NEREGĖS MAMOS AKYS – DVI DUKROS

Ji neregė nuo vienuolikos metų. Jos vyras mirė prieš trejus metus. Dabar ji bedarbė, auginanti devynerių metų Inesą ir šešerių metų Laimintą. 50 metų Živilė Petrauskienė šypsosi: "Jau išmokau gyventi nematydama ir nedejuodama. Gyvenimas – tai pamokos ir nuotykis."

Nebijokime neregių

"Netrukus baigsiu, užeikite į virtuvę", – pradariusi daugiabučio duris Kaune, J.Basanavičiaus gatvėje, Živilė vėl puolė ant grindų ir drėgnu skuduru baigė plauti vestibiulį.

Po akimirkos judri jaunatviška moteris, ištiesusi rankas, vikriai pripylė vandens į arbatinuką ir iš spintelės paėmė tris pakelius arbatos.

"Asmens dokumente įrašyta 50, tačiau jaučiuosi tarsi 35 metų", – nusijuokė moteris, neseniai grįžusi iš sąmoningumą propaguojančio festivalio "Debesų pieva", kuriame buvo pakviesti apsilankyti ir neregiai bei silpnaregiai.

Prieš vykdama į Molėtų rajoną Živilė kartu su dukromis iš ketvirto aukšto nusitempė beveik 20 kg svorio lagaminą ir didelį krepšį. Nuvažiavo į stotį, po to – į Molėtus, kur jas jau pasitiko organizatoriai ir nuvežė į miške vykusį festivalį.

"Ačiū jiems, nuostabiai praleidome laiką, sutikome angelų mums siųstų žmonių, – susigraudino moteris. – Dažnai regintieji mūsų vengia ir netiesiogiai atstumia. Jie turbūt mano, kad sukursime daug problemų ir nuolat reikės šokinėti aplink mus. Nereikia mūsų bijoti, vengti ir ignoruoti."

Živilė atsiduso prisiminusi, kaip kartais atveda dukrą į baleto būrelį. Kitos moterys bendrauja tarpusavyje, įsijungia į pokalbį ir ji. Deja, išgirdusios, kad ji neregė, pašnekovės dažniausiai atsitraukia.

Arba jai apsilankius darželyje pasiūlo atsisėsti dažniausiai tik auklėtoja, pavaduotoja, o kitos moterys tyli.

"Keista, nes jos dar jaunos. Sunku mums įsilieti į reginčiųjų kolektyvą, – nepiktai pripažino Živilė. – Dažnai jaučiuosi tarsi būčiau kitos rūšies."

Dažnai regintieji mūsų vengia ir netiesiogiai atstumia. Jie turbūt mano, kad sukursime daug problemų ir nuolat reikės šokinėti aplink mus. Nereikia mūsų bijoti, vengti ir ignoruoti.

Šoko nepatyrė

Raudonos ir žalios lemputės. Toks paskutinis buvo jos regėtas vaizdas prieš operaciją ligoninėje.

Ji įprato ilgą laiką praleisti ligoninėse, pas gydytojus, o jos gyvenimo neatsiejama dalimi tapo vaistai.

Nuo gimimo glaukoma sirgusi Živilė iš viso iškentė vienuolika operacijų. Nuo vienuolikos metų ji visiškai nemato.

Tiesa, pamena labai daug vaizdų. Gamtą. Geltonus viščiukus, prie namų pasodintas ryškias alyvas, erškėtrožes, drugelius ir žiogus – jie buvo mergaitės draugai.

"Apakusi nepatyriau šoko, nes tai neįvyko staiga, – prisipažino Ž.Petrauskienė. – Šokas ištinka suaugusiuosius, kurie staiga praranda regėjimą."

Ji jau seniai susitaikė su neregyste ir mato rankomis, klausa, uosle.

Tiesa, jai sunku vaikščioti duobėtais šaligatviais ypač lietingomis rudens dienomis.

"Išeinu iš namų švari, – pasakojo Živilė, – bet būna, prie laiptinės duobėse prisemiu batus ir važiuoju į miestą šlapiomis kojomis. Balas stengiuosi aplenkti, bet ne visada pavyksta, ypač, kai jų daug."

Mėgsta nuotykius

Dabar jos akys – devynerių metų Inesa ir rugpjūtį septintąjį gimtadienį švęsianti Laiminta. Dvi dukrelės.

Kai vyresnėlei Inesai buvo dveji, o ji laukėsi mažosios, abi apsiaudavo botus ir eidavo taškytis balose.

"Noriu, kad dukros išgyventų visavertę vaikystę, augtų sąžiningos, sąmoningos. Joms dažnai kartoju: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi, – kalbėjo Ž.Petrauskienė. – Stengsiuosi dažniau kartu su dukromis pabuvoti dvasiniuose renginiuose. Jas galiu tik švelniai pastūmėti, padėti, bet gyvenime jos turi rasti savo kelią."

Dukros jau įprato prie mamos negalios. Jos dažnai eina kartu: viena – dešinėje, kita – kairėje pusėje.

Pirmą kartą be baltosios neregių lazdelės Živilė iki parduotuvės išėjo, kai vyresniajai dukrai buvo ketveri. "Iš pradžių ji vesdavo mane į stulpą, – nusijuokė moteris. – Kai jai suėjo šešeri, jau išmokome vaikščioti kartu. Ir mėgstame nuotykius."

Todėl jos dažnai sėda į autobusą ir važiuoja į Vilnių pas pusseserę ar į kitą miestą. Iš pradžių dukros nepažindavo skaičių, tačiau netrukus jau žinojo, kur ir kada važiuoja viešasis transportas.

"Kai būdavo neaišku, padėdavo žmonės, – teigė Živilė. – Tiesa, jos dar nemoka detaliai pasakoti, kas, kaip atrodo aplink. Ko negaliu paliesti, noriu pamatyti žodžiais. Žinau, kad pastatė vieną ar kitą stiklinį pastatą, sutvarkė dalį Laisvės alėjos, tačiau ten su dukromis einame greičiau. Draugės man papasakoja vaizdingiau ir išsamiau. Tiesa, su dukromis puikiai praleidome laiką Kauno dienose, kai liesdama galėjau apžiūrėti dirbinius iš molio, drožinius iš medžio."

Mama, tu ne durnė

Mama dukroms negaili komplimentų. Inesa – meniška, jai patinka gamta, grožis, ji lipdo, piešia ir gražiai dainuoja.

"Ir išsiblaškiusi", – vardydama dukros savybes nusijuokė Živilė.

"Antroji – emocingesnė, triukšmingesnė kaip ir aš, – kalbėjo moteris. –  Laiminta mėgsta šokti, turi nuostabią atmintį, klausą, puikiai atsimena ir deklamuoja eilėraščius."

Kaip jos priėmė mamos neregystę?

Natūraliai. Pirmą kartą klausimas apie tai kilo, kai darželyje, paruošiamojoje klasėje, Inesai dvi mergaitės pasakė, kad jos mamos baisios akys.

"Žinau, kad mano akys nėra estetiškai gražios. O tąkart pamiršau užsidėti akinius, – savo akis Živilė slepia dėl reginčiųjų. – Bet tos dvi mergaitės neturėjo mamos. Todėl suprantu, kad Inesą erzino iš ilgesio. Jos nori turėti mamą. Net ir su tokiomis akimis."

Laiminta tik neseniai suvokė, kad mama neregė. "Ką čia kalbate nesąmones?! Mano mama mato!" – atrėždavo ji darželyje.

"Paaiškinu ir kitiems vaikams, kad mano akytės serga ir nieko nematau, o saulės akiniai – papuošalas, – nusijuokė moteris. – Dabar jau ir dukros retkarčiais pajuokauja ir vaikšto pasiremdamos lazdele, užsimerkusios. Jos mano akys. Beje, Laimintos ir klausa jau geresnė nei mano, nes praėjusiais metais patyriau ausų uždegimą."

Živilė šyptelėjo prisiminusi, kaip neseniai parlėkė dukros ir pasiguodė, kad kiti vaikai jų mamą pavadino durna boba, nes apsiniaukus ji vaikščiojo su saulės akiniais.

"Bet, mama, tu ne durnė! – išrėžė Inesa.

"Inesa, tu žinai šią paslaptį, o jie dar nežino", – paaiškino vyresniajai dukrelei neregė.

Živilė prisiminė festivalyje "Debesų pieva" su dukromis skaitytą knygą apie kurčią indėnų berniuką, kurį visi laikė kvailiu, jo šalinosi. Bet jį priėmė genties vadas. Berniukas staiga pradėjo girdėti, išmoko kalbą ir vėliau labai daug pagelbėjo gentainiams.

"Ne viskas gyvenime yra taip, kaip žmonėms atrodo, – tarė Ž.Petrauskienė. – Dažnai tai tik tavo požiūris, kuris remiasi tuo, kas yra tavo viduje."

Skausmą paleisti sunku

Dienos šviesą regintis Živilės vyras išėjo į kitą pasaulį prieš trejus metus. Po dešimties gyvenimo kartu metų.

Živilė neslepia, kad tai – labai skausminga tema.

"Ne tas žodis, kaip buvo žiauru. Jaučiau ir begalę skausmo, pykčio, kaltės, tuštumos, – atsiduso moteris ir nusijuokė: – Sunku iškart paleisti, tai vyksta pamažu. Tačiau jau išmokau nedejuoti. Turbūt gavau tokią pamoką, nes, kaip festivalyje sakė lektorė  aktorė Adrija Čepaitė, buvau bjauri boba."

Išgirdusios, kaip mama pasakė apie save, devynmetė Inesa ir šešiametė Laiminta apstulbo, nusijuokė ir choru tėškė: "Bjauri?! Kokia ji bjauri?! Parašykite, kad jos dukros bjaurios, o ji nuostabi mama!"

Nuostabi mama, kepanti skaniausius pasaulyje tortus ir kurianti įvairius rankdarbius, dabar bedarbė. Beveik šešiolika metų ji atliko gydomąjį masažą – pastaruosius 8,5 metų dirbo Šilainių poliklinikoje.

"Puikus kolektyvas, labai šauniai sutarėme, – gyrė kolegas Živilė. – Tačiau nemokėjau naudotis kompiuteriu, o kai grįžau po motinystės atostogų, jais naudotis jau buvo privaloma. Paprašiau, kad integruotų neregiams pritaikytą JAWS programą. Savarankiškai su kompiuteriu jau nebūčiau susitvarkiusi, dabar, beje, lankau kompiuterio programos kursus ir šauniai sekasi."

Ji pastebi, kad žmonės, nesusidūrę su neregiais, mano, kad su jais laukia krūvos problemų, nes neva neregintysis savarankiškai nenueis net į tualetą. Tačiau jau po savaitės Živilė žinojo, kur ir kaip važiuoti į darbą, kur jos kabinetas, kur padėtas kiekvienas daiktas.

Dėl to, kad neranda darbo, moteris nekaltina kitų. "Turbūt turi įtakos ir didelis nedarbas Lietuvoje. Be to, esu neregė, akys nepatrauklios, žmonės nežino apie mūsų galimybes", – atsiduso Ž.Petrauskienė ir nutilo.

Apkeliautų pasaulį

Kas jai yra tyla? Atsipalaidavimas. Kai nereikia skubėti. Kartais, kai pavargsta nuo garsų, Živilė mėgsta dirbti, gaminti valgyti tyloje.

Maloniausias garsas? Vaikų juokas. Kvapas? Visi gamtos kvapai. Ypač žydėjimo. Pavasaris, kai viskas sužydi, Živilei gražiausias metų laikas.

Kas jai yra meilė? Viskas. Bet dabar meilės ji bijo.

Nors meilės jos širdyje daug. Jai gaila visų našlaičių, ji dirbo senelių slaugos ligoninėje, mielai po darbo nuvažiuodavo jiems nupirkti braškių. Moteris jaučiasi laiminga, galėdama padėti kitiems žmonėms.

Aš jas matau! Kai gimė, apčiupinėjau pirščiukus, netgi blakstienas. Joms kerpu nagus, plaukus, matau, kaip jau apšiurę plaukų galiukai. Nematau tik jų akių.

"Labai gera, kai gyveni ne tik sau", – tuomet dainuoja jos siela.

Kas jai yra laimė? Santarvė ir harmonija. Šeimoje. Su kitais ir su savimi.

Kas jai yra lytėjimas? Liesti dukrų plaukus, šukuoti, pinti kasas.

Ką jai reiškia nematyti dukrų? "Aš jas matau! Kai gimė, apčiupinėjau pirščiukus, netgi blakstienas. Joms kerpu nagus, plaukus, matau, kaip jau apšiurę plaukų galiukai, – šypsojosi Živilė. – Nematau tik jų akių."

Jei ji galėtų regėti, pirmiausiai norėtų pamatyti dukrų akis. Ir jų piešinius.

"Saugau visus. Jos man parodo piešinius, pavedžioja pirštu kontūrus, bet norėčiau pamatyti visumą, – moters akyse nušvito ašaros. – Ir dar. Kartu su jomis apkeliauti visą pasaulį."