AŠTUONI KAUNO VEIDAI: KIEK SAVĘS JUOSE RASITE?

Specialiame "Kauno dienos" leidinyje "Aštuoni Kauno veidai" – jokių filtrų ir režisūros, tik pasakojimai iš liudininkų lūpų ir jais apipintos fotožurnalisto Artūro Morozovo nuotraukos.

Dažnas mūsų, nors to ir nepripažįsta, turi du veidus, o Kaunas pastarųjų suskaičiuotų bent aštuonis: daugiaaukščiai Šilainiai su Dainava ir Kalniečiais, Senamiestis ir iš abiejų jo pusių prisišliejęs Centras su Vilijampole, medinukais nusagstytas Žaliakalnis, plytiniai Šančiai, Petrašiūnai su savo kryželiais ir Aleksotas per tiltą.

Įspausti fotožurnalisto A.Morozovo juostoje jau visai netrukus visi aštuoni Kauno veidai ir tiek pat miestui vienaip ar kitaip nusipelniusių šviesulių stos akistaton su ištikimiausiais dienraščio prenumeratoriais. Leidinį "Aštuoni Kauno veidai" padovanosime visiems, užsisakiusiems "Kauno dieną" 2018-iesiems.

"Tikiuosi, pažintis bus intriguojanti ir atverianti pažinimo norą tolėliau nei savo kiemo ribos", – rankose gniauždamas spaustuve kvepiantį specialųjį "Kauno dienos" leidinį "Aštuoni Kauno veidai" pastarojo gimimu džiaugėsi A.Morozovas.

Augęs Kalniečių mikrorajone, šalia Čečėnijos aikštės, "Vitebsko", kurio vietą bėgant metams atėmė vieno didžiųjų tinklų parduotuvė ir laukinių ančių išmindžioto parko, kelionę su juostiniu fotoaparatu akimirkų medžiotojas pradėjo ne nuo gimtųjų gatvelių. Pirmasis į jo fotoobjektyvą pateko Aleksotas su savo garsiąja turgaviete, į kurią atėjęs tik bulvių ir svogūnų, gali išeiti su 50 metų kryželiu siuvinėtu paveikslu, variniu ąsočiu, nutrijos kailiniais ir maišeliu rusiškų vaistų.

"Prekiaujantis žmogus dažniausiai, pamatęs prieš save fotoaparatą, slepiasi. Tai būdinga visiems dabartiniams Lietuvos turgums", – pažintį su Aleksoto "akropoliu" ir bandymus prisijaukinti prekeivius, kuriuos galima vadinti kone vietiniais, iš negatyvų kėlė buvęs "Kauno dienos" fotografas. Plačiau apie Kauno miesto dalį kairiajame Nemuno krante leidinyje pasakos keliautojas, verslininkas ir fotografas Edmundas Kolevaitis, čia skaičiuojantis antrą dešimtį metų. Įsitaisęs savo darbo kabinete – Laisvės alėjos kavinės užstalėje, centro apžvalgininku sutiko tapti aštrusis Gintaras Patackas, Senamiesčio gidu – fotomenininkas Romualdas Požerskis, Petrašiūnų dokumentaliste – dailininkė Jūratė Rekevičiūtė, Šančių – grafikė Gražvyda Andrijauskaitė, Šilainių ir kitų miegamųjų mikrorajonų – menininkė Evelina Šimkutė. Vilijampolės vaizdą leidinio puslapiuose prisiminimais piešė muziejininkas Osvaldas Daugelis, Žaliakalnį eilėmis dėliojo poetas Kęstutis Navakas. A.Morozovas mielai sutiko pasidalyti įsimintiniausiomis akimirkomis, kurias ruošiant leidinio puslapius į juostą surinko miesto mikrorajonų skersgatviuose, užmirštose arba neatrastose kavinėse, tikinčiųjų laukiančiose šventovėse ir draugiškų vietinių lūpose.

– Pradėkime nuo Kalniečių, kuriuos vadini tikraisiais savo namais. Juos, kaip ir kitus miegamuosius mikrorajonus pamatysime leidinyje. Kokį Kalniečių mikrorajoną pamatei per savo fotoobjektyvą?

– Užaugau Lukšio gatvės 19-uoju numeriu pažymėto namo kieme. Vaikystės prisiminimai labai ryškūs. Juose – visi krūmai, kiekvienas didesnis medis ir mūsų – vaikų, įrengtos slėptuvės po daugiabučių balkonais. Atsimenu sporto aikštelę, kur ant duobėto grindinio mušinėdavome krepšinio kamuolį. Tačiau šįkart, vaikščiodamas po savo gimtąjį mikrorajoną, stengiausi atsiriboti nuo asmeninių prisiminimų. Nemanau, kad kitiems žmonėms jie būtų įdomūs. Maišydamas gimtąjį rajoną, kaip ir kitus, stengiausi pažvelgti į aplinką gyventojų akimis. Siekiau to déjà vu jausmo, kai vaizdai fotografijose mums būtų matyti, nors iškart jų atpažinti negalėtume. Kalniečių mikrorajono ašis šiandien, be abejo, yra Čečėnijos aikštė. Labai smagu, kad ten žmonės leidžia laiką. Dėl savo įdomaus reljefo ji patraukli ir vaikams – jie ten laksto paspirtukais, kaip ir anksčiau maudosi fontane, laipioja ant atbrailų. Kiek pamenu iš savo vaikystės, mikrorajono gyventojai visuomet labai vertino Kalniečių parką ir tvenkinį, esantį jame. Iki šiol niekas nepakito – sutikau ten savo senolį kaimyną, vis dar einantį lesinti paukščių. Taip formuojasi mikrorajono įpročiai, tradicijos.

– Prieš imdamas į rankas fotoaparatą turėjai leidinio viziją?

– Jei atvirai, nei aš, nei redaktorius neturėjome konkretaus plano. Tiesiog leidomės į nuotykį ir žiūrėjome, kas iš to išeis. Nesinorėjo apsibrėžti konkrečių vietų ar sekti jau pažįstamais mikrorajonų maršrutais ir taip iš anksto suvaržyti visą idėją. Nors pasirinkome šį, vadinamąjį fenomenologinį metodą, galvoje turėjau tam tikrą viziją. Pirmiausia įsivaizdavau, kad šiame leidinyje bus labai daug žmogaus fotografijos. Norėjau sutalpinti kuo daugiau sutiktų kauniečių, gyvenančių įvairiose vietose, kurias dažnas mūsų tiesiog praeiname. Norėjau tarsi susipažinti su jais iš arčiau ir kartu supažindinti kitus miestiečius. Šią idėją man padiktavo šimtus kartų vartytos mūsų fotografijos klasikų knygos apie Kauną. Žiūrint Aleksandro Macijausko, Romualdo Rakausko ar Romualdo Požerskio fotografijas, visų jų epicentre yra žmogus. Žmogus vis dar gyvena Kaune, tačiau šiandien jis kitoks nei prieš kelis dešimtmečius – nei geresnis, nei blogesnis, tiesiog pasikeitė tam tikri dalykai. Per šias savaites vaikščiojimų po savo gimtąjį miestą, nustebau, kokie svetingi ir išsiilgę bendravimo yra kauniečiai. Dažnai man atverdavo savo namų duris ir patikėdavo istorijas, pasidalydavo savo džiaugsmais ar problemomis. Paradoksalu, bet šiame fotografijos amžiuje, kai kiekvieno mūsų rankose yra vienoks ar kitoks fotoaparatas, padedantis fiksuoti skirtingas akimirkas ar daiktus, patys mes bijome būtų nufotografuoti. Atsiranda toks keistas kuklumas: "O ką žmonės pagalvos?" Nufotografuoti nepozuojantį lietuvį jo natūralioje aplinkoje, tikrai nelengva. Galbūt ir dėl to mūsų fotografijoje tiek mažai yra žmogaus. Stipriausiai tai galima pajusti fotografuojant turguje. Šį projektą pradėjau būtent nuo Aleksoto turgaus. Tik išsitraukus fotoaparatą, žmonės piktai klausdavo, ką aš čia darau, kodėl fotografuoju ar turiu leidimą. Prekiaujantis žmogus dažniausia, pamatęs prieš save fotoaparatą, slepiasi. Tai būdinga visiems dabartiniams Lietuvos turgums. Kad suprastume šį reiškinio keistumą ir bandytume spėti jo priežastis, turiu palyginti su turgumis užsienyje, kur esu daug fotografavęs. Ypač Pietų šalyse, turgų fotografuojantį fotografą prekeiviai visais būdais vilioja, kad tik jis nufotografuotų ir pareklamuotų juos su jų puikiausiais, tarkime, pomidorais. Lietuvoje turgaus tradicija tęsiasi amžius. Tačiau kažkodėl po sovietmečio žmogui tapo gėda prekiauti turguje.

– Tavo mikrorajonai favoritai iki leidinio ir po jo.

– Jau keletą metų žaviuosi Šančiais. Gatvelėmis jo šlaite ir Nemuno pakrantėje. Šančiai mane labai traukia savo įvairumu. Vaikščiodamas ten jaučiuosi neįprastai, o ir patys šančiškiai yra išskirtiniai žmonės. Jų kalba tvirta, mintis – konkreti. Kalbėdamas su Nacionalinės M.K.Čiurlionio galerijos direktoriumi Osvaldu Daugeliu, kuris gyvena Vilijampolėje, išgirdau jo asmeninį pasakojimą apie šį, stereotipais apklijuotą rajoną. Man ypač įstrigo mintis: "Vakarais, eidamas per Vilijampolę, jaučiuosi, tarsi profesionalioje scenografijoje." Vieną naktį iki vėlumos vaikščiojau po šį rajoną. Išties neįprastų formų namų stogeliai, dūminantys kaminai, siauros ir blausiai apšviestos gatvelės sukuria įspūdingą jausmą. Vilijampolė mane labai paveikė. Žinoma, jausmiškai negaliu ignoruoti ir to, kad ten veikė Kauno getas. Tikiuosi, kad Vilijampolę atras kuriantys menininkai, fotografai.

– Fotografuodamas leidiniui artimiau pažinai visus Kauno mikrorajonus. Juose atradai ką nors netikėto?

– Kiekviename mikrorajone atradau kažką nauja. Vedamas menininkės Evelinos Šimkutės iš naujo atradau Šilainius. Nustebau ir Aleksoto rafinuotumu – kiek daug ten yra išlikę tarpukarinio Kauno ir gatvelių, vedančių į dar nematytus Kauno vaizdus, atsiveriančius nuo Aleksoto šlaito. Ten mane labai nustebino ir nedidelė medinė, jau neveikianti, tarpukaryje perstatyta Šv.Kazimiero bažnytėlė ir jautrus vietinių rūpinimasis jos likimu. Tarkime, Petrašiūnuose užklydau į Ekskavatorininkų gatvę, kur pasijaučiau tarsi Nidoje – pušys dviaukščių daugiabučių kiemuose, smėlėtos apylinkės ir žmonės, geriantys arbatą savo kieme. Kažkas net gulėjo hamake.

– Išmaišei Kauną skersai ir išilgai. Vieta, kurioje dabar norėtum įleisti šaknis?

– Kaunas yra nepaprastai kompaktiškas ir įvairus. Čia, kitaip nei, tarkime, Londone, gyvendamas viename mikrorajone, gali jaustis, kad gyveni visame mieste. Galbūt pasirodysiu banalus, bet ypač gerai jaučiuosi tarpukario modernizmo erdvėse. Gyvendamas tokios architektūros pastatuose įvertini jos meistrystę, erdvumą, apskaičiuotą šviesos sklidimą ir, žinoma, istorinę erdvę. Tai geros architektūros pavyzdys, kai žmogus ten yra pagrindinis objektas. Tai galima matuoti ir fotografija – prie geros architektūros pastatų labai lengva fotografuoti žmogų. Tad rinkčiausi Žaliakalnį.

Petrašiūnuose užklydau į Ekskavatorininkų gatvę, kur pasijaučiau tarsi Nidoje – pušys dviaukščių daugiabučių kiemuose, smėlėtos apylinkės ir žmonės, geriantys arbatą savo kieme. Kažkas net gulėjo hamake.

– Aštuoni Kauno veidai, bet kauniečiai vargu ar visus juos atradę. Sutinki?

– Man atrodo, bėda ta, kad Kauną mes kaip tik esame atradę – vaikštome savo maršrutais, dedamės apie jį viską žinantys ar galintys nuspėti. Turėtume kartais leisti sau pasimesti mieste, nuklysti į neaplankytas vietas, užeiti apsidairyti į kokį Senamiesčio kiemą, užkalbinti ten sėdintį gyventoją, dviračiu pasivažinėti po Šančių krantų gatveles, sutemus paslampinėti Vilijampolėje.

Savas Kaunas

Senamiestis

Fotomenininkas Romualdas Požerskis: "Pašėlusiai smagu. Einu, pamatau pažįstamų veidų. Galiu prisėsti šalia ir kartu išgerti bokalą alaus. Galiu paprasčiausiai kilstelėti ranką ir eiti tolyn. Vilniaus gatvėje aš jaučiuosi kaip savo namų virtuvėje – vaikštau, bet nebūtinai atidarau šaldytuvą, kad ko nors užkrimsčiau."

Centras

Poetas Gintaras Patackas: "Miestas kaip ir vilkelis negali būti be savo ašies. Laisvės alėja yra Kaunas."

Šančiai

Grafikė Gražvyda Andrijauskaitė: "Matote? Senos carinės plytos. Kažkada benamiai jas laužtuvais lupo ir kišo į užantį, kad galėtų parduoti."

Petrašiūnai

Dailininkė Jūratė Rekevičiūtė: "Vieną dieną pagalvojau: atnešiu šviesą į savo mikrorajoną, surengsiu parodą! Ne kur kitur, o būtent dėvėtų drabužių parduotuvėje. Ant sienos virš drabužių iškabinau keliolika savo darbų ir iš šalies stebėjau, kaip moterys į juos reaguos."

Šilainiai ir kiti miegamieji mikrorajonai

Menininkė Evelina Šimkutė: "Sklando kalbos, kad būtent šioje vietoje gimė repo stiliaus muzika. Stovint čia sunku patikėti, kad buvo kitaip."

Žaliakalnis

Rašytojas Kęstutis Navakas: "Turbūt vienas esminių Žaliakalnio bruožų ir yra atskirtis pačia geriausia šio žodžio prasme. Galimybė žmonėms pasibūti su savimi pačiais."

Aleksotas

Keliautojas Edmundas Kolevaitis: "Ne su lietuviška "Kepurine" ar Vienos valsu tapatinčiau Aleksotą. Man jis – griežtas, klasikinis, kitaip dar vadinamas europinis tango."

Vilijampolė

Menotyrininkas Osvaldas Daugelis: "Taip, trumpam buvau palikęs Vilijampolę. Su tėvais apsigyvenau kooperatiniame bute. Tačiau būdamas penktame aukšte, tarp žemės ir dangaus, niekieno žemėje, nesijaučiau laimingas."