KAUNO ARKIVYSKUPAS PO ŠVENTOJO TĖVO VIZITO: VISIEMS NUOŠIRDŽIAI DĖKOJU

Savaitgalį Lietuvoje viešėjo Šventasis Tėvas, kurio apsilankymas tapo ypatingu džiaugsmu tūkstančiams tikinčiųjų. Šiandien Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas taria nuoširdžius žodžius visiems, padėjusiems šią išskirtinę progą paversti nepamirštama.

Su „Kauno dienos“ skaitytojais dalijamės L. Virbalo laišku.

Mieli kauniečiai,

Lietuvoje ir mūsų mieste turėjome išskirtinį svečią – popiežių Pranciškų. Praėjus pasiruošimo rūpesčiams ir susitikimo džiaugsmui iš visos širdies visiems tariu AČIŪ!

Visų pirma ačiū Šventajam Tėvui, atvykusiam pas mus, keliavusiam mūsų miesto gatvėmis ir laiminusiam jose susirinkusius žmones.

Ačiū visiems visiems, kurie ruošėte šį vizitą ir įvairiausiu būdu prisidėjote, kad jis sėkmingai pavyktų. Mielieji, parodėte tiek daug atidumo, rūpesčio ir geranoriškumo – Kauno arkivyskupijos, Kauno miesto savivaldybės, pačių įvairiausių tarnybų ir institucijų žmonės! Dirbote nežiūrėdami valandų, ieškojote išeities iš kiekvienos keblios situacijos, stengėtės padaryti, kad viskas būtų kuo geriau.

Ačiū savanoriams, nes dėka jūsų laiko ir jėgų į susitikimą su Šventuoju Tėvu atvykę piligrimai galėjo rasti visa paruošta ir patirti jūsų pagalbą.

Ačiū visiems, kurie taip svetingai ir entuziastingai sutikote popiežių Pranciškų – svarbiausia Santakos parke ir Arkikatedroje, taip pat Rotušės aikštėje bei visur, kur jis važiavo. Mūsų svečiai pastebėjo Savanorių prospekte gausiai susirinkusius ir šiltai sveikinančius kauniečius.

Ačiū jums, kurie turėjote tarnystes ir darbus kitų labui ir dėl jų negalėjote pamatyti garbingo svečio. Būkite tikri, kad jūsų darbas prisidėjo prie daugelio džiaugsmo.

Ačiū visiems, kurie meldėtės prašydami gero oro šiam didžiam ir reikšmingam susitikimui. Galime dėkoti Dievui, kad jis taip gerai ir pakiliai praėjo.

Dėkoju ir kartu atsiprašau tų, kuriems teko patirti kai kurių apribojimų ruošiantis garbingo svečio apsilankymui arba jo metu patyrė nepatogumų ar sunkumų. Ačiū, kad ištvėrėte – laikini nepatogumai praėjo, o liko įvykis, kuriam panašaus Kaune nebuvo ketvirtį amžiaus ir nežinia, kada galės pasikartoti.

Dešimčių tūkstančių žmonių širdyse liko šviesa, Kristaus Jėzaus viltis, padrąsinimas ateičiai. Per šios šventės dalyvius tai pasklido po visą Lietuvą ir dar plačiau. Taip pat liko nuostaba dėl vaivorykštės spalvų juostos danguje virš Mišioms paruošto altoriaus ir maldininkų tarp Nemuno ir Neries. Argi negalime priimti jos kaip ramybės, susitaikymo ir Dievo palaiminimo ženklo mums visiems!?

Ateičiai lieka ir popiežiaus Pranciškaus žodžiai ištarti Kaune, bet skirti visiems: „Vilniaus mieste, Vilnelės upei tenka aukoti savo vandenį ir netekti vardo įtekant į Nerį; čia, Kaune, yra tas pats: Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. Tai mums kalba apie tai, kad būtume „išeinanti“ Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad tampame nematomi, prarasti save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose.“

Visiems nuoširdžiai dėkoju ir kviečiu išlaikyti susitikimo su Šventuoju Tėvu džiaugsmą bei atsiliepti į jo kvietimą gyventi save dovanojant kitiems.