Vilmanto Raupelio nuotr.

KAUNIETIS PASAULĮ PAŽĮSTA ANT DVIRAČIO

2017-08-05 10:00
Šarūnė Kutinskaitė-Būdavienė

Vos tik garbaus amžiaus kauniečiui Rimantui Kručiui kyla klausimas, ką veikti laisvu metu, dviratis koridoriuje sudėlioja aiškų atsakymą – sėsti prie vairo ir lėkti, ten, kur automobilio ratai nepravažiuoja.

Dviratį surinko pats

Žiūrint į vos dvejų pyplius, smagiai minančius triračių pedalus, sunku suvokti, kad kaunietis Rimantas pirmąkart prie dviračio vairo sėdo būdamas tik trylikos.

Bemotorę transporto priemonę paauglys tąsyk surinko pats iš nereikalingų, sandėlyje besimėtančių seno smetoniško dviračio, kuriuo kažkada važinėjo jo tėtis, dalių. Specializuotoje parduotuvėje nusipirko ratlankius, įstatė stipinus.

"Į futbolo ar krepšinio komandas manęs nepriėmė, nes buvau lieknas kaip gysla. Minant dviratį, mažas svoris buvo privalumas. Be to, turėjau gerą ištvermę. Tuometėje Kūno kultūros akademijoje atlikus tyrimą sužinojau, kad geriausiai dirba mano lėtai susitraukiančios raumenų skaidulos. Jėgos jos daug neteikia, tačiau yra ištvermingos, būdingos ilgų nuotolių bėgikams, plaukikams", – nutrūktgalviškus pasivažinėjimus Kauno gatvėmis, kurie netrukus persikėlė ir už miesto ribų, prisiminė vyras. Pirmoji tolimesnė paauglio kelionė buvo į Vilnių. Maždaug 100 km atstumą tąkart jis ištirpdė per keturias valandas.

"Netrukus įsigijau naują dviratį-turistą. Važinėjau juo į paskaitas Kauno politechnikos institute, vėliau ir į darbą. Apsiėjau be autobusų, – Pajutęs žvilgsnį iš už nugaros, R.Kručius pasuko galvą ir iš jaunystės laikų grįžo į dabartį. – Susipažinkite, čia mano viršininkė – žmona Genovaitė. Bėgant metams ir ją įtraukiau į šią avantiūrą. Tiksliau, iš ligonio padariau sveiką žmogų."

Bėgant metams ir ją įtraukiau į šią avantiūrą. Tiksliau, iš ligonio padariau sveiką žmogų.

Įtraukė ir žmoną

Tarpduryje besišypsanti moteris galvos linktelėjimu tik paliudijo Rimanto kalbas – kadaise kamavę siaubingi nugaros skausmai, esą dingo jau po kelių pasivažinėjimų dviračiu, kurį keturiasdešimtmečio proga jai padovanojo du sūnūs ir mylimasis.

"Vis sakydavo: keliaujame dviračiu į sodą Turžėnuose. Išsisukinėjau, neva tas kelias blogas, o kai jį sutvarkė, paprasčiausiai nebuvo kur dėtis. Taip ir pravažinėjau nuo 1996 m. iki pat 2014-ųjų. Beje, Rimantas mane pasodino ir ant motociklo. Štai čia pirmoji mūsų bendra kelionė į Kaukazą", – į nespalvotą nuotrauką ant sienos, sustabdžiusią daugiau nei dvidešimties metų senumo akimirką, iš tolo pirštu bakstelėjo Genovaitė.

Dėl šiek tiek sušlubavusios sveikatos dabar moteris ilsisi nuo dviračio, todėl ant balnelio Rimantas sėda vienas. Paklausta, ar jaudinasi, kai vyras į tolimas keliones leidžiasi be jos, moteris giliai atsiduso ir nėrė į virtuvę, todėl į klausimą, ko linki mylimajam prieš uždarant namų duris, atsakė pats Rimantas.

"Kad negrįžčiau, bet vis randu kelią atgal į Petrašiūnus, Ekskavatorininkų gatvę, – smagiai nusikvatojo sportiškos išvaizdos pašnekovas, savo metus nusprendęs palikti paslaptyje. – Gal dar pavyks kokį darbą rasti, o jei žinos, kiek man, sakys per senas."

Liko be dviračio

Daugiau nei pusė Lietuvos, nemaža dalis Azijos, Marokas, Naujoji Zelandija – ne vieną dešimtį metų pedalus minantis dviratininkas jau seniai nesižymi aplankytų vietų. Nebeskaičiuoja jis ir įveiktų kilometrų, o jei tai padarytų, veikiausiai apjuostų visą Žemės rutulį.

"Ant dviračio jaučiuosi gerai. Kaip ir ant motociklo. Žinoma, automobilis taip pat nėra blogai, greičiausiai su juo šiandien judėsiu į sodą, nes reikia vežti žoliapjovę", – į koridorių, kur prie sienos atremtas rymojo oranžinės spalvos dviratis su kelioniniu krepšiu, galvą kyštelėjo vyras. Vienoje Kauno turgavietėje pirkta transporto priemonė Rimanto kompanione tapo kiek daugiau nei prieš pusmetį – šių metų sausį, kai besiruošiant, ko gero, svarbiausiai gyvenimo kelionei į Vietnamą ilgapirščiai nugvelbė senąjį, laiko patikrintą kauniečio palydovą.

"Atrodo, tik kelioms minutėms užbėgau į parduotuvę. Išeinu lauk, o dviračio nebėra. Reikėjo greitai susirasti pakaitalą ir paruošti jį išbandymui, nes bilietai skrydžiui jau buvo užsakyti. Deja, šis dviratis nė iš tolo neprilygsta ankstesniam – sėdėsena ne ta, prasčiau rieda, – ranka plekšnodamas į naujojo bičiulio vairą, R.Kručius vardijo jo trukumus: – nors turi minusų, su kilometražu mudu abu susidorojome. Vietnamas ir Kambodža įveikti."

Vengia masių

Sakoma, kad žmones geriausiai patikrina kelionės. Būtent dėl šios priežasties Rimantui smagiausia keliauti su keliais, o ne visu būriu skirtingų interesų entuziastų.

"Ne kartą įsitikinau, kad jaunimas nenori senių. Štai kad ir paskutinėje kelionėje bendražygiai su navigatoriais kirto Kambodžos sieną, o mane paliko vieną. Supratau, kad patekau į akligatvį, – nemalonią situaciją, iš kurios gelbėjo vietinis, prisiminė R.Kručius. Paslaugus nepažįstamasis lietuvį ne tik nuvežė iki sienos, padėjo kuo skubiau susitvarkyti vizą, bet dar ir atgabeno atgal prie dviračio. Deja, pasivyti bendražygių Rimantui vis tiek nepavyko.

Ne kartą įsitikinau, kad jaunimas nenori senių. Štai kad ir paskutinėje kelionėje bendražygiai su navigatoriais kirto Kambodžos sieną, o mane paliko vieną. Supratau, kad patekau į akligatvį.

"Tą pačią dieną prie pakelės sutikau vakarieniaujančią šeimą. Jie mane pakvietė prisidėti, o išgirdę istoriją nustebo, kaip taip galima pasielgti su draugu. Vėliau su motoroleriu palydėjo į Pagodą, kur vienuoliai suteikė nakvynę, – liaupsių svetingiems vietiniams negailėjo pašnekovas ir čia pat pasitaisė: – Yra puikių žmonių ir tarp dviratininkų. Keli tokie, pasiturintys, o gal net ir milijonieriai, mane globojo kelionės po Naująją Zelandiją metu. Dar keli – ledų fabriko savininkas ir verslininkas, dviračiu maišant Vietnamą ir Kambodžą. Luktelėkite minutę."

Nebaigęs pasakojimo, Rimantas pašoko nuo kėdės ir dingo tamsiame kambaryje. Iš jo grįžo su turistine balta skrybėle ir užrašu ant jos "Kambodža". Kelionės po Vietnamą metu pametus savąjį šalmą, vienas iš globėjų ją kaip kompensaciją padovanojo vyriausiam žygio dalyviui.

"Turtingi žmonės kelionių metu neakcentuoja savo socialinės klasės. Ne veltui sakoma, kad prie stalo ir žygiuose visi lygūs. Aš priduriu – dar ir prie dviračio vairo", – kepurę nuo akių kilstelėjo smarkuolis.

Neapsikrauna ryšuliais

"Su ja dabar nesiskiriu. Kaip ir su šviesą atspindinčia liemene, nors ir gerokai aptriušusia, – palinkęs prie dviračio krepšio, medžiaginius ryšulėlius iš jo ėmė traukti žilabarzdis. – Čia – kamera, čia – raktų rinkinys. Juos visuomet turiu su savimi."

Leisdamasis į ilgesnes keliones, R.Kručius būtinai įsideda palapinę, miegmaišį, dantų šepetuką, vandens, riešutų, džiovintų vaisių ir daug magnio tablečių, kad mėšlungis netrauktų kojų.

"Kažkada dviratininkai kuprines prisikimšdavo mėsos, žuvies konservų, skilandžių ir kitų gėrybių, nors šalyje, į kurią leisdavosi, maistas būdavo perpus pigesnis. Tiesiog toks įprotis buvo", – grįžo mintimis į laikus, kai ant dviračio būdavo galima sutikti lengvai įkaušusius vairuotojus. – Taip, jei nepastovėdavai ant kojų ir negalėdavai sėsti prie automobilio vairo, taisydavaisi ant dviračio balnelio. Ir pats ne kartą į gimtadienius ar kitas šventes važiavau su dviračiu, kad ramiai alučio ar vynelio su draugais pagurkšnočiau. Dabar gi nevalia – sustabdys, gausi nemažą baudą. Tiesa, visoje šioje situacijoje matau vieną pliusą – su dviračiu gali pabėgti nuo policijos."

Viso pokalbio metu nenustojęs šypsotis su tokia pat laiminga veido išraiška Rimantas ir atsisveikino, o paklaustas apie artimiausius planus, darsyk dirstelėjo į pro šalį einančią žmoną.

"Kaip viršininkė pasakys", – link lauko durų jai įkandin sukruto vyras.