L. MAŽYLIS – KALĖDINĖS KORESPONDENCIJOS KOLEKCININKAS

Kiekvienas žino, kad prof. Liudas Mažylis atrado Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Už tai jį pamilo ir jaučiasi dėkinga visa Lietuva. Tačiau prieš šventes jo namuose svečiuojamės dėl kitos priežasties – pašto ženklų ir atvirukų kolekcijos. "Joje turbūt kas ketvirta atvirutė susijusi su šv.Kalėdomis ir Naujaisiais metais", – užkrečiamai šypsosi Kauno miesto garbės pilietis L.Mažylis.

Istorijos liudininkai

"Pastaruoju metu tapau labai populiarus: tai už Atlanto, tai už Lamanšo – įvairūs renginiai, televizijos, susitikimai, o juk dar yra ir darbas – dėstau, turiu studentų. Todėl savo pomėgį kiek apleidau – laukia šūsnis naujos medžiagos, kurią reikia sutvarkyti. O būtent kolekcionavimas man padovanojo mintį, kur ieškoti Lietuvos Nepriklausomybės Akto", – gudriai šypsosi Vytauto Didžiojo universiteto Viešojo administravimo katedros profesorius.

Paprašytas atneša storus segtuvus. "Atvirukai ir pašto ženklai atspindi laikmečio ypatumus, todėl yra ir širdžiai brangūs, ir istoriškai vertingi", – pristato savo gausią kolekciją.

Pasakodamas apie eksponatus stebina faktais, detalėmis, ragina atkreipti dėmesį į pašto ženklo ar atviruko siužetą, meniškumą, kai kuriuos sveikinimus perskaito. "Galima, jie adresuoti mūsų šeimai", – tarsteli pašnekovas.

Rodo unikaliausią kolekcijos pašto ženklą: "Tai pirmas kalėdinis pašto ženklas, 1898 m. išleistas Kanadoje. Reguliariai kasmet proginius pašto ženklus šia tema imta leisti tik XX a. antrojoje pusėje. Lietuvai susigrąžinus nepriklausomybę, pirmas žiemos šventėms skirtas pašto ženklas buvo išleistas vėlai – tik 1994-aisiais."

Kolekcininkas pasakoja, kad iki Pirmojo pasaulinio karo dabartinės Lietuvos teritorijoje plito atvirlaiškių mada. Juose jokių paslapčių niekas nerašė – tik gražius palinkėjimus, o toks atvirukas su pašto ženklu kainavo pigiau nei išsiųstas voke. Tuo metu buvo klijuojami standartiniai carinės Rusijos pašto ženklai, atvirukų siužetuose dominavo žiemos peizažai. Profesorius ragina žvilgtelėti į nespalvotą atvirlaiškį – akivaizdu, jis savadarbis: suklijuotas, sveikinimas užrašytas ranka.

"1913 m. įsitvirtinusi sveikinimo paštu tradicija nenutrūko net karo metais. Nepriklausomos Lietuvos Respublikoje buvo didelis kalėdinių ir naujamečių sveikinimų pasirinkimas, tačiau pašto ženklų šia tema nebuvo leidžiama, – pasakoja kolekcininkas ir paskleidžia ant stalo šūsnį sveikinimų: naivūs vaikiški, su angelėliais, sentimentalūs, kuriuose vaizduojamos įsimylėjėlių porelės, su kaimo kraštovaizdžiais, gėlėmis, nespalvoti ir spalvingi, nuotraukos ir piešti, – mano teta ilgai galvojo, kad šie atvirukai – lietuvybės dalelė. Anaiptol: atvirukai buvo komercinis objektas ir į Lietuvą atkeliaudavo iš užsienio šalių, pakeitus originalų sveikinimą lietuvišku."

Laukė sveikinimų iš užsienio

Antrojo pasaulinio karo metais kalėdiniai sveikinimai buvo rašomi su tais pačiais gražiais palinkėjimais, tačiau jau ant bet kokių užsilikusių atvirlaiškių ar kaip įprasti laiškai. L.Mažylio kolekcijoje – ne vienas toks laiškas iš tremtyje buvusio dėdės.

"Nelengva skaityti – šventės tik dar labiau pagilindavo skausmingą nuotaiką. Tremčiai pasibaigus, jis galėjo gyventi bet kur, bet tik negrįžti į Lietuvą", – liūdnai pastebi pašnekovas.

6-ojo dešimtmečio pabaiga – kalėdinių ir naujamečių pašto ženklų ir atvirukų suklestėjimo laikas. Pirmoji juos pradėjo leisti Australija, vėliau – JAV, Kanada, Vatikanas, SSRS, paskui – ir kitos valstybės. Lietuvoje šioje šventinėje atributikoje dominavo Maskvos įkvėpti siužetai: Kremlius ar bent jo detalė, laikrodis, žvaigždė, įvairūs propagandiniai vadų jubiliejai, Maskvos olimpiada. 7-ajame dešimtmetyje buvo galima nusiųsti jau ir muzikinį sveikinimą: spalvingame vokelyje, kuriame buvo vieta ir linkėjimams rašyti, įdėta miniatiūrinė patefono plokštelė.

"Didžiausias kontrastas visam šiam menui – užsienyje gyvenančių giminaičių sveikinimai su krikščioniška simbolika", – teigia profesorius ir pastebi, kad 1985 m., į valdžią atėjus M.Gorbačiovui ir prasidėjus reformoms, pabiro naujamečiai sveikinimo atvirukai nacionalinėmis SSRS tautų kalbomis, taigi, ir lietuviški.

"Nauji atvirukai, pašto ženklai manęs taip nejaudina kaip seni. Kuo senesni, tuo daugiau emocijų", – tikina kolekcininkas.

Aistra užliejo kaip jūra

Filatelija – dar vaikystėje įtraukusi ir lig šiol nepaleidžianti aistra. L.Mažylis juokauja, kad ji it jūra gyvenime išsiliejo trimis bangomis. Pirma – vaikystėje, kai nusibodo kolekcionuoti medžių lapus.

"Turėjau kiek vyresnį už save draugą kaimyną. Abu rinkome medžių lapus. Bet nors Palangos botanikos parke buvo daug egzotiškų augalų, ilgainiui mano kolekcijoje jų lapai pradėjo kartotis, tapo nebeįdomu. O kaimynas jau buvo susidomėjęs pašto ženklais. Nusprendžiau: "Reikia ir man!" – pasakoja kolekcininkas.

Tuo metu, apie 1962-uosius, šalia pokario metu leistų grafinių pašto ženklų pradėjo rastis spalvingesnių, įdomesnių. Be to, po Stalino mirties Sovietų Sąjunga sušvelnino politiką: buvo leista susirašinėti su emigravusiais ar tremtyje gyvenančiais artimaisiais. L.Mažylio tėvo pusseserė Petronėlė Lastienė susirado po pasaulį pasklidusius gimines – pradėjo eiti laiškai iš Kanados, JAV, Australijos, iš tremtyje Rusijos gilumoje gyvenančio jos brolio Juozo.

"Pašto ženklams pirkti tėvai duodavo pinigų. A.Mickevičiaus gatvėje buvusioje filatelijos parduotuvėje buvau dažnas svečias, tačiau didžiausią džiaugsmą patirdavau, kai man leisdavo nusiimti pašto ženklus nuo iš užsienio atkeliavusių vokų ar atvirlaiškių", – pasakoja pašnekovas.

Kaip tai padaryti ir nesugadinti naujo kolekcijos eksponato, berniuką pamokė močiutė Antanina Mažylienė: reikia nedaug sudrėkintą vatos gabalėlį uždėti ant pašto ženklo ir palikti bent 30 min. – plėšti nereikės, pats atšoks. Tik kur kas vėliau Liudas suprato, kad pašto ženklų nuimti nereikėjo: visuma – pašto ženklas, atspaudas, vokas ar atvirukas, jo siužetas, įrašytas tekstas su viltinga tikimybe, kad jį parašė ir pasirašė koks įžymus žmogus – kur kas vertingesnė. Beje, kaip tik tokiu būdu profesoriaus kolekcijoje atsirado Panevėžyje gyvenančiam J.Jablonskiui adresuotas ir J.Basanavičiaus pasirašytas laiškas.

Sugrįžo prie pomėgio

"Rinkau viską iš eilės – skirčiau pagal valstybes, temas, šventes. Kiekvienas naujas kolekcijos papildymas nuskaidrindavo gyvenimą. Kai užpildžiau vieną albumą, tėvai nupirko antrą, trečią, kol septintoje klasėje parūpo kiti dalykai – choras, panos, itin susidomėjau chemija. Pašto ženklai jau nerūpėjo, o atvirukai apskritai jokių emocijų nekėlė", – prisimena kaunietis, vaikystės aistrą prisiminęs tik po 20 metų.

Ją prikėlė giminaičių draugystė su Demokratinėje Vokietijoje gyvenančiu filatelininku. Lietuvio ir vokiečio pažintis abiem tapo labai naudinga: pastarajam atsirado reali galimybė įsigyti vertingų SSRS, o Liudui – Vokietijos pašto ženklų. Bendradarbiavo sėkmingai, kol buvo nugriauta Berlyno siena ir žlugo Sovietų Sąjunga. Tuo metu L.Mažylis energingai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, o 1991 m. kovo 11-ąją atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, įsijungė į politinę veiklą.

"Trečia kolekcionavimo banga atėjo kartu su XXI a. Tiesa, pomėgių sfera nedaug pasikeitė – mane ėmė dominti Kauno gubernijos mažųjų vietovių pašto atspaudai. Daug atspaudų buvo ant atvirukų, tad, specialiai neplanavęs, pradėjau kaupti jų kolekciją. Joje – apie 110 Kalėdų ir Naujųjų Metų sveikinimų, seniausi – XX a. pradžios", – pasakoja L.Mažylis.

Džiaugsmas dalytis

Profesorius pastebi, kad, lyginant su kitų kolekcininkų sukaupta medžiaga, jo kolekcija tikrai nėra pati didžiausia. Pasak jo, kolekcininkai yra dviejų rūšių: vieni renka įdomybes ir patys sau džiaugiasi, kiti – visuomeniški, nori dalytis tuo, ką sukaupė. Jis – iš pastarųjų.

Dvejus metus iš eilės L.Mažylis ir jo kolega Antanas Burkus savo kalėdiniais eksponatais papildė VDU Kauno botanikos sode organizuotą parodą "Kalėdos ir botanika filatelijoje ir filokartijoje". Kolekcininkai eksponavo pašto ženklus ir atvirukus, kuriose buvo vaizduojami šių švenčių augalai. Įdomu tai, kad šalia tradicinių ir daugeliui puikiai žinomų Kalėdų simbolių: eglės, bugienio, amalo, mirtos – vaizduojami labai neįprasti šiam sezonui ir vis dėlto kalėdiniais vadinami augalai: lelija, rožė, neužmirštuolė, keturlapis dobilas, kiparisas ir kt.

"Viename atviruke ar pašto ženkle susipina skirtingų mokslo šakų objektai: menas, botanika, teologija ir net politika. Kiek erdvės atsiveria įvairiems pastebėjimams, atradimams!" – nenustygsta smalsus, kūrybišku mąstymu apdovanotas žmogus.

Lobis už dolerį

Išskirtinis ir širdžiai itin mielas eksponatas – atvirukas iš Šventosios Žemės. Tai kalėdinis sveikinimas su Kristaus Gimimo bazilikos fragmentu.

Neperkalbama ir jokiais argumentais neįveikiama mano tradicija – puošti gyvą, visada tik paprastą žalią eglę. Kai gimė dukra – bus jau 31 metai, pats važiuoju ieškoti didelės eglės, pats ją pastatau ir pats puošiu.

"Palestina neturi pašto ženklų emisijos teisės, naudojami Izraelyje pagaminti ženklai. Tik vieną vienintelį kartą – 2000-ųjų metų proga Palestinai buvo leista išleisti ir naudoti kalėdinį pašto ženklą. Jame – kūdikėlio Jėzaus gimimo scena, – rodo atvirlaiškį tuo metu Betliejuje lankęsis L.Mažylis. – Nusipirkau ženklą ir, davęs dolerį, palikau jį prekeiviui, kuris pažadėjo sveikinimą išsiųsti į Lietuvą. Prisipažinsiu: vilties, kad jis tesės savo pažadą, turėjau mažai, tad labai nudžiugau, kai beveik po dviejų mėnesių, nedaug pavėlavęs Kūčioms ir Kalėdoms, mano sveikinimas su unikaliu pašto ženklu atkeliavo į Kauną."

Nerimstantis kolekcininkas šiuo metu atkakliai ieško visų 20 Nepriklausomybės Aktą pasirašiusių signatarų parašų. Sukaupti juos galvojo dar anksčiau, iki surandant aktą.

"Gavęs šio dokumento kopiją su visai 20 autografų aprimau – tarsi, ko norėjau, tą ir gavau: visi vienoje vietoje. Bet ramybė truko neilgai – po poros mėnesių ir vėl užsidegiau. Jau turiu surinkęs trylikos signatarų parašus. Trūksta tik septynių, bet sunkiausia gauti A.Smetonos, J.Vailokaičio, S.Banaičio autografus – iš muziejų fondų dokumentų juk neatimsi", – juokiasi kaunietis.

Puošia eglę ir kepa tortą

Metų pabaiga L.Mažyliui – ramybės metas: universitete egzaminai baigsis iki švenčių, tad galės pasirūpinti naujais kolekcijos eksponatais, daugiau laiko skirti pasiruošti Kalėdoms. Jos žada būti labai smagios – iš Vilniaus atvažiuos dukters šeima su pusantrų metukų anūkėle Marcele.

"Gyvenu tarp penkių moterų: turiu žmoną, uošvę, dukrą, anūkę ir seserį. Vyrišką frontą palaiko tik žentas, – juokiasi profesorius, nepakeičiamas šeimos šventinių rūpesčių sūkuryje. – Neperkalbama ir jokiais argumentais neįveikiama mano tradicija – puošti gyvą, visada tik paprastą žalią eglę. Kai gimė dukra – bus jau 31 metai, pats važiuoju ieškoti didelės eglės, pats ją pastatau ir pats puošiu. Konsultantų, kaip tai padaryti, nestinga, bet aš turiu savo stilistiką: ant viršūnės – žvaigždė, geriausiai matomose vietose – dar sovietmečiu pirktų vokiškų stiklinių žaislų likučiai, būtinai – spalvotų lempučių girlianda, ji mūsų namuose – jau keli dešimtmečiai."

Pašnekovas atviras: be jo pastangų ir vaišių stalas nebūtų toks spalvingas! Profesorius kiekvienais metais pats kepa lakštus ir pagal senovinį receptą gamina tortą "Napoleoną", ruošia firminį kepenų paštetą ir kepa antį, kurią patiekia su bruknių ar spanguolių padažu.

"Kalėdų dovanos? O kaipgi be jų! Dažniausiai – knygos, darbo kalendoriai ar kiti praktiški, naudingi daikčiukai. Švenčių metu juk svarbiausia pasidžiaugti vienam kitu", – sako Kauno miesto garbės pilietis.