ARCHEOLOGAI KAUNO SENAMIESTYJE TIKISI SURASTI TUPYKLĄ

Šv.Gertrūdos ir M.Valančiaus gatvių sankryžoje gilioje duobėje vyrai murzinomis rankomis braukia prakaitą nuo kaktos ir toliau kastuvais neria gilyn į Kauno praeitį. O tortą primenantys amžių sluoksniai dosniai atsidėkoja gėrybėmis.

Mojuoja kastuvais

"Archeologų darbas prasideda nuo ekskavatorių", – į burzgiančią mašiną mostelėjo ranka šio objekto archeologinių tyrimų koordinatorius Olegas Fediajevas.

Pasak jo, viršutinis sluoksnis kol kas nevertas nieko, todėl ir saugoti nereikia – apie pusantro metro žemių sluoksnį, kuris susiformavo per XX a., nukas technika, o paskui darbai bus tęsiami rankomis. Kastuvais šiame objekte mojuoja penkiolika vyrų, o požemio paslaptis patikėta prižiūrėti ir ištirti bendrovei "Teisinga orbita", kuriai vadovauja Linas Girlevičius.

"Čia tas viršutinis sluoksnis atsirado, kai buvo kuriamas troleibusų parkas. Tiesiog vežė žemes, pylė ir išlygino. Radiniai – buteliai, sovietinės kapeikos, metalinės detalės. Kai ką surinkome, bet per daug nesigilinome. Archeologija prasideda nuo 1800 m. ir seniau. Kas naujesnio, nėra taip vertinga", – atkreipė dėmesį archeologas Olegas.

Anot jo, kauniečiai archeologai Dainius Balčiūnas, Aleksandras Vaškelis ir Algirdas Žalnierius anksčiau yra kasinėję greta – M.Valančiaus gatvės vietoje. Duomenų, kokio statinio čia kadaise būta, yra ir net nekyla abejonių, kad aplink Kauno pilį gyvenimas virte virė visais laikais.

Auksas su širdele

"Atidengėme du XVIII a. statinius, kurie neabejotinai buvo susiję su mėsos perdirbimu. Tai arba skerdyklos, arba mėsinės", – pasakojo O.Fediajevas. Pasak jo, tai buvę du maždaug 12 ir 15 kv. m ploto mediniai pastatai, kuriuose – akmeninis grindinys su latakais į skirtingas puses vandeniui nubėgti. Būtent grindinys ir pasufleravo statinių paskirtį – juose tikrai vyko gamyba. Abejonių, kad čia buvo dirbama su mėsa, neliko tada, kai vyrai atkasė daugybę kaulų, kurie, atrodo, nebuvo realizuojami – kiaulių, jaučių kanopų, ragų.

Atrodo, kad dar labiau tyrinėtojus nudžiugino čia pat atkastos kito statinio liekanos. "Atrodo, kad tai buvo juvelyro dirbtuvės, nes radome aukso laužo", – neslėpė pašnekovas ir pasiūlė savo akimis įsitikinti, kad žemę rausia ne veltui.

Olegas iš savo automobilio bagažinės ištraukė vidutinio dydžio plastikinę dėžutę su dangteliu. Paprastai žmonės tokiose nešiojasi užkandžius, o archeologui tai – pirmoji radinių saugykla. "Čia tai, kas brangiausia ir ko nebuvo galima palikti", – šyptelėjo vyras.

Į maišelius su kruopščiais užrašais sudėti kalvio darbo durų vyriai, sagtelės, žirnio dydžio šratai iš sprogmenų, Napoleono kariuomenės uniformos saga ir kitokios gėrybės. Tik įgudusi archeologo akis iš pirmo žvilgsnio gali bent jau maždaug nuspėti, kam buvo naudojamas vienas ar kitas įrankis arba rakandas, kurio detalių randa čia triūsiantys vyrai. Vėliau, atlikus išsamius tyrimus, bus galima tiksliau nustatyti, koks tai daiktas, kam jis buvo skirtas ir kada buvo naudojamas pagal tikrąją savo paskirtį.

"Daugiausia radome Jono Kazimiero šilingų – daugiau kaip 100 monetų. Tai Jono Kazimiero Vazos valdymo metais (1648–1668) nukaldintos varinės monetos. Oficialus jų tiražas XVII a. buvo 120 mln. monetų. Tiek pat galėjo būti nukaldinta ir falsifikatų", – pasakojo archeologas. Surinkta ir kitokių senovinių pinigėlių: vėlesnio laikotarpio biloninių šilingų, rusiškų caro monetų.

Juvelyro dirbtuvių vietoje rastų aukso detalių maišelyje – kelios aukso plokštelės. Vienoje jų išraižyta širdelė liudija apie kažkieno norą taip parodyti savo jausmus greičiausiai kokiai nors Kauno damai. Šį maišelį mūsų akyse papildo ką tik surasta unikali kažkokio prietaiso detalė, primenanti žirklių auselę. Ar tai tikrai buvo žirklės, O. Fediajevas neskubėjo tvirtinti. "Įsivaizduojate auksines žirkles? Tai neįtikėtinai brangu", – svarstė specialistas, tačiau neatmetė, kad XVIII a. juvelyras galėjo tokias pagaminti ar naudoti.

Malonumas ieškoti

Už šį ir kitus vertingus radinius archeologas sakė esąs labai dėkingas Metalo ieškiklių naudotojų klubui. "Tai žmonės, kurie neatlygintinai padeda mums ieškoti su metalo ieškikliais. Be jų radinių būtų gerokai mažiau. Aš randu vieną monetą, o jis su ieškikliu – penkiolika", – darbo efektyvumą atskleidė Olegas ir supažindino su vienu iš tokių pagalbininkų.

"Ateinu čia, kai tik turiu laiko. Kas iš to? Malonumas. Kiekvienas kasinėjimas man – kaip vaikui atidaryti kinderio siurprizą", – juokėsi kaunietis Jevgenijus Laursas, vienas iš Metalo ieškiklių naudotojų klubo, jungiančio apie 20 bendraminčių, narių.

J.Laursas skuba užbėgti už akių šimtus kartų girdėtam klausimui apie juoduosius archeologus. "Mes tokius sutikę irgi įspėjame", – šyptelėjo vyras ir pridūrė, kad jų klubo nariai dirba kartu su archeologais ir plėšikavimu neužsiima. "Užsiimu keliais verslais, visai nesusijusiais su mano pomėgiu. Man nereikia tų surastų monetų. Ką reiškia maža aukso plokštelė, kai pats metalo ieškiklis kainuoja 10 tūkst. eurų?", – svarstė pašnekovas. Jis prisipažino, kad be paieškų vienas įdomesnių užsiėmimų – nušveisti po žeme rastas senovines vinis ir pamatyti, kaip gražiai jos atrodo.

"Ar naktimis niekas nesiveržia į šią vietą ieškoti senienų?" – teiraujuosi vyrų. "Veržtis dėl tų šilingų, kurių vertė juodojoje rinkoje – apie 50 euro centų? Tai labiau istorinė vertė. Naktį čia pavojinga, galima ir užsimušti. Abejoju, kad kas rizikuotų. Auksą mes dieną surenkame", – mirktelėjo akį Olegas.

Sublizga nuvalyti

Iš statybinio vagonėlio O.Fediajevas atnešė ir didesnių radinių. Vyras neslėpė, kad iš jų pats mieliausias jam – švilpynė-paukštukas. Tiesa, skilęs pusiau, bet labai gerai išsilaikęs. "Nuvalius ir suklijavus dar bus galima pašvilpti", – vartydamas rankose daiktą, su kuriuo kadaise tikriausiai žaidė mažieji kauniečiai, džiaugėsi archeologas.

Į dėžutes sudėti tik Kaune aptinkami krosnių kokliai, įvairiais raštais margintos keraminių indų šukės. Pasak Olego, tokių pilna automobilio bagažinė išvežta nuplauti. "Čia greičiausiai rėčio dugnas, skirtas kukuliamas nukošti, o čia – keraminės keptuvės kojelės ir vieta, kur tvirtindavo rankeną", – XVII a. indų duženas rodė O.Fediajevas. Pasak jo, kai kurių radinių paskirties iš pradžių net nebuvo galima nustatyti, tačiau kai juos E.Laursas nuvalė ir nublizgino, atsivėrė tikrasis grožis.

"Spėju, kad radome durų raktą. Vinys gali būti naudotos net nuo XV a. Metaliniu kabliuku tikriausiai gaudydavo šamus, eršketus ir kitas piktas žuvis, o šis daiktas naudotas titnagu įskelti ugnį", – rodydamas iškasenas apie kauniečių gyvenimo būdą spėliojo pašnekovas ir pridūrė, kad visi radiniai atiteks muziejams, kai tik archeologai baigs savo misiją.

Netrukus pastatys namą

Ar pavyko aptikti ką nors labai unikalaus? Anot Olego, lenkta gelsva kaulinė plokštelė gali būti laikoma unikaliu radiniu. Ji puošta tokiais ornamentais, kokie būdingi nuo kaulo apdirbimo pradžios. Rasta detalė galėjo būti šukų ar kokio nors kito daikto rankenėlė. "Išskirtinė yra ir apyrankės dalis, kurią radome. Tai žalvarinis pasidabruotas arba paauksuotas rankos papuošalas su zoomorfiniais galais. Gali būti iš XI–XII a. Arba XIX a. falsifikatas, nes tuo metu buvo populiaru tokius daryti", – svarstė O.Fediajevas.

Vietoje, kur dabar atsiveria Kauno praeitis, netrukus iškils XXI a. kelių aukštų statinys. "Mūsų funkcija – viską, ką randame, surinkti ir ištirti, kad kuo daugiau sužinotume apie šią vietovę. Jeigu rastume kokį nors rimtą mūrą, kviestume paveldo specialistus, kurie turi įvertinti ir nuspręsti, ar reikia jį saugoti, ar ne", – pasakojo O.Fediajevas ir užsiminė, kad šalia kasinėjimo vietos, kur jau kyla naujas pastatas, po žeme buvo rasta senovinių mūrų, kuriuos paveldosaugininkai įpareigojo išsaugoti.

"Lygis, kurį dabar esame pasiekę – XVII a. pabaiga. Po juo – gilesni ir dar senesni klodai. Kasime giliau ir tikrai dar ką nors įdomaus rasime. Mums labiausiai patinka išvietės, nes ir pačių geriausių daiktų iš tokios vietos jau niekas netraukdavo", – šyptelėjo Olegas, tik apgailestavo, kad šioje vietoje kol kas senovinės tupyklos aptikti nepavyko.

Birštono gatvė: giliau nelendame

O.Fediajevas šią vasarą akylai stebi ir Birštono gatvėje triūsiančius kelininkus. "Pagrindinė mūsų užduotis – prižiūrėti, kad nebūtų kasama giliau, negu supilta kelio sankasa", – sakė archeologas.

Pasak jo, tokios plačios gatvės šioje vietoje niekada nebuvo. Ji atsirado sovietmečiu, apie 1979–1980 m. "Tada archeologinių tyrimų niekas nedarydavo. Kiek jau sunaikino, sunaikino. Tiek, kiek dabar nukasta, pagal radinius sprendžiame, kad tai XIX a.", – pasakojo O.Fediajevas.

Vienoje gatvės pusėje jau paklotas naujas asfaltas. Kitoje dalyje, kur kadaise stovėjo įvairūs statiniai, – pats kelininkų darbų įkarštis. Čia kyšo raudono mūro plytos, mėtosi pavieniai akmenys, o archelogo akis nepraslysta pro metalines sagteles, stiklo detales, margintos keramikos šukes. "Šv.Gertrūdos gatvėje tokių radinių nesureikšminame, o čia surenkame viską, kad galėtume patvirtinti – pasiektas XIX a. kultūrinis sluoksnis", – konstatavo pašnekovas.

Ar nauja gatvės danga nepakenks tam, kas ir toliau lieka nepajudinta gulėti po žeme? O.Fediajevas įsitikinęs – kas jau lieka po asfaltu, tam nieko nenutiks. Kastis giliau kol kas niekas neketina – tokie tyrimai kainuoja labai daug ir užtrunka labai ilgai. "Gal po 20 metų, kai šita gatvė vėl bus rekonstruojama, požiūris į paveldą bus kitoks, reikalavimai kitokie, ir bus galima kasti giliau bei viską ištyrinėti išsamiai", – užsiminė archeologas.

Komentaras

Andrius Čepukėnas

Metalo ieškiklių naudotojų klubo narys

Viskas prasidėjo maždaug prieš penkerius metus, kai buvo priimta Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pataisa, kuri apribojo galimybes naudojantis metalo ieškikliais rasti radinius. Norint šį hobį propaguoti, reikėjo ieškoti kolektyvinių sprendimų, ir kas norėjo bei galėjo susibūrė į kolektyvą. 2014 m. įsteigėme asociaciją. Natūraliai yra trys klubo veiklos kryptys, pristatomos mūsų interneto svetainėje ieskotojas.lt: pamestų daiktų paieška, pagalba archeologams ir teritorijų demetalizacija. Kol kas šioms mūsų veikloms niekas priekaištų neturėjo. Žmonės pameta daug raktų, žiedų, kreipiasi į mus, ir mes važiuojame žmonėms padėti, kiek galime. Kultūros paveldo departamentas ir Lietuvos archeologijos draugija pradėjo bendradarbiauti su mumis ir kviesti į tyrimus. Daug detektorių ir su jais dirbančių žmonių duoda gerų rezultatų. Užsienyje ši praktika ypač dažna mūšių vietose, taip pat naudojama pilkapynų aplinkinei teritorijai išžvalgyti. Tuos pačius ieškiklius naudoja ir patys archeologai, bet jų turi mažiau, gal ne visi turi specializuotus ieškiklius ar paieškos metodikas. Skaičiai ženkliai keičiasi: kur buvo intensyviai naudoti ieškikliai, radinių skaičius didėja kelis kartus ir atkuriamas didesnis vaizdas. Dar viena sritis – kai pramonėje arba ūkyje prireikia mūsų ieškiklių. Kai kada ūkininkai kviečia išžvalgyti laukus, kur būna užteršta metalo detalėmis ir jiems gadina techniką. Klube nėra profesionalų, kurie kaip į darbą kasdien ateitų. Tai yra laisvalaikio užsiėmimas. Mes atlyginimo už tai negauname, ir savo entuziazmo vedami, kiek galime, tiek padedame, kur reikia.