KAIP SAUSIO 13-ĄJĄ BUVO SAUGOMA MIESTO SAVIVALDYBĖ?

Prieš 27 metus lietuviai dainomis stojo ginti Tėvynės. Didysis Sausio 13-osios veiksmas vyko Vilniuje, tačiau įtampos netrūko ir Kaune. Miesto savivaldybę juosė barikados, o kauniečių galvose sukosi įvairūs planai, kaip apsaugoti ne tik pastatus, bet ir informaciją.

Dainuojanti revoliucija

Dabartinis Seimo narys Kazys Starkevičius prisiminė, kaip 1991 m. teko ginti Kauno miesto savivaldybę nuo galimos Rusijos kariuomenės invazijos. Tuomet jis savivaldybėje buvo atsakingas už gynybą, tad teko ne tik kurpti planus, kaip apsisaugoti nuo svetimų kareivių įsiveržimo, bet ir kaip neatiduoti priešams vertingų miesto dokumentų.

Politikas pasakojo, kad dar 1990-ųjų pabaigoje buvo nuspręsta atsisakyti ginklų, kurių tuometėje savivaldybėje tikrai netrūko. Sandėliuose buvo sukrauta apie dvi tonas šovinių, nemažai buvo ir Molotovo kokteilių, įvairių ginklų, kuriuos savanoriai buvo nusipirkę.

Tad gruodį ginkluotę pradėta gabenti toliau už savivaldybės pastato sienų. Taip siekta, kad ne tik priešas negalėtų pasinaudoti Kauno turimais ginklais, bet ir užtikrinti, kad nebūtų provokacijų.

"Jei būtų pagavę su tokiu kiekiu šovinių, būtų galėję mane vietoje sušaudyti. Norėjosi, kad mažiau kalbų sklistų. Tad apie šovinius žinojau aš ir dar vienas žmogus. Pats tas dvi tonas į sunkvežimį kroviau ir išvežiau. Tuo metu formavosi saugumo sritis, tad mes nusprendėme atsisakyti ginklų, kad nebūtume pripažinti maištininkais ir turimi ginklai neišprovokuotų kalbų, jog savi šaudė į savus. Buvo priimta, kad tai turi būti dainuojanti revoliucija ir mes tik savo kūnais ir mitingais ginsime laisvę", – pasakojo tuometis Kauno gynybos štabo pavaduotojas.

Pasak K.Starkevičiaus, nuginkluoti visus ginti savivaldybę pasiruošusius savanorius buvo ne taip paprasta, nes dalis pastarųjų manė, kad be ginklų išsaugoti laisvės nepavyks.

Nuolatinis budėjimas

Tuo metu Kauno savivaldybėje buvo įkurtas pirmasis gynybos štabas, kuriam vadovavo majoras Virginijus Vilkelis. Kabinetas  aukščiausiame pastato aukšte buvo paskirtas štabo veiklai. Čia buvo įrengta įvairių ryšio ir radijo priemonių, kad veiktų skirtingais kanalais. Kadangi tuo metu Lietuvoje buvo dislokuota Sovietų Sąjungos kariuomenė, toks štabas laikytas nelegaliu.

Politinius sprendimus tuo metu Kaune priėmė taryba, kurią sudarė 100 narių. Taip pat veikė gynybos komitetas, kuriam vadovavo Gintaras Pukas, jis kartu ėjo ir pirmosios Kauno kadencijos tarybos pirmininko pareigas. Mero kėdę tuo metu užėmė Vidmantas Adomonis.

"Jie organizavo budėjimus ir jau 1990 m. gruodį savivaldybėje budėjo savanoriai. Teko ir Kalėdas čia sutikti. Įvykiai pradėjo kitaip klostytis po Naujųjų metų, nes iš Rusijos vis pasigirsdavo grasinimų. Prie neramumų prisidėjo ir 1991 m. sausio 7 d. tuometės premjerės K.Prunskienės pasirašytas įsakymas dėl kainų liberalizavimo. Tada kilo inspiruotas jedinstvininkų pasipriešinimas. Nors Kaune tai nebuvo labai jaučiama, tačiau mes nuolat kontaktavome su Vilniumi", – situaciją prisiminė K.Starkevičius.

Savanoriai saugoti savivaldybės pastatą pradėjo, nes buvo kalbama, kad rusų kariai gali užimti ir likviduoti vietos valdžią.

1991-ųjų sausio 12 d. savivaldybės didžiojoje salėje prisiekė gausus savanorių būrys, tad budinčių žmonių skaičius labai išaugo. Kaune veikusios įmonės geranoriškai bendradarbiavo,  savanoriams parūpindavo ir maisto.

Lemtinga naktis

Tuometis Kauno gynybos štabo pavaduotojas tikino, kad sausio 13-osios naktį, po intensyvaus budėjimo, jis grįžo namo. Iš Maskvos buvo gauta melagingų pranešimų, kad vyksta derybos, tad žmonės leido vieni kitiems pasikeisti ir šiek tiek atsipūsti namuose.

"Vis dėlto grįžau į namus su tokia baime ir nuojauta. Tada jokių mobiliųjų telefonų nebuvo. Buvau perspėjęs, jei, kas nors nutiks, atvyks automobiliai ir mane iš Rokų paims. Kaip dabar atsimenu, kad tik atsiguliau ir išgirdau sirenas. Įsijungiau televizorių ir pamačiau lemtingus kadrus – vedėja pasakė, kad jau viskas, Rusijos kariai tuoj įsiverš į studiją. Iš karto grįžau atgal į Kauno savivaldybę", – apie lemtingąją naktį pasakojo K.Starkevičius.

K. Starkevičius/Akvilės Snarskienės nuotr.

Sugrįžęs į miesto centrą, jis savivaldybės pastate sutiko daugumą tarybos narių, buvo ir daug savanorių, pasiryžusių ginti Kauno valdžios pastatą.

K.Starkevičius neslepia, kad vyravo chaosas, o dar ne visi Molotovo kokteiliai buvo išvežti, tad buvo prašoma prie jų nerūkyti. Tik ne visi to paisė.

"Buvo visko, ir koridoriuose dūmai rūko, teko pyktis, bet kai tokia įtampa, sudėtinga žmonėms ką nors ir pasakyti, nes jie atsakydavo, kad gal paskutinį kartą rūko, kadangi neaišku, kas bus toliau", – kalbėjo tuometis Kauno savivaldybės gynėjas.

Įkurtame štabe nuolat budėjo kažkas iš tarybos narių, informacija buvo renkama iš skambučių. Apie karių judėjimą pranešdavo kauniečiai. Labiausiai prie informacijos sklaidos prisidėjo taksistai, per radiją pranešdavę, kas kur vyksta.

Saugumo užtikrinimas

Politikas pasakojo, kad "Kauno autobusai" nuolat vežė žmones į sostinę, savo transportu prisidėjo ir vietos verslas.

"Nuo buvusio "Kauno kino" teatro autobusai nuolat vežė kauniečius masiškai budėti prie Seimo ir Televizijos bokšto. Viskas buvo daroma organizuotai", – prisiminė K.Starkevičius.

Tuo metu svarbiems pervežimams buvo naudojami greitosios medicinos pagalbos automobiliai. Be to, savivaldybės transportas turėjo du valstybinius automobilio registracijos numerius. Apie tokias konspiracijas žinojo vietos milicija, tačiau kitus buvo galima suklaidinti ir taip laisviau per miestą vežti dokumentus ar kitą svarbią medžiagą.

"Buvo apie aštuonis komplektus valstybinių automobilių numerių. Kai reikėdavo, juos sukeisdavome. Žinoma, gerai patikrinęs galėjai nustatyti, kad numeriai yra netikri. Tiesiog pritvirtinęs kitus numerius, galėjai būti mažiau pastebimas", – apie saugumo priemones pasakojo buvęs Kauno regiono gynybos štabo vado pavaduotojas.

Apie įvairius saugumo planus tuomet žinojo labai nedaug žmonių. K.Starkevičius paprastai turėjo dar vieną ar kelis žmones, su kuriais galėjo pasitarti, tačiau kiti savivaldybėje budėję kauniečiai daugumos dalykų, kurie tuomet vyko pastate, nežinojo.

Nujaučiant, kad savivaldybę gali užimti svetimos šalies kariuomenė, reikėjo pasirūpinti archyvu. Buvo sutarta su vienu Panemunės gyventoju, kad pas jį bus laikinai priglausti svarbiausi miesto dokumentai, tačiau kažkas pamatė, jog dėžės kraunamos kieme, tad šis pabijojo pas save laikyti archyvinę medžiagą, todėl teko ieškoti kitos slėptuvės.

"Teko sukti galvą, kur juos padėti. Apie archyvus žinojo taip pat ribotas žmonių skaičius. Aš žinojau, kur iškeliavo savivaldybės archyvai, o mero pavaduotojas Klemansas Rimšelis rūpinosi tarybos archyvais. Suradome, kad dalį dokumentų galime paslėpti KTU Statybos fakulteto laboratorijose. Kada reikėdavo kokių dokumentų, ten dirbęs inžinierius atveždavo mums", – prisiminė K.Starkevičius.

Jis pasakojo, kad reikėjo nuolat informuoti žmones, todėl visi Kaune veikę laikraščiai susivienijo ir padėjo išleisti bendrą leidinį. Buvo iki smulkmenų apgalvotas ir vaizdinės medžiagos perdavimas Maskvoje dirbusiems "Reuters" žurnalistams.

"Mūsų tikslas buvo užfiksuoti patį įsiveržimą į savivaldybę. Turėjome dvi vaizdo kameras. Už vieną aš buvau atsakingas. Turėjau tris kasetes ir buvome paruošę planą, jei kas nors nutiks, kaip išsaugoti informaciją. Šalia manęs visada buvo vienas savanoris, kuriam turėjau atiduoti įrašytą kasetę, tada turėjo prisistatyti kitas savanoris. Pats būčiau likęs su trečia kasete. Tik nuo likimo būtų priklausę, ar spėčiau pasišalinti. Jei būtų užpuolę, kasetės su vaizdo medžiaga būtų išvežtos užsienio žurnalistams", – strategiją atskleidė buvęs gynybos štabo pavaduotojas. Jis pridūrė, kad buvo numatyta, jog, pritrūkus degalų, reikalinga medžiaga bus vežama troleibusais.

Pats savivaldybės pastatas taip pat nebuvo lengvai pasiekiamas. Pirmųjų aukštų langus dengė grotos, prieigos taip pat užvertos vartais. Aplink pastatą buvo išrikiuotos barikados, įvažiuoti trukdė ir sunkiasvorės šiukšlių vežimo mašinos.

"Tai buvo kaip pasipriešinimo ženklas, kad mes ginsimės. Visur buvome ir maišų su smėliu ar statybinėmis medžiagomis pridėję. Visa savivaldybė buvo apsupta tokiu žiedu, bet buvo padaryti ir įvažiavimo postai", – prisiminė už savivaldybės gynybą atsakingas K.Starkevičius.

Visame pastate veikė ir vietinis telefonas, buvo paruošta elektros generatorių. "Inkaro" gamykla savanorius aprūpino guminėmis lazdomis. Tiesa, jos buvo šiek tiek minkštesnės nei originalios, tačiau žmonės vis tiek su jomis galėjo apsiginti.

Naujienų sklaida

Siekiant geriau informuoti gyventojus, Kauno savivaldybėje buvo įrengta studija, iš kurios dirbo žurnalistai. Šio pastato užėmimo atveju informacijos sklaida būtų persikėlus į tris butus. K.Starkevičius tikino, kad, norint transliuoti iš paprastų butų, pakako prisijungti prie radijo taško.

"Jau staigmena rusams buvo, kad galima transliuoti žinias iš Kauno. Tad mes buvome pasiruošę, net užėmus savivaldybę, toliau skleisti žinias apie įvykius. Gyventojai laukė žinių, tiesiog visi buvo prigludę prie radijo imtuvų, todėl negalėjome žmonių palikti tyloje", – prisiminė K.Starkevičius.

Tačiau Kaune ne tik radijo bangomis sklido aktuali Sausio 13-osios informacija. Miesto gatvėmis važinėjo radifikuotas buvusio "Telekomo" automobilis. Pro garsiakalbius buvo skelbiamos naujausios žinios. Be to, visą naktį visoje šalyje skambėjo bažnyčių varpai, taip įspėdami apie galimą pavojų.

Kurioziniai nutikimai

Po Sausio 13-osios Kauno miesto savivaldybėje dar keletą mėnesių budėjo žmonės. K.Starkevičius dabar jau su šypsena pasakojo, kad per tuos budėjimus įvyko ir keli kurioziniai atvejai. Vieną rytą jis atėjo į savivaldybę ir pajuto parako kvapą. Paaiškėjo, kad budėję savanoriai netyčia iš ginklo iššovė. Dar ir dabar pagrindinėse pastato duryse matyti rikošetu nuo grindų atšokusios kulkos žymė.

"Tai vyko jau kažkur vasarą. Tuomet budėjo keturi savanoriai. Tiesiog vienas jų valė ginklą, o šis iššovė. Viskas baigėsi gerai, bet neatsargumo tikrai būta. Anksčiau to neviešinome, nes buvo priešprieša tarp milicijos, kuri prisiekė dar Sovietų Sąjungoje, ir savanorių, tad reikėjo išlaviruoti tarp abiejų pusių", – prisiminė politikas.

Jis pasakojo, kad teko atsisakyti ir dalies savanorių, kurie turėjo kriminalinę patirtį. Kai reikėjo stoti ginti svarbių strateginių objektų, buvę vagys savo noru atėjo kovoti už laisvę, tačiau, įvykiams kiek aprimus, atgimė jų noras vogti. K.Starkevičius tikino, kad jei būtų paprastai jiems pasakę, kad nebereikia jų paslaugų, žmonės būtų nesupratę ir galėjo kilti vidinių neramumų banga, todėl buvo rastas neįprastas sprendimas.

"Laisvės tikrai norėjo ir buvę nusikaltėliai. Esu įsitikinęs, kad jie savanoriškai ėjo ginti valstybės saugomų objektų. Tačiau apie vasario mėnesį pastebėjome smulkių vagysčių, dingdavo šviestuvai ar kiti smulkūs daiktai. Tiems žmonėms trūko atsakomybės. Kadangi jau turėjome tikrųjų savanorių komandą, mums talkino ir studentai, nusprendėme tuos banditus pakeisti. Suderinome su Seimu ir paskelbėme, kad jie reikalingi būtent parlamento gynybai. Jie autobusais buvo nuvežti į Vilnių, o ten jiems padėkojo už tarnybą ir pasakė, kad ginti jau nebereikia, o jei dar reikės jų paslaugų, bus pranešta. Kaune mes jau turėjome kitą apsaugą ir vagystės problemos dingo", – pasakojo dabartinis Seimo narys.

Į Vilnių autobusais buvo išvežta apie 40 žmonių, kurie buvo pradėję vogti. Priėmus tokį sprendimą, nekilo papildomų provokacijų.

Įvykiai po skaudžios nakties

K.Starkevičius pasakojo, kad vienu metu susiformavo radikalų grupelė, kuri sugalvojo, kad sunkiasvoriais automobiliais reikia užtverti geležinkelio bėgius, einančius per Kauno hidroelektrinę.

"Mes palaikėme ryšius su čia dislokuotais desantininkais. Sausio 14 d. net buvo atsiųstas pulkininkas iš Maskvos, kuris turėjo koordinuoti veiksmus. Jis buvo nedraugiškas mūsų atžvilgiu, liepė apleisti savivaldybę ir netrukdyti įvesti viešąją  tvarką. Bet mes su jais pakalbėjome, kad Panemunėje gyvena kariškių šeimų, tad ir jam nesinorėjo konfliktų. G.Pukas griežtai nurodė, kad radikalų užimtas geležinkelis turi būti atlaisvintas. Tie labai pyko, kad mes čia jiems trukdėme, bet jei būtų važiavę kariai, tai viskas galėjo virsti kibirkštimi, kurios taip laukė Rusija", – apie kompromisų ieškojimą prisiminė K.Starkevičius.

Lemtingoji Sausio 13-oios naktis atnešė skaudžią žinią ir į kauniečių šeimą. Už savivaldybės gynybą atsakingam kauniečiui teko rūpintis Vilniuje už laisvę kovojusio ir žuvusio Tito Masiulio laidotuvėms. K.Starkevičius pasakojo, kad laisvės gynėjo tėvai norėjo sūnų palaidoti Petrašiūnų kapinėse, šalia giminaičių.

"Žmonės per laidotuves tiesiog užplūdo gatves", – pridūrė jis.

Politikas tikino, kad iki rugpjūčio 23 d., kai Maskvoje buvo įvykdytas pučas, Kaune jautėsi įtampa, bet savivaldybę gynę žmonės su tokia situacija šiek tiek apsiprato. Tai tapo tarsi kasdienybė, kai vieni ėjo į darbą, kiti – saugoti svarbaus miesto objekto. Laisvės alėjoje buvo įrengtas radijas, tad čia skambėjo aktorių skaitomos eilės.

"Nuolat klausėmės rusiškos radijo stoties apie tai, kada mus ruošiasi pulti. Buvome gerai perpratę rusus. Be to, atgimė partizanų širdys, tad galėjome daug dalykų priimti spontaniškai. Teko nemažai galvoti, planuoti, kad viskas pasisektų. Nemažai žmonių, su kuriais teko budėti, tapome labai gerais draugais, tarsi antra šeima. Tuomet niekas negailėjo nei savo laiko, nei daiktų, nes iš namų atnešdavo visokių reikalingų priemonių. Tiesiog buvo bendras tikėjimas laisve", – pasakojimą užbaigė K.Starkevičius.