KOKIE IŠŠŪKIAI LAUKIA KAIMO BENDRUOMENIŲ?

"Bendruomeninių organizacijų paskirtis – telkti žmones, atstovauti nevyriausybiniam sektoriui, kelti problemas", – įsitikinęs Kauno rajono vietos veiklos grupės (VVG) pirmininkas Vytautas Zubas.

Atskirų savivaldybių vietos veiklos grupės buvo sukurtos kaimo plėtros programai LEADER įgyvendinti – per Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM) ir vietos veiklos grupes paskirstomos šios ES programos lėšos. VVG vienija bendruomenes, konsultuoja jų atstovus rengiant projektus ir padeda pritraukti lėšų. V.Zubas atkreipia dėmesį, kad rašydamos projektus bendruomenės dabar turėtų daugiau dėmesio skirti socialiniam verslui, apskritai verslumui skatinti.

– Kokia bendruomenių paskirtis: rašyti projektus, pritraukti investicijas, telkti žmones, padėti vieni kitiems?

– Kalbant apie bendruomenes, reikėtų atskirti du terminus. Juk bendruomenė – tai visi tam tikros teritorijos gyventojai, o bendruomeninė organizacija – organizacija, susibūrusi tos teritorijos pagrindu. Ir organizacija ne visada atspindi bendruomenės (gyventojų) poreikius ir lūkesčius.

Remiantis teisine tvarka, visos bendruomenės registruojamos kaip asociacijos, o asociaciją gali sukurti bet kokie trys fiziniai asmenys. Taip susiduriame su tokia problema, kad tam pačiam miesteliui atstovauja kelios bendruomeninės organizacijos. Tuomet kyla klausimas: kuri organizacija tam miesteliui atstovauja geriau? Atsiranda tam tikros painiavos.

Bendruomeninių organizacijų paskirtis – telkti žmones, atstovauti nevyriausybiniam sektoriui, kelti problemas. O projektų rašymas ir įgyvendinimas – tik priemonė tikslams pasiekti.

– Kaip naujuoju ES finansinės paramos laikotarpiu keičiasi jos prioritetai?

– 2007–2013 m. LEADER programos parama buvo nukreipta į viešosios infrastruktūros tvarkymą, visuomeninės paskirties pastatų, viešųjų erdvių atnaujinimą. Vykdyti ir vadinamieji minkštieji projektai: organizuotos stovyklos, mokymai, šventės, kurtos interneto svetainės, gerinta materialinė bazė. 2014–2020 m. laikotarpiu didesnę paramos dalį numatoma skirti verslumui skatinti, naujoms darbo vietoms, socialiniam verslui kurti, socialinei atskirčiai, skurdui mažinti. Šie prioritetai ateina į visą Europą – ne tik pas mus. Bendruomenės, rašydamos projektus, turėtų į tai atkreipti dėmesį.

– Kada paaiškės projektų teikimo sąlygos 2014–2020 m. laikotarpiui?

– Šiuo metu ŽŪM pradeda tvirtinti Vietos veiklos grupių strategijas. Kai jos bus patvirtintos, paaiškės, kiek pinigų skiriama strategijai įgyvendinti. Pagal tai pradėsime ruošti taisykles. Jomis vadovaujantis pareiškėjai galės teikti paraiškas paramai gauti. Bendruomenes teikti paraiškas tikriausiai pakviesime vasaros pabaigoje. Iki metų pabaigos jos turėtų būti įvertintos.

– Bendruomenių lyderiai skundžiasi, kad projektus lydi didžiulė biurokratija, popierizmas: tą energiją, kurią jie galėtų skirti bendruomenei telkti, organizaciniams darbams, dabar turi skirti popieriams tvarkyti. Gal būtų galima sumažinti popierizmo?

– Mes bandome ir iš ŽŪM, ir iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, prižiūrinčios per LEADER programą gaunamų pinigų panaudojimą, reikalauti dokumentų supaprastinimo. Tačiau kol kas niekas nesikeičia. Tikimės, kad plačiau taikant informacines technologijas viskas pasistūmės – mažiau liks popierinių dokumentų, galėsime pateikti elektroninius projektų variantus. Nereikės bent jau važinėti į Vilnių – galėsime viską pildyti internetu.

– Jei ne per LEADER, ne per ŽŪM, per ką dar bendruomenės gali gauti paramą projektams?

– Fondų, įvairių programų yra nemažai, jų daugėja. ŽŪM kaimo bendruomenėms kasmet paskirsto ir paramą iš valstybės biudžeto. Ji skiriama smulkesniems projektams, kur prašoma iki 6 tūkst. eurų paramos. Šiemet šiai programai skirtas 1 mln. eurų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiuo metu teikiamos nevyriausybinės, bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų paraiškos. Lietuvos kultūros taryba per Kultūros rėmimo fondą skiria paramą kultūriniams, meniniams projektams.

Per Jaunimo reikalų departamentą galima gauti paramą jaunimo projektams. Mes neseniai paruošėme jaunimo mainų projektą su Lenkijos Myslibužo savivaldybe, pateikėme jį Jaunimo reikalų departamentui – tikimės paramos.

Paminėjau vien Lietuvos institucijas, skirstančias paramą bendruomenėms. O juk yra ir tarptautinių fondų, skiriančių paramą.

LEADER programa mums, VVG, yra privaloma. Prie kitų programų, kiek savanoriškai spėjame, tiek ir prisidedame.

– Bendruomenių atstovai sakosi pavargę vaikščioti su atkišta ranka ir prašyti paramos, nes finansuojama tik 70–90 proc. projekto sąmatos. Iš kur gauti likusius pinigus? Kiek procentų projekto sąmatos gali sudaryti bendruomenės darbas?

– Dabar projektai daugiausia remiami 80 proc. Ar visus 20 proc. bus galima prisidėti darbu, ar 10 proc. bus reikalaujama piniginio įnašo, kol kas neaišku. Naujuoju finansiniu laikotarpiu, kaip minėjau, bendruomenės turėtų skirti daugiau dėmesio naujoms darbo vietoms, socialiniam verslui kurti. Tai leistų bendruomenėms užsidirbti savo lėšų, kurias jos galėtų naudoti projektams kofinansuoti.

– Iš bendruomenių lyderių vis dažniau galima išgirsti ir signalų, kad jie pavargo dirbti "už ačiū" šį daug laiko užimantį, bet neapmokamą darbą.

– Tai – aktuali problema, tačiau čia mes susiduriame su Briuselio požiūriu, kad projektų parengimas ir administravimas turėtų būti neatlygintinas. Ir šios idėjos nesiruošiama atsisakyti.

Kitas svarbus aspektas – dirbti bendruomeninėje organizacijoje turėtų būti rengiama visa komanda, ne tik pirmininkas. Kad, reikalui esant, organizacijos vairą galėtų perimti kiti. Juk vienam lyderiui dirbti labai sunku.

Žinoma, norėtųsi, kad dirbti savanorišką darbą būtų prestižas, kad savanoriškai padirbėti po kelias valandas per savaitę ar mėnesį būtų gero tono ženklas. Tuomet ir bendruomenės lyderis nesijaustų balta varna, besistengiančia dėl visų – jis būtų gerbiamas, jo darbas – vertinamas.

– Kaip manote, kada tai bus?

– Reikia ir įstatymų leidybos pokyčių. Kol kas per mažai savanorišką darbą įvertiname, per mažai už jį agituojame. Lietuvoje populiariausia paramos forma – TV projekto metu paskambinti reikiamu numeriu ir paaukoti lėšų. O juk galima paremti ir savanorišku darbu. Dirbantiems tokį darbą turėtų būti taikomos ir mokesčių lengvatos, tokio darbo valandos turėtų būti įskaičiuojamos į stažą. Kol kas neaišku, kaip reikėtų savanorišką darbą apskaityti.

Vakarų valstybėse didelė nacionalinio produkto dalis sukuriama per socialinę ekonomiką, besiremiančią savanorišku darbu. O pas mus didelė dalis socialinės ekonomikos neapskaitoma iš viso. Niekas net nebando skaičiuoti, kiek, pavyzdžiui, per akciją "Darom" sutaupoma valstybės lėšų – savanoriškas darbas niekaip nėra įvertintas. Tam nesuteikiama jokia finansinė išraiška, tarsi tai būtų visiškai nesvarbus dalykas.

– Kokią realią pagalbą bendruomenės gauna per VVG?

– Mes telkiame bendruomenes, kitas nevyriausybines organizacijas, verslo atstovus. Praėjusiame finansiniame laikotarpyje turėjome labai geras sąlygas aktyvinti ir mokyti potencialius projektų rengėjus. Organizuota daug įvairių mokymų: projektų rašymo, administravimo, darbo nevyriausybiniame sektoriuje. Susiformavo didelis būrys tai daryti sugebančių žmonių.

– Jūsų akimis, ar bendruomenės parašo daug tokių projektų, kur lėšos lyg ir panaudojamos, tačiau bendruomenė projekto rezultatų praktiškai nepajunta?

– Nemanyčiau, kad tokių projektų daug. Bendruomenės, rašydamos projektus, vis dėlto paprastai siekia realios naudos gyventojams. Bendruomenės dažniausiai rašo arba patalpų tvarkymo, arba veiklos projektus. Ir per bendruomenes už 30–60 tūkst. eurų tokie darbai atliekami, kad, jei užsakovai būtų stambesni, tos sąmatos būtų žymiai didesnės. O per bendruomenes kaip tik operatyviau ir tikslingiau panaudojamos lėšos, už santykinai nedidelius pinigus padaromi dideli darbai.

– Kokią matote bendruomenių ateitį? Jos išnyks ar sustiprės?

– Nemanau, kad bendruomenės išnyks. Daugelyje pasaulio valstybių nėra nevyriausybinių organizacijų teritoriniu pagrindu – ten gyventojai į NVO buriasi daugiausia pagal pomėgius, veiklas, ir šios organizacijos tampa labiau specializuotos. O pas mus organizacijų radimasis teritoriniu pagrindu, matyt, susijęs su tuo, kad mes turime labai dideles savivaldybes – Lietuvos savivaldybės pagal gyventojų skaičių kone didžiausios ES. Dėl to pas mus tarsi žemesnė savivaldos grandis susiformavo bendruomenės – organizacijos, besirūpinančios konkretaus kaimo reikalais.

Iš pradžių bendruomenės daugiau užsiėmė kultūrinių veiklų organizavimu, paskui plėtėsi socialinė veikla, buvo dirbama su jaunimu. Dabar bendruomenės turėtų siekti ekonominio savarankiškumo, vykdydamos veiklas, susijusias su paslaugų gyventojams teikimu. Tai bus naujas etapas. Išlaikyti save – toks iššūkis laukia bendruomenių ir šis darbas turės stiprėti.