KURORTINĖ KULAUTUVA: ATKURTAS ISTORINIS TEISINGUMAS

"Nesulaukiame tokių, kuriuos kurortinės teritorijos statusas būtų išgąsdinęs. Atvirkščiai – šis statusas suteikia Kulautuvai daugiau galimybių", – sako Kulautuvos seniūnė Dalia Šiušienė.

Tinka poilsiui su šeima

Vyriausybei suteikus kurortinės teritorijos statusą Kulautuvos ir Kačerginės miesteliams bei daliai Zapyškio, šiose Kauno rajono vietovėse gyvenimas nepasikeitė. Kol kas. Ateityje čia planuojama nemažai permainų.

"Keisis Kulautuvos aplinka. Tiesa, nemažai dalykų pasikeitė dar šio statuso siekiant: įrengtas paplūdimys prie karjero, dviračių takas nuo Kauno iki Kulautuvos, pušyne – vadinamoji sveikatingumo trasa. Kai Kulautuva dviračių taku buvo sujungta su Kaunu, labai pajutome, kad šiltuoju metų laiku savaitgaliais žmonės į Kulautuvą ne tik atplaukia laivu, bet ir atvažiuoja dviračiais. Anksčiau žmonės atsiveždavo juos automobiliais ir čia, vietoje, persėsdavo ant dviračių. Dabar nemažai atminančių iki mūsų iš Kauno", – pastebi D.Šiušienė.

Darbo dienomis pušyno apsuptame 1,5 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje tvyro ramybė. Seniūnė tikina, kad savaitgaliais vaizdelis pasikeičia.

"Turistų sulaukiame ir žiemą, kai karjeras pasidengia ledu: žmonės atvažiuoja pačiužinėti. Turime mišką, kur, esant sniego, labai patogu važinėtis rogutėmis. Visais metų laikais į Kulautuvą verta važiuoti dėl puikios gamtos. Čia yra kur pasivaikščioti, ką pamatyti ir kuo kvėpuoti. Turime ne tik sveikatingumo taką – miške įrengtos poilsiavietės, laužavietės – galima ir kepsnį kultūringai išsikepti, pabūti su šeima gryname ore", – pasak seniūnės, Kulautuva kol kas geriausiai tinkama šeimų su vaikais ramiam poilsiui.

Rudenį miestelio centre duris atvėrė LSMU ligoninės Kauno klinikų filialas Kulautuvos reabilitacijos ligoninė. "Jos pacientai visoje Lietuvoje skleidžia gerąją žinią apie Kulautuvą, kad čia galima atvažiuoti ne tik gydytis, gauti medicininių paslaugų", – pastebi seniūnė.

Vietos gyventojai laukia, kada reabilitacijos ligoninė išplės paslaugas, galbūt įsteigs dienos stacionarą: tikimasi, kad atvyksiantieji taip gydytis nuomos kambarius pas vietos gyventojus, čia veikiančiose trijose kaimo turizmo sodybose ar jaunimo nakvynės namuose.

Reikia įrengti biuvetę

Siekiant kurortinės teritorijos statuso, Kulautuvoje buvo įvardyti du trūkumai: nėra mineralinio vandens gręžinio ir kavinės. "Mineralinio vandens gręžinį jau turime, tik jis kol kas nepritaikytas naudoti – gręžinio vietoje reikia įrengti biuvetę. O kavinė šią vasarą turėtų būti įrengta karjero paplūdimyje. Privati įmonė čia žada įrengti vandenlenčių parką, kuriame sezoniškai veiks kavinė", – pasakojo D.Šiušienė.

Šiemet turėtų būti parengtas tarpukario laikais susiformavusios Akacijų gatvės, kurioje gausu senųjų tarpukario vilų, sutvarkymo techninis projektas. Šią gatvę ketinama atnaujinti, senus pažeistus akacijų medžius pakeisti jaunais, sutvarkyti ir pėsčiųjų takus, kuriuos dabar kai kur iškilnojusios medžių šaknys, taip pat šioje gatvėje norime įrengti poilsio zonų, kur pėstieji ar dviratininkai galėtų sustoti pailsėti. Parengus techninį gatvės tvarkymo projektą, bus ieškoma finansavimo. Gatvės tvarkymo darbus planuojama atlikti kitais metais.

"Senosios tarpukario vilos tvarkomos – šiuo metu likusi tik viena smarkiai apdegusi vila, stipriai gadinanti bendrą vaizdą. Bet ta vila parduodama – gal naujieji savininkai ten viską sutvarkys? – viliasi seniūnė. – Kulautuviškiai aplinką tvarkosi neraginami. Kurortinės teritorijos statusas dar labiau įpareigoja pasitempti."

Seniūnija ir biblioteka taip pat įsikūrusios tarpukario kurortą menančiame išskirtiniame medinuke – buvusiame viešbutyje. Planuojama, kad ateityje ne tik seniūnija, biblioteka – ir kultūros centras, ambulatorija įsikurs po vienu stogu. Dėl to deramasi su reabilitacijos ligonine, turinčia nenaudojamų pastatų. O buvęs modernus tarpukario laikų viešbutis, pasak seniūnės, ateityje galbūt vėl bus naudojamas pagal pirminę paskirtį.

Kurortinę teritoriją suteikus skirtingose Nemuno pusėse įsikūrusiems miesteliams, ieškoma būdų juos sujungti vandens ar kitais keliais. Kol kas tam, kad iš Kulautuvos pasiektum Kačerginę, tenka sukti didelį ratą pro Kauną, vasarą kitą Nemuno pusę galima pasiekti ir keltu iš Vilkijos.

"Tikimės, kad ateityje mus su Zapyškiu ir Kačergine suartins lyninis keltuvas ar sezoniškai veikiantis laivas-keltas – panašiai kaip Vilkijoje. Labai reikėtų tokios jungties su kitu Nemuno krantu. Tuomet dar labiau paskatintume dviračių turizmą: atvažiavusieji viena Nemuno puse, atgal į Kauną galėtų grįžti kita", – užsiminė D.Šiušienė.

Tinka skraidyklių sportui

"Kulautuvos apylinkės yra Lietuvoje vienos geriausiai tinkančių vietų skraidyklių sportui. Tam idealiai tinka Nemuno šlaitai, be to, čia dažniausiai pučia palankūs vėjai: Kulautuvoje – pietvakarių, Netonyse – pietryčių ", – pastebėjo Lietuvos sklandymo sporto veteranas Juozapas Liekis. Jis priminė, kad dar tarpukario laikais sklandytojai išnaudodavo stačius Nemuno šlaitus ties Netoniais ir šalia Kulautuvos, Virbaliūnuose, stūksantį Tamaros kalną (pavadintą vienos paskutiniųjų Kulautuvos dvaro valdytojų Liudmilos Fugalevičiūtės, šeimos vadintos Tamara, vardu). Nuo 1952 m. pakaunėje prasidėjo Lietuvos sklandymo renesansas. Čia treniravęsi Lietuvos sklandytojai, tarp jų ir J. Liekis, pasiekė įspūdingų rezultatų Sovietų Sąjungos ir tarptautinėse varžybose. Be to, patogūs Nemuno šlaituose esančių kalvų aukščiai: Tamaros kalnas Virbaliūnuose – 35 m, Netonių kalnas – 55 m. Šias kalvas mes su kolegomis naudodavome pradiniams mokymams. Čia pasitreniravę, mes važiuodavom skraidyti Kaukaze, Vidurinėje Azijoje", – pasakojo pašnekovas.

J.Liekio įsitikinimu, Kulautuvos apylinkes būtų galima naudoti sklandymo sportui ir dabar. Pirmuoju žingsniu galėtų tapti šiemet gegužę planuojamas 1977 m. Kulautuvos apylinkėse vykusio Pirmojo Lietuvos skraidyklių čempionato atminimo renginys.

Atgyja per festivalį

"Pagaliau atkurtas istorinis teisingumas", – taip faktą, kad Kulautuvai suteiktas kurortinės teritorijos statusas, vertina žurnalistas, kraštotyrininkas Algirdas Marazas. – Žinoma, to, kas čia buvo tarpukariu, jau nebebus – dabar žmonės ilsėtis ir į maljorkas, kitur važiuoja."

Žinoma, to, kas čia buvo tarpukariu, jau nebebus – dabar žmonės ilsėtis ir į maljorkas, kitur važiuoja.

Pašnekovo žodžiais, dabar panašiai kaip tarpukariu miestelis atgyja tik per tarptautinį dainuojamosios poezijos festivalį "Akacijų alėja".

"Kodėl tarpukariu Kulautuva buvo kur kas populiaresnis kurortas nei Kačerginė? – perklausia kulautuviškis. – Todėl, kad, kaip rašė tarpukario spauda: jei Kaune lyja – tai Kulautuvoje saulė šviečia. Kulautuvos geografinė padėtis labai palanki: pietūs – nuo Nemuno pusės, iš tos pusės ir saulės atokaita. Jos neužstoja pušynas, kaip kitapus Nemuno esančioje Kačerginėje. Į išskirtines Kulautuvos gamtos sąlygas, puikiai tinkančias vasarvietei, dar Pirmojo pasaulinio karo metais atkreipė dėmesį vokiečiai. Jie planavo čia įrengti pasaulinio garso kurortą, iš Kauno iki Kulautuvos nutiesti tramvajaus liniją."

Pasak pašnekovo, tai rodo, kad jau tada šis Nemuno užtvindomas, smėlio ir dumblo užnešamas mažas kaimelis buvo žinoma vieta.

Manoma, kad Kulautuva kaip poilsiavietė buvo žinoma jau apie 1880 m. Vietos gyventojai savo trobas per vasarą užleisdavo poilsiautojams, kurių dauguma buvo Kauno žydai. A.Marazui pavyko dokumentais pagrįsti tai, kad Kulautuvoje vasarnamiai stovėjo dar iki Pirmojo pasaulinio karo.

"Paskutiniųjų Kulautuvos dvaro valdytojų Fugalevičių palikuonys perdavė man 1918 m. aktą, kuriame rašoma, kad Kulautuvos dvare buvęs 21 vasarnamis. Daugelis jų karo metais buvo sunaikinti – tik du jų išlikę geresnės būklės. Viename jų apsistojo po karo į Kulautuvą sugrįžusi viena iš trijų paskutiniųjų dvaro paveldėtojų – Lidija Fugalevičiūtė-Stauskienė, ten įkūrusi savo pensioną", – pasakoja kraštotyrininkas. Dvarą L.Fugalevičiūtė-Stauskienė valdė kartu su seserimi Liudmila ir broliu Sergejumi Fugalevičiais.

Yra išlikę duomenų, kad nepriklausomybės pradžioje į Kulautuvą atvykdavę žydai duodavo vietos gyventojams pinigų, kad šie greičiau pastatytų vasarnamius ir būtų galima atvykus čia apsistoti visai vasarai ar trumpiau.

Sulaukė poilsiautojų bumo

1929 m. oficialiai atidaryta pirmoji sanatorija Kulautuvoje, sukėlusi šiame miestelyje besigydančiųjų ir poilsiaujančiųjų bumą. Tai buvo iš Babtų kilusio garsaus žydų tautybės gydytojo Ovsiejus Portnovo sanatorija, vėliau išsiplėtusi iki aštuonių pastatų.

"Galima sakyti, kad tarpukariu būtent šis gydytojas, jo sanatorija "Poilsis", kurioje O.Portnovas dirbo vyriausiuoju gydytoju, labai išpopuliarino Kulautuvą. Čia buvo gydomos širdies, kraujagyslių, nervų sistemos, reumatizmo ir kitos ligos. Sanatorijoje veikė speciali pirtis su angliarūgštės, pušų, druskų ir deguonies voniomis. Kūnui grūdinti taikytos saulės ir oro vonios, maudymasis upėje, sportas", – vardijo A.Marazas.

Pašnekovo žodžiais, iki Pirmojo pasaulinio karo du populiariausi kurortai Lietuvoje buvo Palanga ir Birštonas, A.Smetonos laikais antruoju kurortu tapo Kulautuva. Skaičiuojama, kad ketvirtajame XX a. dešimtmetyje per visą sezoną savaitgaliais į Kulautuvą atplaukdavo arba atvažiuodavo per 4 tūkst. vasarotojų. Vasaromis čia poilsiaudavo ne tik tuometis Lietuvos elitas. Atvykdavo nemažai užsieniečių iš kitų Europos šalių, taip pat iš Amerikos, Argentinos, Kanados.

Kulautuvai 1933 m. suteikus kurorto statusą, prasidėjo tikrasis Kulautuvos suklestėjimo etapas.

Kulautuvos kurorto direktoriumi paskirtas pulkininkas leitenantas Vytautas Augustauskas, vadintas kurorto siela. Atlyginimo atsisakiusio kurorto direktoriaus rūpesčiu sutvarkytas paplūdimys, įrengta antroji garlaivių prieplauka. Maudyklės ir paplūdimiai suskirstyti į tris dalis: vyrų, moterų ir bendrus. Vyrų ir moterų maudyklėse 7–10 val. leista maudytis be maudymosi kostiumėlių.

Kurorte įrengtas paviljonas orkestrui, šokių, kriketo, kitų žaidimų aikštelės, autobusų stotis su sale, kurioje rodytas kinas, rengti vaidinimai, veikė "Pienocentro" bufetas.

Šalia vilos "Vita" – pirmosios šiame kurorte mūrinės vilos – 1935 m. iškilęs medinis viešbutis su mansarda buvo moderniausias Baltijos valstybėse. "Jame buvo aštuoniolika kambarių su stilingais baldais, skaitykla ir biblioteka, lošimams ir kitokioms nedidelių ratelių pramogoms skirtais kambariais, moterų ir vyrų kirpyklomis. Čia buvo įrengtas centrinis šildymas, puiki ventiliacija, tiektas šiltas ir šaltas vanduo, veikė vonia ir dušas. Sodelyje buvo įrengtos teniso ir kitokių žaidimų aikštelės, veikė fontanas. Šioje viloje vasarą apsistodavo nemažai artistų, aukštų valdininkų, kariškių ir diplomatų. Šiame pastate dabar įsikūrusi seniūnija ir biblioteka", – pasakojo kraštotyrininkas.

Prie vilos "Vita" įrengtos kavinės kasdien po pietų grieždavo styginių instrumentų orkestras, buvo įrengta vieta šokiams. Kurorte veikė ir kazino "Mažųjų arkliukų lenktynės".

A.Marazas yra paruošęs spaudai gausiai iliustruotą Kulautuvos istoriją nuo pirmojo jos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 1364 m. iki šių dienų. Knygoje aprašoma vasarvietės užuomazga, kurorto kūrimosi problemos, klestėjimo metai ir šiandiena. Knygą autorius tikisi išleisti rėmėjų lėšomis.

Autorius viliasi, kad, pateikus patraukliai, Kulautuvos istorija sudomintų nemažai čia apsilankančių poilsiautojų.

Komentaras

Valerijus Makūnas

Kauno rajono meras

Kulautuva, Kačerginė, Zapyškis – vienos vaizdingiausių ir poilsiui patraukliausių pakaunės krašto vietovių. Kurortinės teritorijos statusas mums padės išsaugoti šioje zonoje esantį vertingą gamtos potencialą: gražius miškus, parkus, vandens telkinius. Taršios pramonės plėtra čia bus draudžiama.

Kartu galėsime labiau plėtoti su turizmu ir poilsiu susijusias paslaugas, infrastruktūrą, nes naujasis statusas palengvins finansinės paramos gavimą.

Siekdami kurortinės vietovės statuso daug investavome. Per keletą metų atsirado dviračių ir pėsčiųjų takų, net kelios prieplaukos. Sutvarkytas Kulautuvos paplūdimys, miško parkas.

Pasiteisino ir mūsų partnerių, LSMU Kauno klinikų, investicijos – Kulautuvos reabilitacijos ligoninė tapo viena moderniausių Baltijos šalyse. Klinikų vadovai yra pasiryžę ją plėsti. Diskutuojame, kaip geriau visuomenės reikmėms panaudoti miestelyje esantį valstybės turtą.

Jau šį pavasarį Kulautuvos karjere atsiras vandenlenčių parkas su pramogomis visai šeimai, maitinimo įstaigomis. Miestelyje numatyta įrengti kempingą.

Kurortinėje teritorijoje turėtų atsirasti daugiau mažosios architektūros elementų, bus labiau prižiūrimi miškai, vandens telkinių pakrantės, gatvės.

Kartu su Kauno miesto savivaldybe jungiame dviračių takus, kad žavius pakaunės miestelius ekologiškomis priemonėmis galėtų pasiekti kuo daugiau žmonių.

Jau šiemet kartu su Vilkaviškio vyskupija pradėsime tvarkyti Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčią ir jos aplinką. Parengėme Pyplių piliakalnio sutvarkymo projektą. Manau, kad ateityje dviračių takai galėtų būti pratęsti ir iki Vilkijos.

Jurbarko rajone esanti Veliuona, Seredžius, Raudonė – taip pat žavūs miesteliai. Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras kartu su Jurbarko savivaldybe rengia bendrus turizmo maršrutus, kurie padės atskleisti Nemuno pakrančių grožį ir turtingą istoriją.

Kartu su Kauno technologijos universiteto rektoriumi Petru Baršausku aptarėme Netonių kalno sutvarkymo klausimus. Juk tai – viena įspūdingiausių Lietuvos regyklų, sklandytojų, parasparnininkų pamėgta vieta.

Nemažai pokyčių numatyta ir Kačerginėje. Savivaldybės lėšomis atnaujintoje V.Reklaičio viloje įsikurs Turizmo ir verslo informacijos centro filialas. Respublikinei Kauno ligoninei priklausanti "Žibutės" sanatorija pretenduoja tapti viso regiono vaikų sveikatos įstaiga.

Džiaugiuosi, kad miestelyje atsirado pirmasis viešbutis "Kankorėžis". Neabejoju, kad vystantis kurortinei teritorijai apgyvendinimo ir maitinimo įstaigų atsiras daugiau.

Tikiu, kad bus išplėtota poilsio, turizmo ir sveikatingumo zona, kuria galėsime didžiuotis ir pagrįstai vadinti žaliuoju pakaunės smaragdu.