Londoną iškeitė į Šilainius ir svajoja apie žemės lopinėlį šalia senjorų daržų | KaunoDiena.lt

LONDONĄ IŠKEITĖ Į ŠILAINIUS IR SVAJOJA APIE ŽEMĖS LOPINĖLĮ ŠALIA SENJORŲ DARŽŲ

  • 11

Po dvylikos Londone praleistų metų menininkė Evelina Šimkutė vis dar jaukinasi Kauną, bet ne Šilainius. Pastarieji jai tarsi uostas, į kurį gera grįžti po visų kelionių. Beliko čia tik sukasti lysvę ir pasodinti kelis gėlių žiedus.

Veši senjorų daržai

Paruošiamieji žemės darbai Šilainių teritorijoje buvo pradėti dar 1981 m. Statiniai čia ėmė kilti 1984-ųjų pavasarį, kai iškilmingai buvo paklotas pirmojo Šilainių daugiabučio pamatų blokas su atminimo kapsule. Dar po metų, liepą, dalyvaujant miesto valdžios atstovams ir architektams, raktus į butus gavo pirmieji mikrorajono naujakuriai.

"Mano mama ir tėtis buvo pirmieji naujakuriai antruosiuose Šilainiuose. Čia jie įsikėlė 1989-aisiais", – nuo tada savo istoriją šiame rajone ėmė rašyti ir E.Šimkutė. Šilainiuose ji lankė vietos darželį, vėliau – Jono Basanavičiaus gimnaziją. Gimtojo rajone smėlio dėžėse mažoji slapstė stiklo šukes ir džiovintų gėlių žiedus, o ūgtelėjusi už namo kampo draugėms draugėms kuždėjo paslaptis.

Nors su vaikyste Evelina atsisveikino, nerūpestingą laiką jai vis dar mena to meto liudininkai – senutėlės čiuožyklos ir girgždančios sūpynės kiemuose. Sentimentui prabėgusiam laikui žadina ir vietos senbuvių tradicijos.

"Kalbu štai apie šiuos sodus", – siauru takeliu, vedančiu VIII forto link, skynėsi menininkė.

Iš kairės ją, o kartu ir mus sveikino melsvi gėlių žiedai, priešingoje pusėje linko perpus mažesni, paskutines dienas prieš rudens šalnas skaičiuojantys geltoni. Akimis sunkiai aprėpiamos erdvės, besišliejančios Kauno tvirtovės dalyje Milikonyse, vietinių vadinamos Šilainių senjorų bendruomenės daržais.

"Štai čia Elenos Vandos darželis. Prie jo moteris sukasi jau bemaž trylika metų, o jai jau 84-eri! – E.Šimkutė prasitarė senjorų bendruomenės daržuose svajojanti ir pati sukasti nedidukę lysvę, kurioje augintų gėles ar daržoves. – Manau, kitąmet taip ir padarysiu. Kai gyvenau Londone, apie daržininkystę galėjau tik pasvajoti. Ten, norint naudotis žemės plotu, reikia laukti labai ilgai."

Svajonė virto realybe

Taip, prieš kelias dešimtis metų spalvotomis kreidelėmis nerangia vaikiška ranka ant asfalto piešusi gėles, lėles ir namus, laikui bėgant jaunoji menininkė savo fantaziją perkėlė į kitas erdves, tuo metu gimtuosius Šilainius išmainė į tolimąjį Londoną, menų studijoms viename garsiausių pasaulio menų koledžų, kur mokėsi tokie dizaineriai kaip Johnas Galliano, Stella McCartney ar Alexanderis McQueenas. Čia esą patenka gabiausi, o išlieka – stipriausi. Evelinai pavyko!

"Jei kas nors 2004-aisiais man būtų pasakęs, kad studijuosiu "Central Saint Martins" menų ir dizaino koledže, būčiau nepatikėjusi. Kaip aš tai padariau, – apie svajonę, kuriai buvo lemta išsipildyti su kaupu, palaiminga šypsena kalbėjo jauna moteris. – Vidurinės mokyklos pažymiai buvo geri. Išsilaikiau dailės egzaminą, tačiau viso to niekam nereikėjo."

Koledžo bendruomenė, anot 33-ejų kaunietės, kandidatus vertino pagal savus kriterijus. Juos kur kas labiau domino merginos užrašų knygelė ir jose surašytos mintys ar eskizų sąsiuviniai su darbais, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių taip ir neišvydo dienos šviesos.

"Kelias iki svajonės buvo ilgas – ketveri metai. Tiek truko kursai ir dar tiek pat pačios studijos, – paklausta, ar laukimas pasiteisino, E.Šimkutė nė nesusimąstė. – Londone sutikau begalę įdomių žmonių iš įvairių pasaulio kampelių. Įgijau neįkainojamos patirties. Tapau labiau savimi pasitikinti ir drąsesnė."

Jei kas nors 2004-aisiais man būtų pasakęs, kad studijuosiu "Central Saint Martins" menų ir dizaino koledže, būčiau nepatikėjusi.

Gavo darbo pasiūlymą

Gavusi bakalauro diplomą, kaunietė su "Central Saint Martins" koledžo bendruomene neatsisveikino. Jai buvo pasiūlytos studijos asistentės pareigos.

"Ką turėjau daryti? Buvau tarpininke tarp studentų, techninių darbuotojų, akademikų ir darbų saugos darbuotojų. Nelengvas, tačiau labai įdomus darbas. Kaskart atėjusi į koledžą nežinodavau, kas manęs lauks", – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Nepaisant pavydėtinos sėkmės svetimuose kraštuose,  menininkė nepaliaujamai galvojo apie gimtuosius. Bent kelis kartus per metus grįždavo atgal į Šilainius ir čia fotografuodavo pilkus monolitus, tarp jų įspraustus kiemus, burzgiančius automobilius, rūdijančias sūpynes ir savo rūpesčiuose paskendusius kaimynus.

"Eidavau į pasivaikščiojimus po rajoną, stebėjau aplinką ir ją fotografavau. Stebėjau vietos pokyčius, o medžiagą dėjau krūvon, vėliau eksponavau universitete. Iš to kilo įvairių diskusijų", – per savo kūrybinį kelią pasakojimais vingiavo pašnekovė.

2012 m. menininkė perėjo prie skulptūros – iš plieno gamino vaikų čiuožyklos, iš betono – smėlio dėžių kopijas, kurių originalus vis dar galima rasti Šilainiuose.

"Jaučiau, kad visa tai Londono žmonėms labai artima, nes panašią čiuožyklą, kaip Šilainiuose, galima rasti ir kur nors Šiaurės Anglijoje. Taip pat ir smėlio dėžę", – šypsojosi menininkė.

Širdis kvietė namo

Galimybės, kurias suteikė vienas didžiausių pasaulyje miestų, savyje talpinantis daugiau nei dvi dešimtis universitetų, penkiskart tiek teatrų ir muziejų, įvairių religijų ir kultūrų žmones, kalbančius daugiau nei 300 kalbų, Evelinos nesulaikė – jauna moteris apsisprendė grįžti atgal į Lietuvą.

Ją šaukė širdis ir Šilainiai. Tiksliau, projektas, kuriuo menininkė siekė atskleisti rajono žavesį ne tik čia gyvenantiems maždaug 50 tūkst. vietinių, bet ir atokesnių rajonų gyventojams ar svečiams iš užsienio.

Ką rado grįžusi Evelina? Keliauninkę sveikino pasikeitę Šilainiai – senieji kaimynai ir pasikeitę jų įpročiai, kalbūs naujakuriai, sužėlę krūmynai ir į viršų gerokai pasistiebę medžiai. Menininkė neslėpė, kad po tokios pertraukos grįžti gyventi į Kauną, iš naujo jį prisijaukinti ir užsiimti veikla įtraukiančią vietos bendruomenę, buvo vienas beprotiškiausių jos sprendimų. Vis dėlto rizika pasiteisino.

"Labai džiaugiuosi tuo, ką pavyko pasiekti. Ypač tais šiltais žmogiškaisiais ryšiais, – vietinių geranoriškumu ir atvirumu stebėjosi menininkė. – Tikėjausi negatyvių reakcijų – juk daugeliu atvejų lindau į privačią erdvę. Didžiulei mano nuostabai, žmonės spinduliavo pasitikėjimu ir buvo dosnūs savo laiko, istorijų, nuotraukų. Mane labai nustebino toks pozityvumas."

Viso pokalbio metu pozityvumu spinduliavo ir pati Evelina. Šypsena nesitraukė nuo jos veido, o laisvi rankų mostai ir platūs žingsniai, matuojantys miegamojo rajono grindinio plyteles, kuždėjo apie sielos ramybę. Taip, gimtuosiuose Šilainiuose ji jaučiasi sava, tačiau dar reikia metų, kad tokia pat artima pasijaustų ir kitiems miesto kampeliams.

"Sau nusistačiau tokį terminą – treji metai", – akimis matuodama VIII forto tolius, po kuriuos ne kartą vaikščiojo ir su vietos gyventojais, ir su svečiais iš užsienio, menininkė lenkė pirštus ir vardijo tolimesnius tikslus.

Čia gera grįžti

Apie Šilainius ji esą nemažai papasakojo nuotraukomis, meniniais performansais ir kūrybinėmis dirbtuvėmis, dabar, anot Evelinos, atėjo metas versti kitą puslapį. Neseniai pasitraukusi iš komandos "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022", kurioje pastaruosius pusantrų metų kuravo bendruomenių programą, Evelina kryptingai tęsia kūrybinį darbą Šilainiuose.

"Namų darbai atlikti dideli, dabar tikslas yra apčiuopiami, tvarūs, kūrybiški darbai, atliepiantys šilainiškių poreikius. Tik įsivaizduokite, Šilainiuose, kuriuose gyvena kelios dešimtys žmonių, yra tik viena nekomercinė vieta, kur jie gali susitikti", – apie vietos biblioteką kalbėjo menininkė. Yra dar ir nedidukas parkas, tiesa, jis šuo metu tvarkomas. Yra ir Sargėnų dvaras su savo dramatiška istorija. Kalbama, kad 1831 m., po nepasisekusio Kauno puolimo, rusai padegė dvaro pastatą su visais jame buvusiais žmonėmis.

"Dabar Sargėnų dvaro parkas apleistas. Žmonės vedžioja šunis, o vaikai slepiasi nuo tėvų", – lengvu žingsniu VIII forto teritorija žingsniavo pašnekovė ir džiaugėsi, kad ši vieta vis dažniau tampa vietinių traukos objektu. Antai jau ir šiemet čia vyko du kultūriniai renginiai – poezijos skaitymai ir garso menininkės rezidencija.

"Smagiausia tai, kad šiuos renginius inicijavau ne aš. Šia vieta, kaip neatrasta galimybe, pasinaudojo kūrybininkai", – forto patrauklumą vertino pašnekovė.

Tuo metu visus tuos, kurie vis dar mano, kad Šilainiai – pilkas, niūrus ir nesaugus, menininkė kviečia šį miegamąjį rajoną pažinti ne iš policijos suvestinių ar reportažų žiniose, o per savus potyrius.

"Šilainiai juk tokie nuostabūs, – rudens spalvomis besidažančio rajono gaivą į plaučius traukė E.Šimkutė. – Čia esu laiminga ir taip, po visų kelionių Šilainiai yra ta vieta, kur visuomet gera grįžti."

GALERIJA

  • Harmonija: Šilainiai – vieta, kur išsilaisvina E.Šimkutės siela.
  • Londoną iškeitė į Šilainius ir svajoja apie žemės lopinėlį šalia senjorų daržų
  • Apčiuopiama: menininkės archyvuose apstu jos ir bendraminčių darbų, įamžinusių Šilainių veidą.
Rašyti komentarą
Komentarai (11)

Ewa

Jeu gereu kad an mus dirbtu te an useniecu dirbo o ce gereu tegu an mus dirba aisku gereu.kam ty vergaut.

Skaitytoja

Linkiu Evelinai neišbarstyti savo entuziazmo ir nepalūžti gyvenimo verpetuose. Sėkmės jai!

Anonimas

Gerai jei jai gerai.... Nors ir keista.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS