvos vietose pasodino tūkstančius ąžuolų. Per 100 žmonių vienijančio sambūrio vadovas sako, kad jie ąžuolus pradėjo sodinti tada, kai tai dar nebuvo populiaru.

"Prieš dvylika metų Šilininkų girioje Šakių rajone pasodinome 3,6 tūkst. ąžuolų. Daugiau kaip 1 tūkst. mūsų sodintų ąžuolų žaliuoja Kalvarijoje. Pats iškiliausias mūsų sambūrio narių sodintas ąžuolas žaliuoja Vilkijoje, bažnyčios šventoriuje. Jį pasodino prezidentas Valdas Adamkus. Esame sodinę ąžuolus Žalgirio mūšiui, Lenkijos orlaivio katastrofai, nusinešusiai daug šios šalies aukščiausių asmenų gyvybių, atminti", – vardijo pašnekovas.

Dalis sambūrio dalyvių kasmet leidžiasi į baidarių žygį, kuriame tvarko upių, kuriomis plaukia, pakrantes. Daugiausia šiukšlių surinkusiam žygeiviui tradiciškai skiriamas prizas. "Malonius dalykus stengiamės suderinti su naudingais", – šypsosi pašnekovas, kuriam aktyvus laisvalaikis, suderintas su nauda piliečių bendrijai, kur kas įdomesnis nei sėdėjimas fotelyje priešais televizorių.

Sambūrio nariai sodina ir prižiūri miškus, kelia inkilus, organizuoja šiukšlių rinkimo akcijas, jaunimui skiepija meilę gamtai.

Mums, lietuviams, gyvenantiems etninėse Lietuvos žemėse, dabar esančiose už jos ribų, labai svarbu stiprinti dvišalius santykius su Lietuva.

Remia bendruomenės šventes

Trečiojo lygio garbės ženklu už socialiai atsakingo verslo plėtrą apdovanota ir bendrovės "Garlita" administracijos ir gamybos direktorė Rasa Stanevičienė. "Socialiai atsakingas verslas apima visus socialinius interesus. Jis žiūri ne tik ekonominės naudos – jo atstovai galvoja, kuo galima prisidėti prie bendros gerovės. Pradedant nuo geresnės aplinkos kūrimo šalia gyvenantiems žmonėms, iki visos šalies", – apie tai, kas svarbu įmonei, pasakojo pašnekovė.

Trečią dešimtmetį Garliavoje veikianti bendrovė, savo produkciją eksportuojanti į įvairias užsienio šalis, įdarbina daug savo seniūnijos darbuotojų, juos moko. "Garliavoje yra mūsų įmonė ir mes patys čia gyvename, todėl padedame vietos gyventojams, remiame mokyklas, žmones su negalia, pensininkus, vietos bendruomenei skirtus renginius, šventes. Stengiamės įsilieti į visuomeninį gyvenimą. Norime, kad Garliava ne skandalais, bet iš gerosios pusės garsėtų", – įmonės siekį įvardijo R.Stanevičienė.

To paties lygio garbės ženklu pasipuošė ir Garliavos Jonučių progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Inga Stepukonienė. Ji apdovanota už reikšmingą kūrybinę ir pedagoginę veiklą. Ši humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto docentė apie gimtąjį Garliavos miestelį yra parašiusi solidžią monografiją "Garliava: laikas ir žmonės". Dvejus metus rinkta medžiaga sugulė į tūkstančio puslapių knygą. I.Stepukonienė prisipažįsta, kad ją, nuo vaikystės jautusią ypatingą šios vietovės dvasią su grafų palikimu, garsiausių šalies šviesuolių pėdsakais, stebino tai, kad populiarioje enciklopedijoje apie Garliavą tegalėjai perskaityti tik keturiolika eilučių, ir nieko daugiau. "Labai norėjosi ir pačiai sau, ir kitiems atsakyti į klausimą, kuo nuo seno garsi Garliava, kas ją kūrė, rūpinosi jos gerove, kokie žmonės čia gyveno", – motyvus imtis rašyti knygą prisiminė I.Stepukonienė.

Mokslininkė yra prisipažinusi, kad neretai po darbo universitete ir mokykloje valandų būdavo nelengva išsiruošti pas pašnekovus, bet ji jautė pareigą kraštiečiams. Be to, neapleido nuojauta: jei nepakalbins pašnekovų dabar, kito šanso gali nebūti. Lituanistė džiaugiasi laiku suspėjusi pakalbinti senuosius garliaviečius. "Rašiau knygą savojo krašto žmonėms. Man buvo svarbu suteikti jiems, ypač jaunoms kartoms, žinių, pamatyti tą kelią, kuriuo šio krašto gyventojai ėjo iš praeities į dabartį", – teigė knygos autorė. I.Stepukonienės surinkta medžiaga remiasi kiti Garliavos pedagogai, istorinėmis temomis rengdami renginius ir projektus mokyklose.

Sutelkė savanorius ugniagesius

Kauno rajono garbės ženklas įteiktas ir Lenkijos Punsko valsčiaus sekretoriui Jonui Vaičiuliui. Jis pagerbtas už ryšių tarp Lietuvos ir Lenkijos stiprinimą. "Mums, lietuviams, gyvenantiems etninėse Lietuvos žemėse, dabar esančiose už jos ribų, labai svarbu stiprinti dvišalius santykius su Lietuva. Jaučiant tam tikrą šios šalies paramą, palaikymą, mums lengviau išsaugoti lietuvybę, – sakė Lenkijos lietuvis ir vylėsi, kad lietuvybė Punsko krašte neišnyks greitai. – Juk mūsų krašte 80 proc. gyventojų sudaro lietuviai. Svarbu, kad jaunimas, baigęs lietuvišką Kovo 11-osios licėjų Punske, gali studijuoti Lietuvoje."

J.Vaičiulis džiaugėsi, kad vykdant bendrą projektą su Kauno rajono savivaldybe, Punsko krašto ugniagesiai galėjo pasidalyti patirtimi su Kauno rajonu. "Mūsų krašte savanorių ugniagesių komanda veikia jau 80 metų. Esame sukaupę daug patirties, kuria projekto metu galėjome pasidalyti", – pastebėjo pašnekovas.

Trečiojo lygio garbės ženklas įteiktas ir Kauno rajono priešgaisrinės saugos tarnybos direktoriaus pavaduotojui Algirdui Žandarui. Jis pagerbtas už nuopelnus atkuriant ir vystant savanorių ugniagesių veiklą pakaunėje. "Viskas prasidėjo prieš dvejus metus, kai įstatymo buvo įtvirtina savanorių ugniagesių veikla. Nežinojome, nuo ko pradėti. Išsiaiškinau, kad Lenkijoje jau daug metų gesinant gaisrus pasitelkiama savanorių patirtis. Su Punsku pavyko užmegzti ryšius, pasižiūrėjome, kaip jie dirba ir jų patirtį pabandėme pritaikyti pas mus, Kauno rajone, – veiklos pradžią prisiminė pašnekovas. – Per dvejus metus savanorių ugniagesių tinklą pakaunėje pavyko išvystyti, dabar savanorių turime užtektinai – apie 100. Jie sutelkti prie devynių profesionalių ugniagesių komandų. Savanorių kolektyvas – ne popierinis: realiai dalyvauja gesinant gaisrus, padeda profesionaliems ugniagesiams. Vieni savanoriai negali gesinti ugnies, bet pagalba labai reikalinga. Pavyzdžiui, Ežerėlyje degė miškas. Tokio gaisro gesinimas dažnai užsitęsia iki kelių parų. Jį gesinant savanoriai labai svariai prisidėjo."

A.Žandaras pasakojo savanorių ugniagesių ieškojęs per vietos bendruomenes. Pas tinkamus žmones jį dažnai nukreipdavo seniūnai. Pašnekovo žodžiais, pagal profesiją ar amžių savanorius ugniagesius apibūdinti sudėtinga, nors ir yra tam tikrų tendencijų: "Pavyzdžiui, Čekiškėje visi dvylika savanorių – jauni ūkininkai. Gal vasarą jiems sunkiau prisijungti gesinant gaisrus, bet kai baigiasi ūkio darbai, jie labai entuziastingai įsijungia į savanorių veiklą. Ežerėlio savanoriai taip pat labai aktyvūs."

Pakaunės ugniagesiai dvejus metus kartu su Punsko valsčiumi vykdė ES remiamą bendrą projektą, pagal kurį pagerintos ugniagesių darbo sąlygos: renovuotos Poderiškių, Piliuonos ir Vandžiogalos gaisrinės, nupirkta naujos įrangos, apranga gaisrininkams, surengti mokymai.

Jungia Lietuvą ir Ukrainą

Ukrainos Užkarpatės apskrities tarybos pirmininko pavaduotojas Petro Grytsykas Kauno rajono garbės ženklu pasipuošė už ryšių tarp Lietuvos ir Ukrainos stiprinimą. Šis ženklas už naujų technologijų diegimą ir aktyvią veiklą Garliavos apylinkių seniūnijos bendruomenėje, skirtas bendrovės "Naujasis Nevėžis" direktoriui Gediminui Krutuliui, bus įteiktas vėliau.

Medaliu (pasižymėjimo ženklu) už profesionalumą ir nuopelnus vaiko teisių apsaugos srityje šventėje apdovanota Kauno rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Janina Dabašinskienė. 20 metų vaiko teisių apsaugos srityje išdirbusi valstybės tarnautoja įsitikinusi, kad per tą laiką situacija mažai pasikeitė: "Kai kurių socialinės rizikos šeimų vaikai namuose neturi elementarių sąlygų: ten atjungta elektra, maistas gaminamas, jeigu išvis gaminamas, užkūrus krosnį. Iš tėvų pusės kai kur – visiškas abejingumas." J.Dabašinskienė teikė pasiūlymus rengiant Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą ir naująją vaiko teisių apsaugos sistemą, įsigaliojusią nuo liepos 1 d., tačiau apgailestavo, kad toli gražu ne į visus juos buvo atsižvelgta.