IŠ MINISTRANTO – Į ARKIKATEDROS BAZILIKOS ZAKRISTIJONUS

Nuo vaikystės mintų kelių į bažnyčią Rokas Albertas Koženiauskas nepamiršo. Po trumpos, vos kelerių metų pertraukos buvęs ministrantas į Arkikatedrą baziliką grįžo kaip zakristijonas.

Kelias anksčiau už jus

"Susitikime 9 val. ryto. Jau būsiu po šv.Mišių", – nors Kauno arkikatedros bazilikos zakristijono Roko Alberto Koženiausko kvietimas pasirodė gana ankstyvas, susitikusi su juo, pasijutau visiška miegale.

Įprastai kauniečio diena prasideda gerokai prieš 6 val. ryto. Taigi, tuo metu, kai dalis mūsų verčiasi ant kito šono, Rokas Albertas rakina medines bažnyčios duris. Paruošia liturginius drabužius, kieliką, komuninę, monstraciją ir kitus šv.Mišioms reikalingus daiktus. Maždaug 10 val. Arkikatedros bazilikos zakristijonas kulniuoja į namus Pelėdų kalne, o prieš 17 val. ir vėl būna bažnyčioje. Raktus prie pagrindinių durų Rokas Albertas žvangina apie 22 val. Tiesa, būna, kad šventovę jis palieka ir kur kas vėliau. Antai, po Bernelių Mišių vyras namo grįžta tik apie 1 val. nakties. Tokiu ritmu jis gyvena jau 37 metus ir jaučiasi puikiai. Minčių, kad jaunystėje galėjo pasirinkti kitą kelią, nėra, kaip ir savaitę, dvi ar net tris besitęsiančių atostogų poreikio.

"O kam jos man? Kartu su žmona gyvename nuostabioje vietoje. Turime žemės lopinėlį, išsinešame kavos, arbatos. Paukščiai čiulba, saulė šviečia. Daugiau nieko ir nereikia. Nepasiilgstu ir Baltijos. Kažkada atostogavau Italijoje, todėl po Viduržemio jūros mūsiškės vanduo atrodo labai šaltas, – Kauno arkikatedros bazilikos zakristijonas skaičiavo, kad paskutinį kartą atostogavo 2002 m. – Kai turiu laisvo laiko, mėgstu važinėti dviračiu. O jei važiuoju į kokį kaimą ar bažnytkaimį, užsuku į vietos bažnyčią. Padėkoju už sklandžią kelionę."

Mama nepakluso mokytojai

Rokas Albertas gimė Kaune, senojoje žydų ligoninėje. Nuo vienuolikos metų ėmė patarnauti Kauno arkikatedroje bazilikoje. Užsimetęs baltą kamžą, o ūgtelėjęs – albą, paauglys talkino liturgijos apeigose – smilkė smilkalus, skambino varpeliais, plovė kunigo rankas.

"Manęs niekas nevertė būti ministrantu. Į bažnyčią ėjau savo noru. Mama palaikė tokį mano sprendimą, nors paskutinėje klasėje ir buvo pakviesta į mokyklą klasės auklėtojos. Ši pasakė, kad jei dalyvausiu Velykų procesijoje – mokyklos nebaigsiu", – nors mama apie pokalbį sūnui nieko nepasakojo, Rokas Albertas suprato, kad be priežasties ji nebūtų ėjusi į mokyklą.

Kaip baigėsi pokalbis su klasės auklėtoja? Vaikinas tų metų pavasarį Velykų procesijoje dalyvavo. Išlaikė jis ir fizikos egzaminą, kuriuo gąsdino pedagogė. 1979 m. buvo pašauktas į sovietinę armiją. Grįžęs iš jos sumainė aukso žiedus su savo mylima Albina, įsidarbino Adelės Šiaučiūnaitės trikotažinio gamybinio susivienijimo įmonėje "Silva", o dar po dvejų metų, gavęs klebono kvietimą, tapo krikščioniškos bendruomenės tarnautoju.

"Zakristijonas yra bažnyčios tarnas, tarsi bažnyčios ūkvedys, o jo pareigos – ne tik padėti kunigui per šv.Mišias", – svarbiausia reikalavimas zakristijonui, anot R.A.Koženiausko, mylėti Bažnyčią. Jis privalo būti tikintis katalikas, išmanyti Šventąjį Raštą, žinoti liturginių pamaldų tvarką, įvairias apeigas ir ceremonijas. Bažnyčios tarnas turi būti geraširdis, pareigingas, tvarkingas.

"Ir optimistas! Tai padeda išlikti jaunatviškam", – praėjusiais metais atšventęs šešiasdešimties metų jubiliejų, zakristijonas buvo akivaizdus savo ištartų žodžių pavyzdys. Net ir sužinojusi tikrąjį jo amžių, norėjau nurėžti mažiausiai dešimtį metų.

Įkūrė klubą

Ne vienus metus pats patarnavęs dvasininkams, 1983-iaisiais zakristijonas Rokas Albertas įkūrė klubą "Ministrantas". Pradžioje veikęs tyliai, 1999 m. pastarasis išėjo į viešumą ir suvienijo bent kelias Kauno arkikatedros bazilikos ministrantų kartas, pradedant pirmuosius žingsnius žengiančiais jaunuoliais, baigiant gyvenimo patirtimi besidalijančiais patarnautojais.

"Dabar jaučiamas šioks toks štilis. Tikslaus skaičiaus nepasakysiu, nes tokios statistikos nevedame. Klubo nariais tampa visi katedros ministrantai, – bažnyčios muziejuje, spintoje už stiklo, R.A.Koženiauskas suskaičiavo mažiausiai keliasdešimt dvasininkų pagalbininkų portretų nuotraukoje ir pirštu bakstelėjo į savo atvaizdą. – Ministrantais taip pat buvo mano sūnūs Vitalis ir Laurynas. Į bažnyčią jų niekas varu nevarė. Toks buvo jų pačių sprendimas, todėl prieš visas sekmadienines Mišias vis prašydavo, kad nepamirščiau jų pažadinti."

Jau keliasdešimt metų gyvuojantis klubas turi savo vėliavą, ministrantų veikla neapsiriboja tik šv.Mišiomis. Jie mokosi katekizmo, dalyvauja rekolekcijose, rengia susitikimus su hierarchais ir įdomiais žmonėmis, dalyvauja šventiniuose renginiuose, popietėse, vaidinimuose. Dalyvauja ekskursijose, vasaros stovyklose, susitikimuose su kitų parapijų jaunimu. Kasmet švenčia Šv.Tarizijaus, ministrantų globėjo, dieną.

"1999-aisiais kartu su ministrantais Kryžių kalne pastatėme kryžių. Pradėjome leisti leidinį "Ministrantas", – kartą per mėnesį leidžiamas laikraštis, kurio redaktoriumi yra pats zakristijonas, tikintiesiems dalijamas nemokamai. – Aš nedaugžodžiauju, tačiau sėdėti ramiai sudėjęs rankų negaliu. Vis susigalvoju kokios nors veiklos."

Spalvas diktuoja laikas

Supažindinęs su ministrantų veikla, zakristijonas nusprendė surengti ekskursiją po bažnyčią, kur savomis rankomis iščiupinėjo kiekvieną komodą, spintą ir spintelę ir jų rankenas.

"O kaip kitaip, juk aš turiu paruošti liturginius drabužius kunigui", – žengęs arčiau masyvios medinės spintos, zakristijonas į save timptelėjo vieną iš stalčių. Po akimirkos iš jo ištraukė XIX a. raudoną arnotą, siuvinėtą aukso siūlais ir sveriantį mažiausiai kilogramą.

Žinoma, aš tikrai nesijaučiu ypatingas ar išskirtinis. Tiesiog dirbu savo darbą.

Arnotas siuvamas iš lengvai klostėmis krentančios medžiagos, o jo puošybai skiriama itin daug dėmesio.

"Skirtingu liturginiu metų laiku kunigai Mišias aukoja dėvėdami skirtingais drabužiais", – arnotų spalvų paletėje, anot zakristijono, dominuoja kelios pagrindinės: žalia, raudona, violetinė, balta arba auksinė.

Anksčiau per Vėlines ir pamaldose už mirusiuosius kunigai galėjo vilktis gedulingos juodos spalvos drabužius. Dabar šiomis progomis rekomenduojama dėvėti violetinės, atgailą ir liūdesį simbolizuojančios spalvos, drabužius. Žalia reiškia viltį, o žalius liturginius drabužius kunigai dėvi šiokiadieniais. Raudona spalva naudojama per Didijį penktadienį, Verbų sekmadienį, Sekmines, Šv.Kryžiaus šventę, apaštalų ir kankinių šventes. Ji simbolizuoja Šventąją Dvasią ugnies pavidalu, už Kristų pralietą kraują. Balta arba auksinė spalva, naudojama per šventes ir iškilmes, skelbia Kristų, prisikėlusį, išaukštintą ir viešpataujantį. Ji reiškia šlovę, džiaugsmą, tyrumą. Per adventą ir gavėnią naudojama violetinė reiškia atgailą ir laukimą. Visų stalčių zakristijonas neatvėrė, liturginių drabužių netraukė, tačiau pakvietęs į bažnyčios muziejų parodė dar vieną seną arnotą, siuvinėtą ne tik aukso, bet ir sidabro siūlais. Tada stabtelėjo prie keisto įrenginio – mogliaus. Pasirodo, medinėmis staklėmis anuomet buvo lyginami lininiai bažnytiniai drabužiai. Po tokios procedūros visi jie, pasak Roko Alberto, būdavo švelnūs ir minkšti tarsi šilkas.

Kaskart prieš šv.Mišias Rokas Albertas paruošia liturginius kunigo drabužius.

Skambina varpais

Akies kampeliu žvilgtelėję į pradinuko ūgio žvakides, nuo žemės vos atplėšiamą nešiojamą altorių, vyskupų mitras, dėl vykstančių darbų laikinai nukabintą amžinąją lemputę ir sidabrinę smilkalinę, šone palikę įspūdinguosius Kauno arkikatedros bazilikos vargonus, pakilome laiptais aukštyn – į Arkikatedros bazilikos bokštą. Ten Rokas Albertas papasakojo apie dar vieną darbą, kuris priskirtas zakristijono pareigybei.

"Iki karantino klebonas, aš ir pagalbininkas varpais skambindavome kiekvieną sekmadienį, likus pusvalandžiui iki vidudienio. Dabar tai darome vakare", – pasakojo bažnyčios ūkvedys.

Didžiausias ir svarbiausias, gausiai puoštas žalvarinis varpas sveria 2 464 kg. 1896-aisiais jis buvo nulietas Rusijoje, o caro metais atkeliavo į šventovę. Antrojo varpo svoris perpus mažesnis – maždaug 1,2 t, trečiasis sveria 518 kg, o mažiausias, Šv.Juozapo, varpas – 400 kg. 1896 m. jis taip pat nulietas Rusijoje. Visi varpai yra geros būklės, vienas sulaukė restauratorių rankos. Kitų atnaujinti artimiausiu metu tikriausiai nereikės.

Norint išjudinti galiūną virves turi tempti du žmonės. Rokas Albertas juokauja, kad per 37 metus priprato prie varpo ir į medines lubas besitrinančios virvės garso, todėl būtų keista, jei ausys nebegirdėtų tokios muzikos.

Žmonės tokie patys

Bėgant metams keitėsi ne tik šventovės šeimininkai, bet ir pačios bažnyčios vaizdas. Atkurtas autentiškas ankstyvojo laikotarpio stogas, kartu su juo sutvarkyta ir palėpė. Restauruotas didysis altorius, statytas dar 1775 m., pakeistos grindys. Bazilikoje suprojektuota ir įrengta adresinė gaisro aptikimo sistema su gaisro aptikimo temperatūrinio kabelio zonų moduliais, spinduliniais davikliais. Įrengta signalizacija. Pastaroji čia atsirado po vagystės, įvykusios prieš keliolika metų. Į šventovę prasibrovę ilgapirščiai tąkart išplėšė aukų dėžutes ir išnešė paauksuotus keraminius indus. Kelis smulkius vagiliautojus yra tekę pričiupti ir Rokui Albertui.

"Rotušės aikštėje, šalia bažnyčios, yra keli naktiniai klubai. Būna, kad išgėrę asmenys elgiasi neadekvačiai, bet sudrausmini, ir viskas", – R.A.Koženiauskas džiaugėsi, kad piktavalių savo tarnystės metais sutiko ne tiek ir daug. Didžioji dalis lankytojų yra palankūs Bažnyčiai. Vieni čia užsuka tada, kai nebelieka tikėjimo žmonėmis, kiti šventovės slenkstį mina nuolat. Dažniau besilankančius Rokas Albertas atpažįsta iš veidų, žino kai kurių jų vardus, todėl nenuostabu, kad ir su Arkikatedros bazilikos zakristijonu žmonės sveikinasi gatvėje.

"Žinoma, aš tikrai nesijaučiu ypatingas ar išskirtinis. Tiesiog dirbu savo darbą", – už tokią galimybę R.A.Koženiauskas dėkojo Dievui.