Lietuvoje yra 901 saugomas gamtos paveldo objektas. Didžiąją jų dalį saugo valstybė, o maždaug penktadalis priskirtas savivaldybių priežiūrai. Tačiau ne visi nori rūpintis išskirtiniu gamtos grožiu.

Skirstomi pagal kriterijus

Rieduliai, medžiai, šaltiniai, įvairios atodangos, reljefo formos, gyvūnų kolonijos ir kitos gamtos sukurtos vertybės yra vertinamos pagal dydį, apimtį, aukštį ir daugelį kitų kriterijų. Įspūdingiausi valstybės saugomi gamtos paveldo objektai skelbiami gamtos paminklais. Jų Lietuvoje yra 156.

Gamtos paminklus ir dar 528 gamtos paveldo objektus saugo valstybė. Likusius 217 – savivaldybės. Bent jau taip mano šią statistiką paskelbusi Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Vis dėlto jos tinklalapyje paskelbta informacija neatitinka realios situacijos savivaldybėse.

Kauno rajone yra vienuolika valstybės ir penki savivaldybės saugomi gamtos paveldo objektai: Ąžuolas galiūnas, Nevėžio dvikamienis ąžuolas, Šilagirio pušis, Vaičiūnų klevas ir Žiegždrių liepa. Tačiau Kauno rajono savivaldybės tinklalapyje pateikiamoje informacijoje saugomi yra tik du objektai: Žiegždrių liepa ir Vaičiūnų klevas.

Nepasidalija medžiais

Kauno rajono savivaldybės Aplinkos skyriaus vyriausioji specialistė Giedrė Juknienė patikino, kad likę trys gamtos paveldo objektai yra saugomi valstybės, todėl nesuprantama, kodėl jie buvo priskirti savivaldybei. Bet kokiu atveju, pasak specialistės, čia tik teisinė pusė, nes visus tuos objektus vis tiek prižiūri seniūnai arba žemės savininkai.

"Savivaldybė pagal Aplinkos ministerijos numatytą tvarką yra patvirtinusi tik Žiegždrių liepą ir Vaičiūnų klevą, kiti nuo sovietinių laikų buvo valstybiniai ir mes juos traktavome kaip lankytinus, nes jų statusas nebuvo tiksliai ir aiškiai patvirtintas. Kodėl jie tapo kaip savivaldybės, nežinau, nes su mumis niekas nederino", – komentavo G.Juknienė.

Vilniaus miesto ir rajono savivaldybėse situacija visai neaiški. Nepavyko rasti nė vieno skyriaus, kurio specialistai būtų atsakingi už gamtos paveldo objektus. Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Darius Daunoras šiuo klausimu patarė kreiptis ne į kolegas, o į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą, kurią pasigyrė pats radęs per "Google" paiešką internete. Nors Vilniaus miesto savivaldybė yra atsakinga net už 34 gamtos paveldo objektus.

Jeigu valstybė objektą paskelbė saugomu, tai turi jo priežiūrai skirti lėšų ir tvarkyti.

Savivaldybėse – chaosas

"Blogai, kad nepripažįsta", – sakė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyriausiasis specialistas Giedrius Mikalauskas. Anot jo, 1985–1987 m. visi gamtos paminklai buvo suskirstyti į respublikinės ir vietinės reikšmės. 1993 m. priėmus Saugomų teritorijų įstatymą, valstybės ir savivaldybių saugomi kraštovaizdžio objektai tapo respublikinės ir vietinės reikšmės gamtos paminklų atitikmenimis.

"Visoms 60 savivaldybių siunčiau raštus po kelis kartus, kad jie patvirtintų naujus sąrašus. Pusė į tuos raštus neatsakė, rašiau pakartotinai. Jei tie objektai kažkada buvo vietinės reikšmės, dabar turi tapti savivaldybių saugomais, nebent atitiktų valstybės saugomiems objektams keliamus reikalavimus (matmenis ar kitus kriterijus). Tačiau kai kurios savivaldybės to nepripažįsta", – sakė G.Mikalauskas.

Pasak specialisto, dėl savivaldybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašo atnaujinimo buvo sunku susitarti su Vilniaus miesto savivaldybe. "Kiek raštų buvo rašyta, kiek kalbėta. Pagaliau šiais metais jie patvirtino naują sąrašą, išbraukdami sunykusius objektus", – G.Mikalauskas išskyrė gerai besitvarkančias Pasvalio, Vilkaviškio, Kaišiadorių, Šilalės, Utenos rajonų, Elektrėnų ir kai kurias kitas savivaldybes.

Pasak G.Mikalausko, Ąžuolas galiūnas, kaip atitinkantis kriterijus, kitais metais tikrai atsidurs patikslintame valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąraše: "Įvertinsiu ir kitus Kauno rajono savivaldybės nepripažintus medžius. Jei atitiks kriterijus, bus saugomi valstybės."

Saugo ir gyvūnus

Anot specialisto, tos savivaldybės, kurioms svarbus jų kraštovaizdis, tvarkosi neraginamos. Valstybinės reikšmės gamtos paveldo objektams prižiūrėti yra skiriamos lėšos pagal aplinkos apsaugos rėmimo programas. "Inventorizuojame objektus, tikriname jų būklę ir, jei reikia, tvarkome: tai ir genėjimas, šakų surišimas, drevių tvarkymas, aplinkos šviesinimas, šabakštynų kirtimas ir panašiai", – pasak G.Mikalausko, daugiausia priežiūros reikalauja medžiai, o kitiems objektams, pavyzdžiui, rieduliams, sutvarkoma aplinka, įrengiami takai ir kitaip pritaikoma turistams.

Lietuvoje yra ir du zoologiniai gamtos paveldo objektai – Šiaulių rajono savivaldybės saugoma Naisių barsukų kolonija ir valstybės saugomas gamtos paveldo objektas Aukštųjų Panerių geležinkelio tunelis ir jame gyvenantys šikšnosparniai. "Šiose dviejose teritorijose negalima trikdyti gyvenančių gyvūnų, t.y. šiuos objektus tvarkyti pritaikant lankymui. Apskritai visiems gamtos paveldo objektams galioja tokie patys apsaugos reikalavimai kaip ir draustiniams, nes tai yra konservacinės apsaugos prioriteto teritorijos", – pasakojo G.Mikalauskas.

Šių metų balandį atnaujintame sąraše įrašyta devyniolika naujų valstybės saugomų gamtos paveldo objektų, išbrauktas sunykęs Lančiūnavos ąžuolas ir du kriterijų neatitinkantys objektai: Medišionių liepos ir akmenys Mukolas ir Mukoliukas.

Atrado medį galiūną

Kitų metų pradžioje sąrašas vėl pasipildys pora dešimčių objektų, tačiau tokio skaičiaus kaip 2016 m., kai valstybės saugomais gamtos paveldo objektais buvo paskelbti 78 medžiai ir rieduliai, tikriausiai niekada nebebus.

"Medžiai galiūnai nedygsta kaip grybai po lietaus, bet kas nors vis tiek atrandama. Pasiūlo vietiniai žmonės, seniūnai, valstybinių parkų direkcijų darbuotojai iššniukštinėja, patys bevažiuodami atrandame", – pasak specialisto, gamtos paveldo objektai saugomose teritorijose, ko gero, jau beveik visi surasti, tačiau nesaugomose teritorijose, miškuose, galbūt yra dar įspūdingų objektų, apie kuriuos niekas arba mažai kas žino.

Pavyzdžiui, 2018 m. saugomu buvo paskelbtas Lūžgalių ąžuolas, pagal savo kamieno apimtį patenkantis į Lietuvos ąžuolų galiūnų dešimtuką. Maždaug 500 metų medis, atsidūręs 8-oje storiausių ąžuolų dešimtuko vietoje, iki tol nebuvo niekam žinomas, tik vietiniams gyventojams.

"Kai aplinkos ministro įsakymu patvirtinamas naujas valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašas, informuojame tiek savivaldybes, urėdijas, tiek žmones, kurių žemėje yra objektas. Pagal Saugomų teritorijų įstatymą, žemės savininkai, valdytojai ir naudotojai neturi teisės trukdyti lankyti ir tvarkyti gamtos paveldo objektų. Tie, kurie nenori įsileisti lankytojų į savo kiemą, nesutinka, kad objektai būtų skelbiami saugomais. Ir kol kas nepaskelbėme nė vieno objekto be savininkų sutikimo, nors aš žinau ne vieną įspūdingą objektą, kuris galėtų būti saugomų sąraše", – pasak G.Mikalausko, tokių žmonių yra mažuma, kiti, daugiausia senyvo amžiaus žmonės, kaip tik prašo jų kieme augantį medį paskelbti vertybe.

Medkirčiai medžių negeni

Anot specialisto, įstatymas neįpareigoja žmogaus prižiūrėti jo teritorijoje esančio gamtos paveldo objekto. Bauda gresia tik už tokių objektų niokojimą.

"Jei žmogui priklausančiame žemės sklype auga saugomas medis, jis, priklausomai nuo gamtos paveldo objekto statuso (saugomas valstybės ar savivaldybės), turi pranešti Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai arba savivaldybei, kad medį ar kitą objektą reikia tvarkyti. Jeigu valstybė objektą paskelbė saugomu, tai turi jo priežiūrai skirti lėšų ir tvarkyti. Galų gale negali kiekvienas medkirtys genėti medžio, reikia žinoti, kaip su jais elgtis. Matome miestuose, kaip atrodo neva apgenėti medžiai – sudarkyti, suniokoti", – pasak G.Mikalausko, valstybės saugomus objektus tvarko ir prižiūri ne bet kas, o specialistai – arboristai.

Pradininkas – prof. Tadas Ivanauskas

Lietuvoje vienas pirmųjų gamtos paminklais ėmė rūpintis prof. Tadas Ivanauskas. 1920 m. jis rašė apie senus drevėtus ąžuolus ir kitus medžius, kurie galėtų būti paskelbti gamtos paminklais. Be to, jis manė, kad gamtos paminklais galėtų būti akmenys, šaltiniai ir kiti objektai, turintys mokslinę, istorinę ir estetinę vertę.

Tačiau tik 1960 m. keli šimtai medžių buvo paskelbti gamtos paminklais. Vėlesniais metais gamtos paminklais buvo skelbiami medžiai, akmenys, šaltiniai, atodangos, ozai, parkai ir kt. 1985–1987 m. visi paminklai buvo suskirstyti į respublikinės ir vietinės reikšmės. 1993 m. priėmus Saugomų teritorijų įstatymą, valstybės ir savivaldybių saugomi gamtiniai kraštovaizdžio objektai tapo respublikinės ir vietinės reikšmės gamtos paminklų atitikmenimis. 1999 m. lapkričio 3 d. aplinkos ministro įsakymu patvirtintas valstybės saugomų gamtinių kraštovaizdžio objektų sąrašas. Vertingiausi objektai buvo paskelbti gamtos paminklais.

2001 m. gruodžio 4 d. priėmus Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymą, gamtiniai kraštovaizdžio objektai tapo gamtos paveldo objektais.

Gamtos paveldo objektai yra:

1) geologiniai – išskirtinių dydžių rieduliai, uolos, smegduobės ir olos, tipiškos arba unikalios, moksliniu požiūriu vertingos atodangos, fosilijų ir mineralų radavietės;

2) geomorfologiniai – išskirtinių dydžių ir išvaizdos reljefo formos: kalvos, gūbriai, atragiai, daubos, raguvos, dubakloniai ir kitos reljefo formos;

3) hidrogeologiniai – išskirtinio debito ir ypatingų savybių šaltiniai ir versmės;

4) hidrografiniai – išskirtinių dydžių rėvos, senvagės, salos, kriokliai ir kiti hidrografinio tinklo elementai;

5) botaniniai – išskirtinio amžiaus, matmenų, formų ar dendrologiniu bei estetiniu požiūriu vertingi medžiai, krūmai, saugomų augalų ir grybų rūšių augavietės (buveinės), unikalios ir nykstančios augalų bendrijos, dendrologiniai rinkiniai, dendrologinę vertę turintys parkai ir skverai;

6) zoologiniai – saugomų gyvūnų rūšių radavietės (veisimosi ir maitinimosi vietos), gyvūnų kolonijos, unikalūs paukščių lizdai, kitos gyvūnų veiklos retenybės.