KAUNAS NYKSTANTIS IR IŠNYKĘS: KINO TEATRAS „TRIUMF“

Ko tik nebuvo statyta ir griauta Laisvės alėjos sklype Nr. 60! 1847 m., vos tik Naujojo miesto planas buvo patvirtintas, sklypą geroje vietoje – Nikolajevskio prospekto (dabartinės Laisvės alėjos) ir Ploščadnaja ("Aikštės", taip buvo pavadinta naujai nutiesta dabartinės S.Daukanto gatvės atkarpa, vedanti į būsimą Vienybės aikštę, kurioje jau stovėjo medinis žandarų kavalerijos maniežas) gatvės nusipirko vokietis architektas Jakobas Volleris.

Pirmieji šeimininkai

Atvykęs iš Prūsijos, iki tol J.Volleris septynerius metus gyveno ir dirbo Raudondvaryje pas grafą Benediktą Tiškevičių. Spėjama, kad naujas sklypas taip pat nebuvo tuščias – pačiame gatvių susikirtimo kampe stovėjo senas medinis namukas, kuriame galima buvo gyventi. Tik 1861 m. (tuo pat metu, kai Senamiestyje jis rekonstravo evangelikų liuteronų bažnyčią) architektas savo sklype pasistatė dar du mūrinius vieno aukšto namukus, bet po kelerių metų visą valdą pardavė pirkliui Zelmanui Šternui. Pastarasis 1866 m. palei S.Daukanto gatvę pasistatė dviejų aukštų namą, kurio pirmame aukšte įrengė krautuves.

XIX a. pabaigoje vieta jau priklausė miestiečiui Ekeliui Frankui. 1896 m. jam buvo duotas leidimas palei prospektą statyti mūrinį namą su kiemo fligeliu, kurį jis tikriausiai ir pasistatė; o štai kitais, 1897 m., leidimo atnaujinti minėtą sena kampinį medinį namą jis nebegavo. Neigiamas atsakymas motyvuotas tuo, kad šioje (reikia manyti, prestižinėje) miesto dalyje medinių namų statyba uždrausta. O gaila – namui buvo paruoštas naujas puošnus Nikolajaus Andrejevo projektas.

Ambicingi planai

XX a. pradžioje valda buvo užstatyta Žemės bankui, iš kurio ją 1908 m. nusipirko Dovydo ir Deboros Švarcų šeima. Švarcai buvo gydytojai: vyras – ginekologas, žmona – stomatologė. Nugriovę seną kampinį namą (tą patį, kurio E.Frankui nepavyko perstatyti) jie 1909 m. pradėjo dideles statybas: pagal techniko Jokūbo Ušakovo projektą čia turėjo iškilti didelis dviejų aukštų mūrinis namas su nusklembtu kampu ir bokšteliu, derančiu su priešais jau nuo 1899 m. stovinčiu Nikolajaus Andrejevo "Metropoliu".

Pradžioje pavyko pastatyti tik vieną aukštą: atrodė, kad kampiniam namui ir vėl nepasisekė. Tačiau būtent šio vieno aukšto namo patalpose 1910 m. atsidarė kino salė "Triumf" – tuo metu geriausia iš trijų Kaune veikusių kino salių (kitos dvi buvo "Oazė" ir "Olimpas"). Salė tęsėsi palei dabartinę Daukanto gatvę, įėjimas buvo iš Nikolajevskio prospekto; prospekto pusėje taip pat buvo įrengti nuomojami butai ir krautuvės. Švarcams dar priklausė aludė, registruota Deboros Švarc vardu, buvusi dar Z.Šterno statytame name S.Daukanto gatvėje. (Šiandien mums atrodytų labai keista, jei gydytojai turėtų aludę.)

Patys šeimininkai šioje valdoje apsigyveno tik 1914 m., kai pagaliau pristatė kampiniam namui antrą aukštą, šį kartą pagal inžinieriaus Aleksiejaus Skrynikovo projektą. Nusklembtas namo kampas pasipuošė grakščiu frontonėliu su pusapskričiu švieslangiu ir balkonu, bet anksčiau planuotas bokštelis kampe taip ir neiškilo. Į prospektą žiūrintį fasadą puošė didelis laiptinės langas dekoruotu archivoltu. Antrame aukšte buvo įrengtas šeimininkų butas ir praktikos kabinetai.

Šiame name Švarcų šeima gyveno maždaug iki 1938 m. 1935 m. šiuo adresu (anuomet Laisvės al. 42) veikė gydytojo Dovydo Švarco Moterų ligų ir akušerijos klinika. Tuo pačiu adresu veikė ir kito gydytojo T.Goldbergo klinika, be moterų ligų, gydžiusio dar ir šlapimo takų ligas.

Kova už lietuvybę

Kino teatras po Pirmojo pasaulinio karo jau turėjo kitą šeimininką: juo tapo Berelis Kupricas, sėkmingas kino verslo plėtotojas (būsimas kino teatro "Metropolitain" savininkas). Kino teatro vedėjas buvo Jeronimas Kaminskas.

Tarpukariu kino teatras buvo labai populiarus: jo patogioje, su nuolydžiu salėje tilpo 220 žiūrovų, prieš seansus buvo rengiami vadinami divertismentai – trumpos pramoginės programos.

Kaip ir kituose kino teatruose, po 1919 m. čia rodomi filmai turėjo būti aprūpinti lietuviškais subtitrais, kurių kokybė dažnai buvo abejotina. Anuo metu spaudoje pasirodydavo pranešimai apie milžiniškas baudas ir net areštus, gresiančius kino teatro savininkams už prastą lietuvių kalbą. Pvz., laikraštis Lietuva 1923 m. sausio 28 d. praneša, kad "kinematografo "Triumf" savininkas už lietuvių kalbos darkymą filmuose Kauno miesto ir apskrities viršininko nubaustas 1 000 litų bauda arba vienu mėnesiu arešto".

Tarpukariu kino teatras buvo labai populiarus: jo patogioje, su nuolydžiu salėje tilpo 220 žiūrovų, prieš seansus buvo rengiami vadinami divertismentai – trumpos pramoginės programos. 1931 m. "Triumf" divertismentuose dainavo Danielius Dolskis.

Kultūra ir nekultūra

1932 m. kino teatras kartu su kitais Švarcų valdos namais buvo remontuojamas, projektas buvo užsakytas inžinieriui Nikolajui Mačiulskiui (būsimajam "Romuvos" autoriui). Po remonto vietų salėje sumažėjo iki 180; pirmo aukšto fasaduose atsirado naujų ir buvo praplatintos senos virtinos, fasadai neteko buvusio dekoratyvumo. 1933 m., mirus Kupricui, kino teatras atiteko kitam kino verslininkui – Jokūbui Jackovskiui (jis nuo 1939 m. buvo ir kino teatro "Hollywood" bendraturtis). Rašytoja Petronėlė Orintaitė prisimena, kad "Triumf" buvo rodomi tarybiniai filmai, Sovietų Sąjungos atstovybė net nuomojo šią salę uždariems propagandinių filmų seansams.

1934 m. antram, tikriausiai Franko statytam dviejų aukštų namui Laisvės alėjoje buvo pristatytas trečias aukštas. Vienu metu, iki 1935 m., šiame name buvo įsikūrusi žymaus Kauno chirurgo Benjamino Zacharino klinika.

Kai apie 1938 m. Švarcai išvažiavo iš Lietuvos, savo turtą valdyti įgaliojo gydytoją A.Feinbergą. Nežinome, kas šeimininkavo valdoje Antrojo pasaulinio karo metu, bet žinome, kad kino teatras dar veikė. Tarybiniais laikais kino teatro salėje įsikūrė Upeivių klubas, kurio reputacija anaiptol nebuvo gera. 1955 m. gruodžio 21 d. laikraštis "Kauno tiesa" klausė: "Kodėl nemėgiamas klubas?" ir atsakė: "Taip yra dėlto, kad į šiame klube rengiamus šokius renkasi nekultūringas, geriantis ir rūkantis jaunimas, o muzika yra leidžiama iš radiolos."

1975–1976 m. visi Švarcų valdos namai (o Laisvės alėjos perimetro išklotinė rodo, kad čia jų būta trijų: dviejų aukštų buvusio kino teatro pastatas, trijų aukštų ir dar vienas ilgesnis dviaukštis) buvo nugriauti, o jų vietoje iškilo universalinė parduotuvė "Merkurijus". Bet apie tai – kitą kartą.