Šimtmečio belaukiant: Pakapių „grinčia“ – reliktas ir simbolis | KaunoDiena.lt

ŠIMTMEČIO BELAUKIANT: PAKAPIŲ "GRINČIA" – RELIKTAS IR SIMBOLIS

Kitąmet ruošiamės švęsti Valstybės atkūrimo šimtmetį, o 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. O kokia kultūrinė aplinka supa šią sostinę?

Šioje aplinkoje neabejotinai svarbus Lietuvos liaudies buities muziejus (LLBM). Juolab jame ir miestas turi savo paminklą – namą iš Kauno pakraščio su išskirtinio grožio durimis ir čia įkurta manufaktūros parduotuve. Apie tai "Santaka" jau rašė 2015 m. spalio 30 d.

Kaimo vaidmuo

Dvidešimt nepriklausomos Lietuvos metų pirmuoju smuiku griežė Kaunas – laikinoji sostinė, tačiau tarpukario Lietuva – ne tik Kaunas. 2002 m. išleistas Lietuvos istorijos vadovėlis teigia: 1939 m. 77 proc. visų gyventojų gyveno kaime. Vyraujanti Lietuvos ekonomikos šaka buvo žemės ūkis. Lietuva tuomet daugiausia eksportavo sviestą, mėsą ir linus. 1939 m. linų plotai siekė beveik 100 tūkst. ha, tuo laiku įsikūrusiems "Pienocentrui" ir "Maistui", naujoms skerdykloms ir cukraus fabrikams žaliavas tiekė gyvenantieji ir triūsiantieji tokiuose pastatuose ir tais darbo reikmenimis, kurių analogai – muziejuje saugomi objektai. Dalis jų – vienetiniai (pvz., tiltinė linų mynimo mašina).

Dauguma Vasario 16-osios akto signatarų buvo valstiečių vaikai, tik keturi kilę iš bajorų ir du – gimę miesteliuose. Nėra gimusio Kaune ar Vilniuje. Jų amžius – 30–50 metų, vyriausias – 67-erių, jauniausias – 24-erių. Gimę 1851–1894 m., tad augę kaime LLBM atspindimu laikotarpiu ir panašiomis buitinėmis sąlygomis. Kas paneigs tų metų svarbą asmenybės ir vertybinių nuostatų susiformavimui? Savanoriais ginti nepriklausomybės išėjusieji – turbūt daugelis jaunesni, bet iš tos pačios aplinkos.

Muziejuje įkurta miestelio – tarpininko tarp miesto ir kaimo – ekspozicija liudija apie tarpukario Lietuvos miestelėnų buitį. Miestelis, kuriame įkurdintas ir namas iš Kauno, pastaraisiais metais garsinamas atidarant vis naujus įdomius interjerus ir pritaikomus įvairiems renginiams. Jei jau paminėjome signatarus, tai du kilę iš miestelių, anuomet atrodžiusių labai panašiai į muziejinį: Mykolas Biržiška – iš Viekšnių, Pranas Dovydaitis – Višakio Rūdos.

Netolimų apylinkių kaimuose gyventa būstuose, panašiuose į Pakapių grinčią, kad ir statytą dar užpraeito amžiaus pabaigoje. O kas ta Pakapių grinčia, spėju, žino nedaugelis. Ir ne tik todėl, kad, keliaujant įprastiniu maršrutu nuo centrinės muziejaus įeigos, ji labiausiai į dešinę nutolusi, prieš pat ūkinį kiemą. Tiesa, lengvai pastebima išskirtinai boluojančiu kaminu – vieninteliu tokiu ekspozicijoje. Greitai pasiekiama tik nuo ūkiniu vadinamo įvažiavimo, pasukus "prieš eismą" – į kairę.

Nors į muziejų perkelta viena pirmųjų – 1969 m., ilgą laiką eksponuotas tik jos eksterjeras, o nuo 2005 m. – ir interjeras, bet ne visiems – tik edukacinių užsiėmimų dalyviams.

Kodėl kauniškiams apie ją svarbu priminti, kai gryčia – viena iš beveik 150 pastatų, perkeltų į muziejų ir saugomų jame, viena iš 24 gyvenamųjų namų ir viena iš dešimties aukštaitiškų? Turbūt jau supratote – ji vienintelė gryčia iš Kauno rajono, iš Pakapių kaimo.

Už durų – istorija

Pabiros iš Pakapių kaimo ir grinčios istorijos. Tai Babtų seniūnijos, pavadinkime, pasienio kaimas. O tas pasienis – tarp Kauno ir Kėdainių rajonų, važiuojant keliu Babtai–Labūnava–Kėdainiai. Ties pat išvaizdžiu mediniu rajonų riboženkliu, už kurio matyti raudonuojantis Labūnavos dvaro bokštas, pasukus į dešinę.

Atstumas nuo Pakapių kaimo iki Josvainių miestelio, iš kurio į muziejaus Žemaitijos sektorių perkelta karčema, – 8 km. Iki Kėdainių šiek tiek daugiau – 14 km. Paskutinė perkeltosios grinčios (taip tarmiškai šioje vietovėje vadintas aukštaitiško tipo gyvenamasis pastatas) savininkė Ona Šatienė, atitekėjusi į kaimą 1911 m., muziejininkams pasakojo, kad ten, kur ji apsigyveno, seniau buvęs kompaktinis (vadinamasis gatvinio kaimo tipas, atsiradęs Lietuvoje po XVI a. vykdytos Valakų reformos) 20 sodybų kaimas. Tik du kaimo gyventojai buvo valakininkai, t.y. turintys po 20 ir daugiau hektarų.

Pusininkų (turinčių po 10 ha) buvo keturi, kiti valdė po trečdalį ar ketvirtadalį valako. Šeimininkės uošvis turėjo trečdalį – jis su dviem broliais buvo pasidalijęs valaką. Dirbdamas vežiku Labūnavos dvare (nuo senų laikų dvaras priklausė Zabieloms – giminei, kurios kitas – Aristavėlės dvaras iš Kėdainių rajono – atkurtas muziejuje), Šatas įstengė pasistatyti geresnį gyvenamąjį namą ir sodybos trobesius.

Statybos vyko XIX a. antrojoje pusėje. Tačiau namas statytas ne iš karto: iš pradžių tik kasdienė pusė – grinčia su priemene ir kamara, seklyčiai pritrūko pinigų. Prasigyvenęs prisistatė seklyčią. Ši aplinkybė paaiškina vieną iš pastato savitumų, lėmusių jo perkėlimą į muziejų. Paprastai aukštaičių vidutiniokų gryčios su seklyčiomis, jas statant jau iškart su dviem kapitalinėmis sienomis, būna padalytos į tris lygias patalpas: gyvenamąją – gryčią, priemenę ir šventinę – seklyčią. Grindis seklyčioje sudėjo už pinigus, gautus pardavus arklį. Šatų namas tuomet kaime buvo laikomas geru.

Jų sodyba buvo ketvirtoji žiūrint nuo Labūnavos pusės. Sodyboje dar buvo svirnas, tvartas ir klojimas. Keliant namą į muziejų, klojimo jau nebuvo, kiti pastatai, kaip teigė savininkė, statyti maždaug tuo pačiu metu, į muziejų nebuvo perkelti.

Muziejuje Pakapių sodyba sukomplektuota iš dviejų pastatų: aprašomosios grinčios ir klėties, perkeltos į muziejų vėliau, 1978 m. iš Svidenių kaimo, Kupiškio rajono. Klėtis statyta maždaug tuo pačiu laikotarpiu (1868 m.) ir atitinka turtinę gryčios padėtį bei regioną. Tokia praktika, komplektuojant sodybas muziejuje, taikyta dažnai. Unikali žemaičių Dirgalio sodyba – visi septyni pastatai įsigyti iš vieno savininko.

Šeimininkės uošvis mirė prieš jai čia ateinant, o anyta, būdama 90-ies, – 1930 m. Tuo metu pagal nepriklausomos Lietuvos vykdomą žemės reformą kaimas buvo skirstomas į vienkiemius. O.Šatienė ištekėjo 1911 m. už jauniausio Labūnavos dvaro vežiko, stačiusio grinčią, sūnaus, paveldėjusio tėviškę su 7 ha žemės. Pati kilusi iš netoli esančio Vilkėnų kaimo, kuris taip pat buvęs kompaktinis. Jame gyvenę 25 ūkininkai – valakininkai. Kai 1930 m. Pakapių kaimą skirstė į vienkiemius, pas Šatus gyveno matininkas ir šeimininkų prašymu paliko kaimavietėje. Bet užtat jiems 3 ha sumažino žemės kiekį: atmatavo ne 7, o 4 ha.

Įveikusi laiką

Namas, nusprendus jį kelti į muziejų 1969 m. tuomečio Architektūros skyriaus vedėjo Leonardo Lekavičiaus nuomone, tipiškas Aukštaitijai, Vidurio lygumai. Iki tol jis niekuomet nebuvo remontuotas, neperstatytas. Atlikti nedideli pertvarkymai: perstatyta kasdienės pusės krosnis ir šioji pusė pertverta lentine siena, uždėtos lubos priemenėje (XIX a. aukštaitiškoms gryčioms būdingos priemenės be lubų). Tai vienas pavyzdžių, kaip lėtai kito buitis Lietuvos kaime, nepriklausomai nuo istorinių peripetijų.

Prieš namą keliant į muziejų, pastebėta, kad jo statybinė medžiaga gerai išsilaikiusi. Šeimininkė tai, kad jis taip gerai išsilaikė, aiškina vietos, kurioje jis stovi, sausumu. Gryčioje, net vandenį paliejus, jis tuoj dingstąs, susigeriąs į aslą. Šluojant kylančios didelės dulkės. Gera pastato būklė – svarbu pasirenkant jį perkelti, bet ne svarbiausia.

Taip ir Pakapių grinčia – išsiskiria iš dešimties čia perkeltų aukštaitiškų namų ir liudija apie vietovės, kurioje ji stovėjo, statybos standartus.

Kiekvienas muziejaus pastatas unikalus, skiriasi nuo kitų, bet vietovėje, kur jis anksčiau stovėjo, panašių būta šimtai. Tad kiekvienas čia saugomas yra paminklas daugeliui ligi šiol neišlikusių. Taip ir Pakapių grinčia – išsiskiria iš dešimties čia perkeltų aukštaitiškų namų ir liudija apie vietovės, kurioje ji stovėjo, statybos standartus.

Išskirtinumai – ne tik minėtas planavimas (mažesnė priemenė), bet ir šildymo sistemos įranga – abiejų krosnių (duonkepės grinčioje ir stačiamalkės seklyčioje) dūmtakiai sueina į vieną kaminą bei puošyba – subtiliai, skirtingai abiejuose pastato galuose dekoruoti langai.

Įkvėpta gyvybės

Ir muziejuje išgyventi skirtingi etapai. Dažnas lankytojas, vaikščiodamas po ekspoziciją, turbūt pastebi ir netgi pasipiktina, kad pastatai, ypač ūkinės paskirties, atrodantys kaip eksponatai, yra uždaryti. Daugelis jų atstoja saugyklas kitiems eksponatams.

Panaši dalia iš pradžių teko ir mūsų aprašomam. Perkėlus į muziejų, grinčia naudota ūkio reikmėms: čia buvo daug kas sandėliuojama, stovėjo stalių darbastaliai. Galbūt lėmė vieta prie pat ūkinio kiemo. Pavaduotojas informacijai ir muziejininkystei dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas pamena, kad Pakapių grinčioje buvo numatyta įrengti puodžių dirbtuves.

Atėjus edukacijos bumui, įrengtas interjeras, pritaikytas vesti edukacinius užsiėmimus žiemą, kai kitos ekspozicijos uždarytos ir jose šalta. Interjero ekspozicija kurta specialiai edukaciniam užsiėmimui "Vestuvės", kuris dar nuo 2000 m. vasarą vestas aukštaičių kupiškėnų gryčioje, o žiemą – šildomoje žemaičių Kartenos troboje. Tačiau žiemą nusigauti iki Žemaitijos sektoriaus ne taip lengva, dar sunkiau, dažniausiai jau sutemus, atrasti kelią atgalios. Tad 2005 m. pabaigoje įrengtas šventinis interjeras nuošalesnėje, bet patogiai nuo ūkinių vartų pasiekiamoje Pakapių grinčioje. Čia įvesta elektra, krosnys pritaikytos patalpoms šildyti.

Interjeras puikiausiai pritiko ir kitam, nuo 1990 m. vestam užsiėmimui – "Atvažiavo Kalėda". Jau tų pačių metų gruodį grinčia suklego nuo vestuvininkų ir moksleivių.

Nenustebinsiu parašydama: namas, kaip ir žmogus, laikui bėgant, keičia pavidalus, išgyvena įvairius etapus, tarpsnius. Tačiau suklustume išgirdę, kad jam sugrįžo jaunystė. Pritaikius pastatą edukacinei veiklai, čia nuolatos skamba jaunatviškas klegesys ir tai tęsiasi jau antrą dešimtmetį. Užsiėmimų temos susietos su vestuvių papročiais, tad dažniausi jos svečiai – jaunimas. Tiesa, būna ir išimčių, ypač malonių – sidabrines, auksines ir net geležines (65 metų) vestuves švenčiantieji.

Permainų iliustracija

Pakapiai muziejuje – savitos gyvenvietės dalis. Pakapių grinčia priklauso Aukštaitijos gyvenviečių kompleksui, kuriame eksponuojamas vienkiemis, gatvinio ir užusienio kaimų fragmentai. Vykdant Valakų (pavadinimas kilęs iš žemės vieneto pavadinimo) žemės reformą XVI a., daugelis valstiečių buvo perkelti į gatvinius kaimus, aplink kuriuos žemė buvo suskirstyta į tris (dažniausiai kuo taisyklingesnio keturkampio sklypo) laukus, įvesta trilaukė sėjomaina. Tik maža dalis kaimų liko reformos nepaliesti. Dažniausiai tai buvo smulkiosios šlėktos bajorkaimiai arba viduryje miškų užsilikę nedideli kaimeliai.

Valakinių gatvinių kaimų žemės pakraščiuose dažnai dėl topografinių sąlygų likdavo prie kaimų nepriskirti dirbamos žemės plotai, kuriuose buvo įkuriami stambesni vienkiemiai. Čia žemė nebuvo matuojama valakais. Iš jų vėliau susiformavo nedideli, kelių sodybų padriko plano kaimai, dar vadinami užusieniais. Tokie kaimai neturi aiškios sistemos, visi trobesiai sustatyti bendroje kaimui priklausančioje teritorijoje.

Muziejuje užusienį kol kas pristato dvi sodybos: mūsų aprašomoji Pakapių ir Mičiūnų (Kupiškio rajone, perkėlimo darbai – 1982 m.). Nuo 2008 m., pastarosios gryčioje pastačius tinkamą naudojimui duonkepę krosnį, visas muziejinis užusienis pritaikytas edukacinei veiklai. Planuota čia pastatyti trijų sodybų kaimą.

Kad neišnyktų vardai

Pastatas muziejuje – savitas paminklas vietovardžiui. Gryčia, kaip ir bet kuris kitas pastatas muziejuje, – ne tik materialaus paveldo paminklas. Ji gavusi tam tikra prasme atsineštinį vardą, t.y. pavadinta kaimo, iš kurio perkelta, vardu.

Nykstant kaimams, nyksta ir vietovardžiai. 1959–1989 m. iš Lietuvos gyvenamųjų vietovių sąrašo buvo išbraukta 5 600 kaimų ir viensėdžių pavadinimų. Lietuvoje yra 4 tūkst. kaimų ir viensėdžių, kuriuose nėra nei gyventojų, nei trobesių.

2017 m. birželio 5 d. Seime vyko konferencija, kurioje diskutuota apie išnykusių kaimų pavadinimų įamžinimą pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Konferencijos dalyviai paragino Seimą ir Vyriausybę sustabdyti kaimų ir viensėdžių vardų išbraukimo iš juridinių dokumentų procedūras bei priimti reikiamas įstatymų pataisas, leidžiančias oficialiai pripažinti vietovardžius Lietuvos nematerialiąja kultūros paveldo vertybe.

Pastatas ar sodyba muziejuje – tai ir būdas vietovardžiui išsaugoti, bene vienas geriausių paminklų vietovardžiui, nematerialaus kultūros paveldo vertybei. Laimei, Pakapiai – kaimas, kurio gryčia aprašoma, – dar tebegyvuojantis. Tiesa, demografiniai duomenys nedžiugina. Jei tikėtume Vikipedijos duomenimis, 1902 m. jame buvo 209 gyventojai, o 2011 m. – tik 27. Taigi per šimtmetį sumažėjo 86 proc. Tai irgi paskatinimas rašyti apie šį kaimą.

Įamžinta mene

Gryčia įamžinta ir kitais būdais. Elena Kniūkštaitė, viena žymiausių ir savičiausių Lietuvos tautodailininkių, dirbusi muziejuje keturis dešimtmečius restauratore, įamžino sodybą paveiksle "Paklydusi avelė" (2007 m.). Paveikslą kauniečiai galėjo matyti parodoje, vykusioje Kauno paveikslų galerijoje 2010 m., dabar jis – privačioje kolekcijoje. Tačiau paveikslas – jau antrinė tikrovė, perkurta kūrėjos vaizduotės.

Net dvi grinčios nuotraukos pateko į Venanto Mačiekaus ir Aleksandro Ikamo knygą "Tradicinis Lietuvos kaimas. Lietuvių etninės kultūros galvosūkiai". Vienoje jų vaizdas užfiksuotas taip, kokį jį mato lankytojas, keliaujantis muziejaus asfaltuotu maršrutu, kitoje – ypatinga detalė – puošniai dekoruotas seklyčios langas. Sodyba aprašyta ir muziejaus išleistuose leidiniuose (Rasa Bertašiūtė "Lietuvio sodyba", 2007 m.).

Žiūrėsiantieji vaidybinį filmą "Purpurinis rūkas", skirtą valstybės šimtmečiui (režisierius Raimundas Banionis), filmuotą 2017-ųjų rugpjūtį muziejuje, keliuose epizoduose turėtų atpažinti ir sodybą iš Pakapių. Sodyba ir seklyčios interjeras matomi filme "Lietuvio namai", sukurtame Lietuvos liaudies kultūros centro (dab. Nacionalinio) 2010 m.

Šios eilutės – dar vienas būdas prisidėti prie įamžinimo. Ir pagalbos šauksmas, nes visa tai niekada neatstos originalo. O jam gresia jei ne staigi, tai greita griūtis: prakiurusi namo, kaip ir dar kelių dešimčių muziejaus pastatų kepurė. Apie būtinybę adyti visuotinį turtą – LLBM pastatų stogus – žino ir vietinė vadovybė, ir visokios komisijos. Tik ar motais kam tradicinės kultūros lopšių kepurės, kai nacionaliniam simboliui – Gedimino piliai – slysta žemė iš po kojų?

Kol žinojimas per nesuskaičiuojamą grandinę virs konkrečiais veiksmais, negailestingas puvinio ir pelėsio ėduonis palaipsniui sieks vis žemesnio rąstų vainiko. Kol nesugraužė ligi pamatų, galbūt suskubtų pagalbon tie, kuriems vienas ar kitas pastatas tiesiogine prasme – ne tik geografiškai, bet ir kilme – artimesnis? Sutikime, nesvetima mintis "Ne mano daržas – ne mano pupos". Priminimas rašinėliu kauniškiams apie jų rajono statinį, saugomą Lietuvos liaudies buities muziejuje – bandymas priartinti ir "pupas", ir "daržą".

Archyvo dokumentai liudija apie grinčios stogo kapitalinį remontą 1975 m. Pakeisti grebėstai ir kartys, dengta nendrėmis, atliktas priešgaisrinis antiseptikavimas. Per paskutinį dešimtmetį keletą kartų iš dalies lopyta viršutinė stogo danga. Todėl plastikine juoda plėvele šis pastatas, kaip dalis kitų, kol kas dar "nepasipuošė", tačiau lietui lyjant ir iš vidaus gali stebėti graudų verkiančių sienų vaizdą.

Ar nebūtų prasminga ir telkianti veikla, jei dabartinis Kaunas ar kuri nors jo apylinkių bendruomenė pagal programos mintį "Šimtmetis – tai ne konkreti data, o gyvybingi praeities, dabarties ir ateities ryšiai, reikalingi sėkmės istorijai kurti" imtųsi iniciatyvos globoti savo krašto grinčią ir padiktuotų sektiną pavyzdį visai Lietuvai?

Kaunas, visais laikais išsaugojęs lietuvybės sergėtojo statusą, jį tik dar labiau sustiprintų, pirmasis imdamasis globoti vietinę gryčią, perkeltą į Lietuvos liaudies buities muziejų, kurioje tarpo tradicinė kultūra. Be to, ne visi rajonai juk tokiu išsaugotu paveldu ir pasidžiaugti gali (Lietuvoje, įskaitant ir miestus, yra 60 savivaldybių, o muziejuje tesaugomi 24 gyvenamieji namai, tiesa, pastatų iš viso yra apie pusantro šimto. Pakapių kaimui ypač pasisekė – jo vardu pavadinta viena iš 26 sodybų). Pasirūpinus, žiūrėk, ir nauja puiki vieta bendruomenių susiėjimui atsirastų.

2017 m. duomenimis, turime 1 800 kaimo bendruomenių. Nemažai jų – ir Kauno rajone. Gal net Pakapių kaime įsikūrusi? Kai muziejuje lankėsi Kėdainių rajono Kamėnų kaimo bendruomenė, labai ieškojo to paties pavadinimo gryčios – ir rado.

Ir vėl norisi grįžti prie Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo. Vyriausybės patvirtintoje minėjimo programoje akcentuojamos trys veiklos kryptys – pažink, švęsk, kurk – atspindinčios nuostatą, kad šimtmetis – tai ne konkreti data, o gyvybingi praeities, dabarties ir ateities ryšiai, reikalingi sėkmės istorijai kurti, o svarbiausias šimtmečio herojus – kiekvienas kuriantis Lietuvos žmogus.

Taip, tarpukario Lietuva dažnai suprantama kaip vadinamoji Kauno Lietuva. Nors Kauno Lietuva – ne tik Kaunas, vis dėlto laikinoji sostinė diktavo visai to meto Lietuvai ne tik madas. Ar nebūtų prasminga ir telkianti veikla, jei dabartinis Kaunas ar kuri nors jo apylinkių bendruomenė pagal programos mintį "Šimtmetis – tai ne konkreti data, o gyvybingi praeities, dabarties ir ateities ryšiai, reikalingi sėkmės istorijai kurti" imtųsi iniciatyvos globoti savo krašto grinčią ir padiktuotų sektiną pavyzdį visai Lietuvai? Jei net niekas iš paskos nepasektų ir pionieriumi Kaunas netaptų, krašto paminklas išliktų didesniam skaičiui kartų.

Rašytinius apmąstymus tenka baigti kaip paskutinį metų darbą, ko reikalauja tradicija prieš Kalėdas, nes laikas suskubti į varvastogę Pakapių grinčią, kur jau pasibeldė Kalėda ir viešės tradiciškai iki Trijų karalių. Kasdien priimsime po dvi tris lankytojų grupes. Grupių skaičius jau siekia ketvirtį šimto – apie pusę tūkstančio svečių. Dauguma jų – iš Kauno ir jo apylinkių. Ar norėtumėte, kad galimybę švęsti Kalėdas autentiškoje aplinkoje turėtų ne tik jūsų vaikai, bet ir jų vaikaičiai?

GALERIJA

  • Šimtmečio belaukiant: Pakapių „grinčia“ – reliktas ir simbolis
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS