LAISVŲ ŽMONIŲ MIESTO MUZIEJAUS DIREKTORIUS

Koks jausmas būti Kauno miesto muziejaus direktoriumi, kai tau 24-eri, esi vilnietis, o Kauną pirmą kartą aplankei tik sulaukęs pilnametystės? Naujasis Kauno muziejaus direktorius Gabrielius Sužiedėlis laužo visus stereotipus ir puikiai tvarkosi. Ką gali žinoti, gal Liudo Mažylio atrastas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas šio jauno profesionalo dėka pateks būtent į Kauno muziejaus ekspoziciją.

– Tau 24 metai ir esi Kauno muziejaus direktorius. Kaip tai nutiko?

– Pabaigęs studijas dirbau viešosios politikos srityje. Atrodė, kad mano ateitis visiškai aiški. Tačiau nors ir dirbau viešojoje politikoje, pagrindinė akademinė kryptis man buvo ir yra politinė filosofija. Ketinau stoti į magistrantūrą ir toliau siekti akademinės karjeros. Planai pasikeitė, kai mano draugė pamatė skelbimą, kad Kauno miesto savivaldybė ieško Kauno muziejaus direktoriaus ir pasiūlė man užpildyti paraišką. Pagalvojau: kodėl gi ne? Aišku, tai nebuvo spontaniškas sprendimas. Ši pozicija iš esmės susieja visas man patinkančias sritis – Kauno ir likusio pasaulio istoriją, filosofiją ir koncepcijų formavimą, viešąją politiką. Tikrai myliu šį miestą. Dar prieš tapdamas muziejaus direktoriumi, su drauge galvojau apie persikraustymą į Kauną. Šis darbas turbūt yra kaip tik man.

– Mintyse programavai Kauną kaip tašką, kuriame kažkada atsidursi?

– Mano antroji pusė yra kaunietė, tad jau keletą metų čia lankausi labai dažnai. Tačiau turiu pabrėžti, kad iki tol, kol sukako 19–20 metų, buvau vienas iš daugelio vilniečių, kurie Kauną pamatydavo tik važiuodami į Palangą. Visą laiką matydavau tik tuos pilkus Šilainių daugiabučius. Viskas ten atrodydavo taip baisu, o dar tas vilnietiškas folkloras, kaip Kaune viskas negerai ir panašiai. Kad ir kaip gėda būtų prisipažinti, pirmą kartą į Kauną atvykau, kai buvau jau studentas. Pamačiau Senamiestį, Centrą ir iš karto susižavėjau miestu. Ėmiau lankytis čia vis dažniau, tyrinėjau miestą, daug apie jį skaičiau. Vaikščiodavau po gatves, stengdavausi pamatyti vis kažką naujo. Ir dabar labai daug vaikštau. Būtent dėl to ir galvojau čia persikelti, dar nė negalvodamas apie direktoriaus pareigas. Kaunas man atrodo būtent toks miestas, kuriame aš norėčiau būti.

– Turbūt blogiausia, ką, susitikę akis į akį, gali padaryti vilnietis ir kaunietis, – pradėti lyginti šiuos du miestus. Bet nevenkime šio klausimo. Kokių skirtumų pastebi?

– Labai mėgstu pabrėžti vieną aspektą, kurį pastebėjau jau seniau, galbūt prieš porą metų. Kaune žmonės yra daug labiau atsipalaidavę, daug labiau džiaugiasi gyvenimu, galbūt taip labai neskuba. Jiems geriau ramiau pereiti gatve, negu lėkti ir nepavėluoti. Vilnius – skubantis karjeristų miestas. Pagyvenus Vilniaus centre, dabar gyvenant Kauno centre, tie skirtumai labai matyti. Čia, Kaune,  viskas tarsi plaukia sava vaga.

– Koks turėtų būti šiuolaikinis muziejus?

– Siaurinčiau klausimą: koks turėtų būti šiuolaikinis miesto muziejus? O miesto muziejus, kaip ne kartą esu pabrėžęs, pirmiausia turėtų būti skirtas miesto bendruomenei. Toks, kuris traukia miestiečius ir leidžia jiems tapti ne tik muziejaus, bet ir miesto dalimi. Kaune, atrodo, žengiama šia kryptimi. Atrodo, vis dėlto dar trūksta daugybės žingsnių, kad tai būtų įgyvendinta.

Prieš formuodamas viziją, aš labai blaiviai ją įvertinau, nesistengiau perspausti ar pasiūlyti kažko, ko nemaniau galįs sukurti. Kartu aš nenoriu visko kurti vienas. Siekiu įtraukti Kauno istorikus, kultūros srities atstovus, muziejininkus, menotyrininkus, architektus, kitus specialistus, su kuriais diskutuoju, konsultuojuosi, kartu kuriame viziją.

Muziejuje turi atsispindėti ne tik praeities įvykiai, bet ir tam tikros aktualijos. Idealiausia, jei praeities įvykiai būtų susieti su tuo, kas aktualu ir šiandien. Tarp istorijos ir dabarties. Kad istorija netaptų kažkokiu vadovėliniu objektu, ji turi būti naudojama kaip įrankis siekiant suvokti tam tikrus raidos procesus. Tam, kad suvoktume, kas esame mes, kad galėtume formuoti tam tikrą identitetą. Mano manymu, didžiausia bėda yra tai, kad Kaunas šiuo metu neturi kažkokios ryškios istorinės tapatybės. Kaunas išgyveno daugybę įvairių laikotarpių, tačiau negalėčiau sakyti, kad jie visi jungiasi į kažkokią aiškią liniją, kad būtų aišku, kas miestas yra ir kuo bus ateityje.

Kaunas man atrodo būtent toks miestas, kuriame aš norėčiau būti.

– Vis dėlto, kaip manai, koks galėtų būti Kauno identitetas?

– Tai vienas iš dalykų, kurį šiuo metu gvildename su ekspertais. Ieškome, kokie yra tie esminiai Kauno istorijos aspektai. Aišku, vienas iš jų yra tarpukario modernizmas, bet galima rasti ir daugybę kitų. Tiek pažvelgus ir į tą patį LDK laikotarpį, reikia pastebėti, kad nuo XV a. pradžios Kaunas buvo laisvų žmonių miestas, jis turėjo savivaldą, laisvi miesto žmonės sprendė, kaip miestas turi atrodyti, kokia linkme turi vystytis. Ši dvasia tikrai išliko. Ir šiandien pažvelgus į Kauną galima matyti, kad čia gyvena laisvi žmonės.

– Dažnai miesto muziejai, atrodo, yra skirti užsienio svečiui, bet ne pačiam miestiečiui. Kaip manai, ko trūksta, kad muziejus būtų patrauklus ir lankomas pačių kauniečių? Koks turėtų būti jo turinys, kad būtų aktualus miesto bendruomenei, ne tik užsieniečiui?

– Kai gryninome muziejaus veiklos modelį, išskyrėme tris prioritetines lankytojų grupes: mokinius, šeimas ir miesto svečius. Gal miestiečius pritrauktų jau minėtas bendruomenės įtraukimas. Kai jie jaus, kad tai jų gyvenimo dalis. Svarbu, kad muziejus apimtų ir miesto aktualijas, ritmą, kuriuo mes šiandien gyvename. Dabar muziejuose perteikiama tik istorija ir labai dažnai ji pateikiama nepatraukliomis formomis. Tai ir atbaido miestiečius nuo jų lankymo. Jei žmonės jaustų, kad muziejus yra jiems kaip vieta, kur jie gali geriau suvokti save ir supančią aplinką, susidomėjimas  labai išaugtų. Kalbant apie užsienio svečius, labai svarbu leisti jiems pažinti tiek Kauno, tiek Lietuvos valstybės ypatumus. Norisi kurti ir pasiūlyti tokį unikalų turinį, kad miesto svečias, grįžęs į Berlyną ar Barseloną, galėtų pasakyti: va, tame Kauno muziejuje mačiau kažką tikrai labai įspūdingo.

– 2022-aisiais Kaunas bus Europos kultūros sostine (KEKS). Ar muziejus tam ruošiasi?

– Manau, kad, susiklosčius tokiai situacijai, 2022 m. apskritai yra puiki paspirtis išsikelti uždavinius ir tikslus, žengti daug drąsiau ir daug toliau, nes tai labai svarbus miestui įvykis. Kauno muziejus gali puikiai prie to prisidėti. KEKS atstovai taip pat prisideda prie muziejaus pertvarkos diskusijų, teikia rekomendacijas. Jau esame įsitraukę į bendradarbiavimo projektus, labai dėl to džiaugiamės, tai puiki proga.

– Kuo norėjai būti užaugęs? Negi muziejaus direktoriumi?

– Nesvajojau būti nei direktoriumi, nei prezidentu. Kalbant atvirai, kokių 5–6 metų svajojau būti policininku arba kareiviu. Bet, aišku, vėliau interesai keitėsi. Norėjau būti ir architektu, ir istoriku.

– Ką veikia Gabrielius, kai nusivelka kostiumą ir nekuria muziejaus pertvarkos plano?

– Domiuosi daugybe veiklų, aišku, kiek leidžia laikas. Šoku lindihopą, užsiimu analogine fotografija. Gaila, kad turbūt nuo tada, kai pradėjau vadovauti muziejui, nespėjau užfiksuoti nė vieno kadro, bet gal dar pavyks. Sugalvojau, kad reikės pasiimti fotoaparatą einant į darbą. Laisvalaikiu daug skaitau, klausausi muzikos, groju keliais instrumentais. Stengiuosi, kiek įmanoma, domėtis  istoriniais tyrimais, neatsilikti profesijos srityje.

– Šių metų vienas svarbiausių įvykis – Liudas Mažylis atrado Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Ar tai įeis į Kauno muziejaus istoriją? O gal papildys ir ekspoziciją?

– Aktualijos, kaip minėjau, yra labai svarbus muziejaus aspektas. L.Mažylio atradimas yra puikus to aktualumo pavyzdys. Manau, kad atnaujinant ekspoziciją tikrai skirsime tam dėmesio, ypač valstybės šimtmečio kontekste. O jei tik leis galimybės ir galėsime užtikrinti saugos reikalavimus, tikrai mielai priimsime Aktą eksponuoti ir parodyti visuomenei.