KAUNO DAILININKAS VISUOMENĘ SIŪLO GYDYTI MENU

Susvetimėjimu sergančią visuomenę žymus Kauno menininkas siūlo gydyti menu. Jo kiemo gyventojams ši terapija esą jau padėjo.

Sienose – žmonių istorijos

Nemuno, J.Gruodžio, V.Putvinskio ir E.Ožeškienės – gatvės miesto centre, kurias braukdami pirštu nesunkiai rasite Kauno žemėlapyje, – tarpusavyje labai panašios. Vis dėlto vieną jų skiria ypatinga detalė. Spėkite, kokia? Ogi kiemas, kurio pirmosiose trijose išvardytose nerasite nė su žiburiu.

"Anksčiau čia neužsukdavo joks turistas, o dabar eina būriais. Iš Vokietijos, Ispanijos ar net Japonijos", – lūkuriuodamas prie 21-uoju numeriu pažymėto E.Ožeškienės gatvės namo ir Čarlio Čaplino jo prieigose, intrigavo menininkas Vytenis Jakas. Tiesiai – pakeliamas šlagbaumas, kairėje – į skirtingus šonus išsikraipiusios pašto dėžutės, dešinėje, kiek aukščiau akių lygio, ant apsilupusios sienos lentelė su keistais ženklais.

"Stalino laikais čia buvo rašomi butai ir žmonės, kurie juose gyvena. Padaugėjus represijų, lentelės visame mieste buvo nuimtos. Keista, kad čia išliko", – lėtu žingsniu į kiemo gilumą niro pašnekovas.

Sekdami paskui jį dar spėjome apsidairyti į siauro koridoriaus sienas. Praeivius jose sveikino liūdni ir linksmi, nuotraukas menantys, tačiau išties kruopščia ranka tapyti miniatiūriniai veidai ir nuolankiai su fotoaparatu rankoje palinkęs Arlekinas.

Netikėti sprendimai

"Čia mano pusmečio darbas, – lyg įbestas prie vienmarškinio berniuko sienoje, ant kurios kadaise kabėjo pašto dėžutės, stabtelėjo menininkas. – Tai Mažasis princas ir jo priminimas apie tai, kas mes ir kur mūsų namai."

Rankos mostu A.Jakas paragino eiti paskui jį prie namo, kurio trečiajame aukšte ir pats gyvena. Kyštelėję nosį į laiptinę supratome, kad ji tokia pat, kaip ir pavaizduotoji kieme ant sienos: tos pačios masyvios medinės durys ir kilimas pirmojo aukšto aikštelėje, tos pačios margos atraižos ant laiptų.

"Kadaise čia gyveno žydai. Tai liudija ant lubų likę jų piešiniai. Kam reikalingas kilimas? Šiltinome sieną, bet išėjo puikus, išlaidų nepareikalavęs puošybos elementas. Radome jį išmestą ir panaudojome. Žodžiu, čia toks įvietintas menas", – kukliai šyptelėjęs, V.Jakas grįžo atgal prie savo naujausio darbo.

Dažais dar liko neužteptas ant žemės besimėtantis žaislinis vilkelis, berniuko ranka ir keli laiptai. Tiesa, sulig paskutiniais potėpiais piešinys nebus baigtas. Lapkričio pradžioje šalia Mažojo princo iškils pastoliai, ant kurių menininkas ropšis nepaisydamas rudens darganų ir šalčių.

"Tapysiu Rembranto "Sūnaus palaidūno sugrįžimo" interpretaciją", – savo planus atskleidė kaunietis.

Imtis teptuko V.Jakas žada ir kitąmet: siaurame koridoriuje jis tęs buvusių namo gyventojų portretų ir jų istorijų ciklą.

Ištirpo atstumas

Paklaustas apie "Kiemo galerijos" atsiradimą, menininkas neslėpė, kad kurti jį įkvėpė žmonių susvetimėjimas ir tokio pat jausmo persmelkta aplinka.

"Labai seniai šio kieme viduryje tryško fontanas, stovėjo stalas. Buvo krikštynos, laidotuvės ir vestuvės", – nostalgiškuose prisiminimuose skendo menininkas. Akį traukdavo ir žaliuojantys darželiai, o dabar juos mena gėlės ant sienų. Prieš metus kartu su savanoriais V.Jakas jas surinko iš smulkių veidrodžio šukių. Skirtingų dydžių ir formų seserų Dapkevičiūčių žiedai, pasak kūrėjo, gražiausiai atrodo vakare sutemus, kai šukėse atsispindi automobilių lempų šviesos.

"Vienas svarbiausių "Kiemo galerijos" darbų – Švenčiausioji Trejybė. Ji pasakoja apie žmonių bendrystę ir kaimynus, kurie kadaise susėdę viename iš balkonų žaisdavo stalo žaidimus, gerdavo kavą ir ilgai kalbėdavosi", – pasakojimą tęsė dailininkas. Mezginiai ant namų sienų taip pat atsirado ne be reikalo. Jie, pasak V.Jako, simbolizuoja namų jaukumą ir močiučių laisvalaikį. Keliolikos metrų rankdarbius keturis mėnesius kūrė vienas gatvės menininkas, prieš kelerius metus mezginiais aprengęs ir Santakos parke augančius medžius. Jis nupynė ir tarp namų kabantį hamaką.

"Dabar žinau, kad menas tirpo susvetimėjimą", – pokalbį reziumavo pašnekovas. Kadaise vienas kitam nebyliai linktelėdavę galvas, dabar kiemo gyventojai kartu ėmė švęsti ir svarbiąsias šventes, o praėjusį rudenį iškėlė tokią puotą, kokią gyventojai prisimena buvus prieš trisdešimt metų. Baliavoti žadame ir šį gruodį", – kaimynų bendravimu džiaugėsi dailininkas.